Gyvenimo istorija

„Jūs juk nežinote, kas jūsų rytoj laukia!“

PAPASAKOJO HERBERTAS DŽENINGSAS

„Grįždamas iš Temos uostamiesčio į Sargybos bokšto bendrijos Ganos filialą sustojau pavėžėti jaunuolį, kuris norėjo nuvykti į miestą. Pasinaudodamas proga aš jam paskelbiau. Maniau, jog pasisekė puikiai, tačiau kai tik atvykome, jaunuolis iššoko iš sunkvežimio ir pasileido bėgti.“

PO ŠIO įvykio supratau, kad su manimi pradėjo dėtis kažkas keista. Prieš paaiškinant, kodėl taip atsitiko, leiskite man papasakoti, kaip aš, kanadietis, atsidūriau Ganoje.

Buvo 1949-ųjų gruodžio vidurys. Šiauriniame Toronto (Kanada) priemiestyje prie vieno naujo namo įšalusioje žemėje ką tik baigėme kasti maždaug metro gylio vandentiekio griovį. Visa sužvarbusių ir pavargusių darbininkų brigada susėdome aplink laužą ir laukėme, kol atvažiuos sunkvežimis mūsų paimti. Nelauktai vienas iš darbininkų, Arnoldas Lortonas, pradėjo kažką kalbėti vartodamas man dar niekad negirdėtus posakius: „karai ir karų gandai“, „šio pasaulio pabaiga“ ir kitus. Staiga visi nutilo, pasijuto nepatogiai, o kai kurie net ėmė prieštarauti. Prisimenu, tuomet pagalvojau: „Šis vyras labai drąsus! Nors niekas iš mūsų nenori jo klausytis, jis nenustoja kalbėjęs.“ Vis dėlto jo žodžiai padarė man įspūdį. Antrasis pasaulinis karas baigėsi vos prieš keletą metų, o man nieko panašaus neteko girdėti, nors jau kelios mūsų šeimos kartos išpažino kristadelfų tikėjimą. Aš įdėmiai klausiausi sužavėtas jo aiškinimų.

Nieko nelaukdamas paprašiau Arnoldo, kad papasakotų daugiau. Dabar prisimindamas  suprantu, kokie jiedu su žmona Džin buvo pakantūs ir malonūs man, nepatyrusiam devyniolikmečiui. Norėdamas pasikalbėti, dažnai užeidavau pas juos nepranešęs ir nekviestas. Jie pataisė mano požiūrį ir padėjo išsiaiškinti jaunoje galvoje besisukančius klausimus dėl moralės bei biblinių normų. Praėjus dešimčiai mėnesių po minėto pokalbio prie laužo, 1950-ųjų spalio 22-ąją pasikrikštijau. Tapęs Jehovos liudytoju pradėjau tarnauti Nort Jorko (dabar Toronto priemiestis) Viloudeilo susirinkime.

Žengiu pirmyn kartu su bendratikiais

Namuose įtampa vis didėjo, nes tėvas suprato, kad esu pasiryžęs atsidėti savo ką tik surastam tikėjimui. Neseniai sužalotas girto vairuotojo, įsirėžusio į jo automobilį, tėvas pasidarė sunkiai sukalbamas, tad mano motinai, dviem broliams ir dviem sesėms gyvenimas nebuvo lengvas. Biblijos tiesa sukėlė didžiulę įtampą. Todėl pamaniau būsiant geriausia palikti namus, kad galėčiau išlaikyti taikius santykius su tėvais ir įsitvirtinti „tiesos kelyje“ (2 Petro 2:2).

1951 metų vasaros pabaigoje persikėliau į nedidelį Kolmano (Albertos provincija) susirinkimą. Ten du jaunuoliai, Rosas Hantas ir Kitas Robinsas, tarnavo reguliariaisiais pionieriais (taip yra vadinami visalaikiai skelbėjai). Jų padedamas 1952 metų kovo 1-ąją aš taip pat įsiliejau į šių savanorių gretas.

Gerai prisimenu, kaip mane padrąsino ši tarnyba. Tuomet daug ko išmokau ir galėjau išbandyti save. Apie metus ištarnavęs reguliariuoju pionieriumi Letbridžo (Albertos provincija) susirinkime, netikėtai gavau kvietimą tarnauti keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Aš turėjau lankyti Jehovos liudytojų susirinkimus, išsibarsčiusius po visą rytinę Kanados pakrantę nuo Monktono (Niu Bransviko provincija) iki Gaspės (Kvebeko provincija).

Kadangi buvau tik 24 metų ir tik neseniai pažinęs tiesą, jaučiausi netinkamas, ypač dėl to, kad turėjau lankyti subrendusius brolius. Todėl per kitus mėnesius nuoširdžiai stengiausi atlikti tai, kas man buvo pavesta. Tačiau manęs laukė dar viena staigmena.

Gileado mokyklon, o iš jos — į Aukso Krantą

1955 metų rugsėjį kartu su maždaug šimtu brolių bei sesių buvau pakviestas į Sargybos bokšto bendrijos Pietų Lansinge (Niujorko valstija) surengtos Gileado mokyklos 26-ąją klasę. Penkis mėnesius trukęs mokymasis bei studijavimas buvo būtent tai, ko man reikėjo. Būnant kartu su gerai nusiteikusia grupe, mano entuziazmas dar labiau pakilo. Tuo metu susipažinau su dar kai kuo, kas iki šiolei praturtina mano gyvenimą.

Kartu su mumis misionieriškai tarnybai ruošėsi viena jauna sesuo Ailyn Stabs. Aš pamačiau, jog Ailyn yra tvirto nusistatymo, rimta, kukli ir linksmo būdo. Manau, ji išsigando, kuomet be jokių užuolankų pasakiau apie savo ketinimus ją vesti. Tačiau ji nepabūgo! Mes susitarėme, jog Ailyn vyks į savo paskyrimo vietą Kosta Rikoje, o aš — į Aukso Krantą (dabar Gana, Afrikos vakaruose).

Vieną 1956 metų gegužės rytą brolio Natano Noro kvietimu atėjau į dešimtajame aukšte esantį jo darbo kabinetą Brukline (Niujorkas). Tuomet jis buvo Sargybos bokšto bendrijos prezidentas. Tąsyk buvau paskirtas filialo tarnu ir turėjau rūpintis skelbimo darbu Aukso Krante, Toge, Dramblio Kaulo Krante, Aukštutinėje Voltoje (dabar Burkina Fasas) ir Gambijoje.

Kaip dabar prisimenu brolio Noro žodžius: „Tu neprivalai imtis pareigų iš karto. Nėra kur skubėti, pasimokyk iš vietinių  patyrusių brolių. Kuomet būsi pasirengęs, pradėk tarnauti filialo tarnu... Štai tavo paskyrimo laiškas. Atvykęs į vietą, po septynių dienų turi pradėti eiti savo pareigas.“

„Tik septynios dienos, — pagalvojau aš. — Kaip suprasti ‛nėra kur skubėti’?“ Išėjau priblokštas.

Po to kelios dienos, atrodo, bėgte prabėgo. Netrukus aš jau stovėjau ant krovininio laivo denio, kuris Yst Riverio upe praplaukė Bendrijos pastatus Brukline ir leidosi į 21 dienos kelionę link Aukso Kranto.

Tiek aš, tiek Ailyn neleidome atsikvėpti oro pašto darbuotojams. 1958-aisiais mudu vėl susitikome ir tų pačių metų rugpjūčio 23-iąją susituokėme. Nuolat dėkoju Jehovai už tokią nuostabią pagalbininkę.

Man teko privilegija 19 metų drauge su kitais misionieriais bei vietiniais krikščionimis afrikiečiais tarnauti Bendrijos filiale. Per tą laikotarpį Betelio šeima iš keleto asmenų grupelės išaugo iki 25. Tai buvo nelengvas, pilnas įvykių ir našus metas. Tačiau, tiesą sakant, karštas ir drėgnas klimatas buvo tam tikras išbandymas. Aš nuolatos prakaituodavau, rankos lipdavo ir kartais darydavausi liguistai jautrus. Nepaisant to, tarnauti ten buvo tikrai džiugu, nes Ganoje Karalystės skelbėjų skaičius išaugo nuo 6000 1956 metais iki 21000 1975-aisiais. O dabar ten darbuojasi 60000 liudytojų ir tai tikrai džiugina.

Mes nė nenumanėme, kas bus „rytoj“

Maždaug 1970-aisiais pasijutau blogai dėl ligos, kurią, pasirodo, labai sunku nustatyti. Gydytojai mane nuodugniai ištyrė ir tepasakė, jog aš visiškai sveikas. Tačiau kodėl nuolat jausdavausi nekaip, būdavau pavargęs ir vis trūkdavo poilsio? Du dalykai netikėtai padėjo man atsakyti į šiuos klausimus. Iš tiesų, kaip rašė Jokūbas: „Jūs juk nežinote, kas jūsų rytoj laukia!“ (Jokūbo 4:14)

Apie mano ligą pirmiausia paliudijo atsitikimas su jaunuoliu, kuriam skelbiau sunkvežimyje. Aš net nepajutau, kad pradėjau be perstojo kalbėti. Kiekvieną akimirką kalbėjau vis greičiau ir intensyviau. Nuvežęs jaunuolį į vietą, buvau priblokštas — jis iššoko iš sunkvežimio ir pasileido bėgti. Daugelis Ganos gyventojų iš prigimties yra santūrūs, tylaus būdo ir paprastai viską priima ramiai. Todėl jo reakcija buvo visiškai netikėta. Aš sėdėjau ir mąsčiau. Supratau, jog turiu kažkokią problemą. Tik nežinojau, kokią. Tačiau, be jokių abejonių, kažkas buvo ne taip.

Antrąsyk tuo įsitikinau po atviro pokalbio su žmona. Tuomet Ailyn pasakė: „Ką gi, jei tavo liga nėra fizinė, ji tikriausiai psichinė.“ Taigi aš tvarkingai surašiau visus mane kamuojančius simptomus ir nuėjau pas psichiatrą. Kuomet perskaičiau visą sąrašą, jis  tarė: „Tai tipiškas atvejis. Jūs sergate maniakine depresine psichoze.“

Aš netekau žado! Nors porą metų po to stengiausi kovoti su šia liga, viskas ėjo blogyn. Vis ieškojau būdų išgydyti ją, tačiau niekas nežinojo, kaip tai padaryti. Kokia varginanti buvo ši kova!

Visuomet stengėmės, kad niekas neužgožtų mūsų pašaukimo tarnauti visą laiką, be to, čia dar daug ką reikėjo padaryti. Aš dažnai nuoširdžiai ir karštai meldžiau: „Jehova, jeigu tokia tavo valia, ‛gyvensiu ir darysiu [tai]’“ (Jokūbo 4:15). Tačiau atsitiko kitaip. Mes susitaikėme su tikrove ir 1975 metų birželį išvykome į Kanadą, palikę Ganoje daug artimų draugų.

Jehova teikia pagalbą per savo tautą

Netrukus suvokiau, jog nesu nepakeičiamas, o ir tokia nelaimė ištiko ne vien mane. Žodžiai iš 1 Petro 5:9 „[žinokite], kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje“ man įgavo prasmę. Supratęs tai, pamačiau, kaip Jehova iš tiesų rūpinasi mumis nepaisant to, kad liga netikėtai pakeitė mūsų gyvenimą. Kaip puiku, kad ‛broliai iš viso pasaulio’ padėjo mums įvairiausiais būdais!

Gyvenome neturtingai, tačiau Jehova neapleido mūsų. Jis paskatino mūsų draugus Ganoje padėti materialiai bei kitaip. Nors buvo liūdna palikti labai pamėgtus draugus, išvykome ir ėmėme grumtis su netikėtu ‛rytojumi’.

Į savo namus mus mielai priėmė Ailyn sesuo Lenora ir jos vyras Alvinas Frizenas. Jie kilniaširdiškai rūpinosi mumis daugelį mėnesių. Vienas žymus psichiatras buvo įsitikinęs: „Po šešių mėnesių būsi sveikas kaip ridikas.“ Tikriausiai jis tai pasakė norėdamas įkvėpti man pasitikėjimo savimi, tačiau jo žodžiai neišsipildė net po šešerių metų. Iki šiol aš vis dar sergu, kaip švelniau sakoma, bipoliniu nuotaikos sutrikimu. Tai išties gražesnis pavadinimas, tačiau sergantieji šia liga žino, kad tai nesušvelnina gausybės simptomų.

Kaip tik tuo metu brolis Noras sirgo liga, nuo kurios 1977 metų birželį mirė. Netgi sirgdamas jis rasdavo laiko ir jėgų rašyti ilgus padrąsinančius laiškus, kuriuose paguosdavo mane ir duodavo patarimų. Aš iki šiol branginu šiuos laiškus. Jo žodžiai padėjo man slopinti vis kylančius niekuo nepagrįstus nevykėliškumo jausmus.

1975 metų pabaigoje mes atsisakėme visalaikės tarnybos privilegijų ir skyrėme dėmesį mano sveikatai. Paprasčiausia dienos šviesa rėždavo man akis. Netikėti skardūs garsai nuaidėdavo kaip patrankos šūviai. Didžiulės minios bruzdėjimas baugindavo. Netgi lankyti krikščionių sueigas buvo tikras išbandymas. Nepaisant to, buvau visiškai įsitikinęs dvasinio bendravimo nauda. Kad ištverčiau, ateidavau į Karalystės salę, kai visi atsisėsdavo, ir išeidavau programos pabaigoje prieš visiems pakylant.

Lauko tarnyba buvo dar vienas sunkus išmėginimas. Kartais netgi priėjus prie durų man trūkdavo drąsos paspausti skambutį. Tačiau aš nenustojau skelbti, nes supratau, kad atlikdami šią tarnystę išgelbėsime ne tik save, bet ir tuos, kurie palankiai atsiliepia (1 Timotiejui 4:16). Susitvardęs eidavau prie kitų durų ir bandydavau iš naujo. Dalyvaudamas lauko tarnyboje išlaikiau gerą dvasinę sveikatą, o tai suteikdavo man jėgų kovoti su liga.

Kadangi bipolinis nuotaikos sutrikimas yra lėtinė liga, suvokiau, jog šioje santvarkoje ji tikriausiai nepaliks manęs ramybėje. 1981-ųjų metų Atsibuskite! * žurnaluose  buvo išspausdinti puikūs straipsniai. Iš jų geriau supratau ligos pobūdį ir sužinojau, kaip veiksmingiau kovoti su ja.

Mokausi įveikti sunkumus

Mano žmona prie viso to prisitaikė ir aukojosi dėl manęs. Jeigu jums tenka rūpintis panašiu ligoniu, jums tikriausiai pravers Ailyn pastabos:

„Nuotaikos sutrikimas gali staiga visiškai pakeisti asmenybę. Džiaugsmingas, padrąsinantis, turintis daug planų bei idėjų asmuo per kelias valandas gali pavargti, pasidaryti irzlus ar net piktas. Nežinant, kad asmuo serga tokia liga, galima susierzinti ir suglumti. Aišku, tenka greitai keisti planus ir slopinti nusivylimą bei menkavertiškumo jausmą.“

Kuomet jaučiuosi nepaprastai gerai, pradedu nuogąstauti. Aš jau gerai žinau, kad pakili nuotaika po kurio laiko pasidaro prislėgta. Mano atveju pakili nuotaika yra netgi blogiau už niūrią, nes niūrumas sukausto ne vienai dienai ir tuomet nekyla noras padaryti ką nors nederamo. Ailyn yra labai gera pagalbininkė, nes perspėja mane, kad kaip nors nepersistengčiau, bei paguodžia ir padeda, kuomet mane apima niūri nuotaika.

Paūmėjus ligai iškyla labai rimtas pavojus tapti egocentriškam ir atsiriboti nuo visų. Prislėgtas asmuo gali neprisileisti nė vieno žmogaus, o apimtas manijos — visiškai negalvoja apie kitų jausmus. Anksčiau man buvo sunku pripažinti, jog turiu psichinių bei emocinių problemų. Turėjau vyti šalin mintis, kad nusivylimas kyla dėl išorinių veiksnių, pavyzdžiui, neįvykdytų siekių ar kitų žmonių kaltės. Nuolatos turėdavau priminti sau: „Mano aplinkybės nepasikeitė. Problema vidinė — ne išorinė.“ Pamažu mano mąstysena pasikeitė.

Bėgant metams mes išmokome atvirai kalbėti apie mano būklę tarpusavyje ir su kitais. Stengiamės išlaikyti optimistišką požiūrį ir neleidžiame, kad liga kontroliuotų mūsų gyvenimą.

Laukiame geresnio ‛rytojaus’

Jehova nuolat išklausydavo mūsų karštas maldas ir padėdavo kovoti su sunkumais bei visaip laimindavo. Dabar abu esame garbaus amžiaus. Mano sveikata nuolat rūpinasi gydytojai — nurodo reguliariai vartoti nedidelį vaistų kiekį, ir dabar jaučiuosi kiek geriau. Mes labai vertiname visas tarnybos privilegijas, kurias dar galime turėti. Aš tebetarnauju susirinkimo vyresniuoju. Kartu su žmona visuomet stengiamės padėti kitiems bendratikiams.

Jokūbo 4:14 žodžiai „jūs juk nežinote, kas jūsų rytoj laukia“ yra tikra tiesa. Ir tokia padėtis bus tol, kol egzistuos ši santvarka. Kiti žodžiai, užrašyti Jokūbo 1:12, taip pat teisingi: „Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes, kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems.“ Dabar mes neturime pasiduoti, prisimindami kokias palaimas Jehova išlies ateityje.

[Išnaša]

[Iliustracija 26 puslapyje]

Tapau savo dirbtuvėje, kai noriu pabūti vienas

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su žmona Ailyn

[Iliustracija 28 puslapyje]

1963 metais Temoje (Gana) vykusioje asamblėjoje „Amžinoji geroji naujiena“