Tarnauk Dievui noria dvasia

„JŪSŲ sielų labui su džiaugsmu viską atiduosiu ir save patį pridėsiu“, — rašė apaštalas Paulius (2 Korintiečiams 12:15). Kokį požiūrį, sprendžiant iš šių žodžių, turi ugdytis Jehovos tarnai? Pasak vieno Biblijos žinovo, Paulius, rašydamas šiuos žodžius Korinto krikščionims, išreiškė tokią mintį: „Aš mielai skirsiu savo jėgas, laiką ir gyvenimą jūsų labui, kaip kad tėvas džiugiai rūpinasi savo vaikais.“ Paulius buvo pasiryžęs ‛save patį pridėti’, arba atiduoti visas jėgas, jei to reikėtų krikščioniškai tarnybai atlikti.

Be to, Paulius visa tai darė „su džiaugsmu“. Jis „labai mielai“ aukojosi, — sakoma A. Jurėno verstoje Biblijoje. O kaip tu? Ar noriai skiri savo laiką, energiją, gabumus bei lėšas tarnauti Jehovai Dievui ir kitų naudai, nors kartais dėl to išsenka jėgos? Ar darai tai „su džiaugsmu“?

Jie visiškai atsisako tarnauti

Dauguma žmonių ne tik abejoja, bet ir kategoriškai atsisako tarnauti Dievui. Juos yra apėmusi nedėkingumo, nepriklausomybės ir maišto dvasia. Taip mąstyti Adomą ir Ievą sugundė Šėtonas. Jis melagingai kalbėjo, kad jie būsią „kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“, tai yra patys galės spręsti, kas teisinga ir kas neteisinga (Pradžios 3:1-5). Tokios dvasios žmonės šiandien nori turėti visišką laisvę, kad galėtų tenkinti savo troškimus be jokių įsipareigojimų Dievui ar priklausomybės nuo jo (Psalmyno 81:12, 13 [81:11, 12, Brb]). Visa, ką turi, jie geidžia panaudoti savo malonumui (Patarlių 18:1, Brb).

Tu tikriausiai nepalaikai šio kraštutinio požiūrio. Galbūt nuoširdžiai vertini gyvybės dovaną, o dar labiau — nuostabią viltį gyventi amžinai žemės rojuje (Psalmyno 37:10, 11; Apreiškimo 21:1-4). Turbūt esi didžiai dėkingas Jehovai už jo gerumą. Tačiau visi turime būti budrūs, kad Šėtonas neiškreiptų mūsų mąstysenos, nes antraip tapsime nepriimtini Dievui (2 Korintiečiams 11:3). Kaip tai galėtų atsitikti?

Tarnauk noriai

Jehovai patinka nori, nuoširdi tarnyba. Jis niekada neverčia mūsų vykdyti jo valios. Tik Šėtonas visaip stengiasi spausti arba vilioti žmones vykdyti jo norus. Tiesa, kai Biblijoje kalbama apie tarnavimą Dievui, minima pareiga, įsakymai, nuostatai ir kiti dalykai (Mokytojo 12:13; Luko 1:6). Tačiau svarbiausias tarnavimo Dievui motyvas yra mūsų meilė jam (Išėjimo 35:21; Pakartoto Įstatymo 11:1).

 Nors Paulius labai aukojosi tarnaudamas Dievui, jis žinojo, kad, ‛jei neturėtų meilės’, jo pastangos būtų bevertės (1 Korintiečiams 13:1-3). Biblijos rašytojai, kalbėdami apie krikščionis kaip apie Dievo vergus, neturi omenyje žeminančios vergovės, paremtos prievarta (Romiečiams 12:11; Kolosiečiams 3:24). Tai yra norus paklusnumas, pagrįstas ištikima, nuoširdžia meile Dievui ir jo Sūnui Jėzui Kristui (Mato 22:37; 2 Korintiečiams 5:14; 1 Jono 4:10, 11).

Tarnaudami Dievui turime parodyti ir didelę meilę žmonėms. „Tarp jūsų buvome švelnūs tarsi motina, globojanti savo kūdikius“, — rašė Paulius Tesalonikos susirinkimui (1 Tesalonikiečiams 2:7). Dabar daugelyje šalių pagal įstatymą motinos privalo rūpintis savo vaikais. Bet iš tiesų dauguma motinų laikosi to nurodymo ne vien paklusdamos įstatymui. Jos rūpinasi savo vaikais, nes juos myli. Juk maitinanti motina su džiaugsmu aukojasi dėl savo vaikų! Paulius, taip pat ‛mylėdamas’ tuos, kuriems tarnavo, ‛troško’ (‛mielai nutarė’ [Jr]; ‛norėjo’ [Vl]) dalytis su jais savo paties gyvybe (1 Tesalonikiečiams 2:8, Brb). Meilė skatina mus sekti Pauliaus pavyzdžiu (Mato 22:39).

Kaip dėl nenorios tarnybos?

Žinoma, turime saugotis, kad savimeilė neužgožtų mūsų meilės Dievui ir žmonėms. Kitaip yra pavojus tarnybą atlikti abejingai ir nenoriai. Mums gali net kilti apmaudas ir susierzinimas, kad negalime visiškai patenkinti savo troškimų. Taip atsitiko kai kuriems izraelitams, praradusiems meilę Dievui, bet dar tarnavusiems jam iš pareigos. Koks buvo rezultatas? Tarnyba Dievui jiems pasidarė „vargas“ (Malachijo 1:13).

Bet kokia Dievui duodama auka visuomet turi būti ‛sveika’, be ydos, ‛rinktinė’ (Kunigų 22:17-20; Išėjimo 23:19). Užuot aukoję Jehovai geriausius gyvulius, Malachijo dienų žmonės ėmė atnašauti tokius, kurie jiems patiems nebetikdavo. Kaip reagavo Jehova? Kunigams jis pasakė: „Kai atnašaujate aukai aklus gyvulius, ar tai nėra bloga? Kai atnašaujate raišą ar nesveiką gyvulį, ar tai nėra bloga? Pamėgink nunešti tai savo valdytojui. Ar patiksi jam, ar bus jis tau maloningas? . . Atnešate, kas pavogta ar raiša, ar liguista, ir atnešate tai kaip auką! Nejau aš priimsiu ją iš jūsų rankų?“ (Malachijo 1:8, 13)

Kaip tai galėtų atsitikti su mumis? Mūsų aukos gali pasidaryti „vargas“ mums, jei esame nenorios širdies ir dvasios (Išėjimo 35:5, 21, 22; Kunigų 1:3; Psalmyno 54:8 [54:6, Brb]; Hebrajams 13:15, 16). Pavyzdžiui, ar Jehovai skiriame tik savo laiko likučius?

Pagalvokime, ar Dievui būtų buvę malonu, jeigu geranoriškas šeimos narys ar uolus levitas kaip nors būtų privertęs nenorų izraelitą išrinkti geriausią savo gyvulį aukai, kai jis iš tikrųjų nenorėjo jo aukoti? (Izaijo 29:13; Mato 15:7, 8) Jehova atmetė tokias aukas, o galiausiai ir jas atnašavusią tautą (Ozėjo 4:6; Mato 21:43).

Džiaugsmas vykdyti Dievo valią

Kad mūsų tarnyba būtų priimtina Dievui, turime sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu. „Aš ieškau ne savo valios, — sakė jis, — bet valios to, kuris mane yra siuntęs“ (Jono 5:30). Jėzus buvo labai laimingas noriai tarnaudamas Dievui, ir per jį išsipildė Dovydo pranašiški žodžiai: „Mano džiaugsmas — vykdyti tavo valią, mano Dieve“ (Psalmyno 40:9).

Nors Jėzus džiaugėsi vykdydamas Jehovos valią, tai ne visuomet buvo lengva. Pamąstyk, kaip jis jautėsi prieš pat suėmimą, teismą ir egzekuciją. Getsemanės sode Jėzus  buvo ‛nuliūdęs’ ir „mirtino sielvarto apimtas“. Emocinė įtampa buvo tokia didelė, kad meldžiantis „jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn“ (Mato 26:38; Luko 22:44).

Kodėl Jėzus taip sielvartavo? Tikrai ne dėl savanaudiškumo ar nenoro vykdyti Dievo valią. Jis buvo pasiryžęs mirti ir tai liudija griežta jo reakcija į Petro žodžius: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ (Mato 16:21-23) Jam kėlė nerimą tai, kaip jo, laikomo niekingu nusikaltėliu, mirtis paveiks Jehovą ir Jo šventą vardą. Jėzus žinojo, kad jo Tėvui bus labai skaudu matyti savo mylimą Sūnų taip žiauriai kankinamą.

Be to, Jėzus suprato, jog dabar atėjo lemiamas laikas Jehovai įgyvendinti savo tikslą. Ištikimai laikydamasis Dievo įstatymų, jis parodytų Adomą galėjus pasirinkti tokį pat kelią ir kad Šėtonas melavo tvirtindamas, jog mėginami žmonės nebenorės tarnauti Dievui. Per Jėzų Jehova galiausiai sunaikins Šėtoną ir pašalins jo maišto pasekmes (Pradžios 3:15, Brb).

Kokia milžiniška atsakomybė užgulė Jėzaus pečius! Nuo jo ištikimybės priklausė jo Tėvo vardas, visuotinė taika ir žmonijos išgelbėjimas. Suvokdamas tai, jis meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mato 26:39) Net ir didžiausios įtampos momentu Jėzus nesusvyravo ir noriai pakluso savo Tėvo valiai.

„Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“

Jėzus, tarnaudamas Jehovai, patyrė didelę emocinę įtampą, todėl galime tikėtis, kad Šėtonas darys spaudimą ir mums (Jono 15:20; 1 Petro 5:8). Žinoma, mes esame netobuli, tad nors ir mielai aukojamės Dievui, mums nelengva tarnauti jam. Jėzus matė, kaip jo apaštalams reikėjo įtempti visas jėgas, kad įvykdytų jo nurodymus. Štai kodėl jis pasakė: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mato 26:41). Jo tobulame kūne nebuvo jokios silpnybės. Tačiau jis kalbėjo apie savo mokinių fizinį silpnumą, iš nusidėjusio Adomo paveldėtą netobulybę. Jėzus žinojo, kad dėl paveldėto netobulumo bei žmogiškų ribotumų jiems teks stengtis norint deramai atlikti Jehovos tarnybą.

Todėl mes galbūt jaučiamės kaip apaštalas Paulius, sielvartavęs dėl to, kad netobulybė trukdė jam visiškai atsiduoti Dievo tarnybai. „Gero trokšti sugebu, — rašė jis, — o padaryti — ne“ (Romiečiams 7:18). Mes irgi suprantame negalintys padaryti visų gerų darbų taip, kaip norėtume (Romiečiams 7:19). Taip yra ne dėl nenoro, o tiesiog dėl kūno silpnumo, varžančio mūsų geriausias pastangas.

Vis dėlto nereikia nusiminti. Jei nuoširdžiai trokštame daryti viską, ką galime, Dievas tikrai bus patenkintas mūsų tarnyba (2 Korintiečiams 8:12). Tad ‛stenkimės’ sekti Kristumi, kuris visiškai pakluso Dievo valiai (2 Timotiejui 2:15; Filipiečiams 2:5-7; 1 Petro 4:1, 2). Jehova atlygins mums ir palaikys tokią norią dvasią. Jis suteiks „visa viršijančios jėgos apstybės“, padedančios mūsų silpnumui (2 Korintiečiams 4:7-10, Brb). Remiami Jehovos, kaip ir Paulius, ‛su džiaugsmu viską atiduosime ir save pačius pridėsime’ Jo brangioje tarnyboje.

[Iliustracija 21 puslapyje]

Paulius visomis jėgomis noriai tarnavo Dievui

[Iliustracija 23 puslapyje]

Net ir didžiausios įtampos momentu Jėzus vykdė savo Tėvo valią