Geroji taikos naujiena skelbiama Čiapo aukštumose

„Tai buvo baisiausios žudynės Čiapo valstijos istorijoje, kuomet ginkluoti... vyrai nužudė 45 taikius valstiečius, tarp jų 13 vaikų.“ Tokia žinia apie 1997 metų gruodžio 22-osios įvykius Aktealyje (Čiapo valstija) buvo išspausdinta laikraštyje „El Universal“.

ČIAPAS yra piečiausia, su Gvatemala besiribojanti Meksikos valstija. 1994-ųjų sausį būrys tenykščių indėnų majų, išvargintų ilgaamžio skurdo ir beteisiškumo, pasivadino Nacionaline sapatistų išsivadavimo armija (NSIA) ir suorganizavo ginkluotą sukilimą. Derybos dėl konflikto taikaus sureguliavimo įstrigo. Sukilėlių atakos ir vyriausybės dalinių reidai baigdavosi kraujo praliejimu bei žudynėmis. Neramumai privertė daugelį valstiečių bėgti į saugesnę vietą.

Vyraujant tokiai sumaiščiai, yra taikos mylėtojų, kurie nesivelia į politinę kovą. Jie uoliai propaguoja Dievo Karalystę — vienintelę viltį regioninėms bei pasaulinėms žmonių problemoms išspręsti (Danieliaus 2:44). Kas jie? Tai Jehovos liudytojai. Paklusdami Jėzaus įsakymui, liudytojai stengiasi paskleisti gerąją Dievo Karalystės naujieną iki atokiausių Čiapo valstijos aukštumų (Mato 24:14). Kaip buvo skelbiama tokiomis aplinkybėmis ir kokių sulaukta rezultatų?

„Aš — Jehovos liudytojas“

Adolfas, neseniai Karalystės skelbėju tapęs jaunuolis, tą dieną dirbo Okosingo miesto radijuje. Staiga kažkas garsiai pasibeldė į duris. Suvirto keletas kaukėtų vyrų ir nukreipė savo šautuvus į Adolfą. Įsibrovėliai įsiveržė į transliavimo studiją, užgrobė aparatūrą ir perdavė į eterį, kad skelbia karą vyriausybei.

Ginkluoti sukilėliai liepė Adolfui dėtis prie jų. „Aš — Jehovos liudytojas“, — tarė skelbėjas, nors dar nebuvo pasikrikštijęs. Jis paminėjo, jog tik Dievo Karalystė yra taikos viltis, ir nesvyruodamas atsisakė pasiūlytos uniformos bei ginklo. Supratę tvirtą jaunuolio poziciją, sukilėliai jį paleido. Apie tą incidentą Adolfas sako taip: „Šis įvykis tikrai sustiprino mano tikėjimą.“

Galiausiai padėtis stabilizavosi, tačiau kariškiai vis dar kontroliavo tą rajoną. Adolfas nepabūgo  tokių aplinkybių ir, savo susirinkimo vyresniųjų kviečiamas, noriai sutiko tarnauti pas vienos tolimos vietovės krikščionis. Keliavusiam ten per kontrolės punktus Adolfui kareiviai rodė pagarbą, kai tik jis pasisakydavo esąs Jehovos liudytojas. Vėliau jaunuolis pasikrikštijo ir jam džiugu, kad padėjo anai nuošaliai skelbėjų grupelei išaugti į Jehovos liudytojų susirinkimą. „Dabar, po krikšto, — sako Adolfas, — tikrai galiu tvirtinti esąs Jehovos liudytojas!“

„Mus stiprino Jehova“

Kai tik NSIA per radiją paskelbė karą vyriausybei, miestiečiai pabėgo. Franciskas, visalaikis skelbėjas (pionierius), papasakojo, kaip Jehova stiprino juodu su žmona per visus išmėginimus.

„Nutarėme pasitraukti į vietovę, kur galima nukeliauti per tris valandas. Ten buvo susirinkimas, tad gyvenome tarp brolių. Netrukus Palenkėje turėjo vykti rajono asamblėja. Mudu su žmona nenorėjome praleisti pionierių sueigos, tačiau sužinojome, jog NSIA neleidžia  eiti mums patogiu keliu. Nusprendėme keliauti per džiungles ir tai truko devynias valandas. Į pionierių sueigą atėjome pačiu laiku ir labai džiaugėmės ne tik ja, bet ir visa asamblėjos programa.

Sugrįžę radome namą sudegintą, galvijai buvo pavogti. Liko tik nedidelis krepšelis rūbų. Mes nusiminėme, tačiau Okosingo broliai maloniai priglaudė savo namuose ir pamokė tokių amatų, kokiais ūkininkaudami niekad nesivertėme. Vienas brolis išmokė fotografuoti, kitas — taisyti avalynę. Taip dabar mudu su žmona sugebame prasimaitinti ir tęsti savo pionierišką tarnybą. Visi tie įvykiai liudija, jog nelengvų išmėginimų metu mus stiprino Jehova.“

Skelbimo vaisiai

Čiapo valstijos liudytojams sunkumai nesukliudė skelbti gerąją naujieną savo teritorijos žmonėms. Štai 1995-ųjų balandį bei gegužę jie kaip ir viso pasaulio bendratikiai platino Karalystės naujieną Nr. 34 taikliai apibūdinančiu padėtį pavadinimu „Kodėl gyvenimas toks pilnas problemų?

Tos kampanijos metu Siras, reguliarusis pionierius, fazendoje, vadinamoje Pueblo Nuebu, rado vieną šeimą, kuri susidomėjo skelbiama žinia. Po trijų dienų liudytojas pradėjo su jais studijas. Tačiau kai Siras su kitu skelbėju atėjo dar kartą tęsti studijų, šeimininko nebuvo namuose. Jo laukė kaukėti vyrai, nežadėję nieko gero. Jie paklausė Siro ir jo draugo, ko šie iešką, ir pagrasino nužudysią. Mintyse pasimeldę Jehovai, abu krikščionys ryžtingai pasakė atėję mokyti šeimą Biblijos. Tai išgirdę, vyrai leido jiems pasišalinti. Tądien sodybos šeimininkas kažkodėl negrįžo namo.

Sykį po trejų metų Siras nustebo pamatęs prie savo durų aną vyriškį. Kaip džiugu buvo išgirsti, kad visa jo šeima pasikrikštijo ir dabar tarnauja Gvatemaloje, o viena dukra yra reguliarioji pionierė.

Dėkingumas už dvasinį maistą

Nors Čiape padėtis vis dar nelengva, tenykščiai liudytojai, pasak srities prižiūrėtojo, brangina savo sueigas (Hebrajams 10:24, 25). Jis pasakoja, kaip praėjo  paskutinė specialioji vienadienė asamblėja, turėjusi prasidėti ankstyvą rytą, kad dalyviai galėtų palyginti saugiai grįžti namo, kol šviesu. Nors daugumai jų teko keliauti daugiau nei tris valandas per džiungles, 7-tą ryto visi jau sėdėjo savo vietose. Tarp dalyvių buvo ir šešetas NSIA narių, kurie irgi žygiavo tris valandas ir dabar klausydamiesi programos patenkinti plojo. Dvidešimt jų dalyvavo ir Kristaus mirties Minėjime, surengtame Karalystės salėje.

Sykį jauną partizaną vadai paskyrė patruliuoti vienoje džiunglių vietovėje. Nuvykęs ten vaikinas pamatė, kad visi gyventojai (dauguma Jehovos liudytojai) yra pasitraukę. Jis apsistojo viename iš tuščių namų. Ten vaikinas surado keletą knygų ir neturėdamas ką veikti ėmė skaityti. Tai buvo liudytojų palikti Sargybos bokšto bendrijos leidiniai. Vienumoje jaunuolis galėjo apmąstyti tai, ką skaitė. Jis nusprendė, jog reikia pakeisti gyvenimą ir sudėti ginklus. Vaikinas greit susirado liudytojus ir pradėjo studijuoti Bibliją. Jau po pusmečio jis skelbė gerąją naujieną kitiems. Dabar jis drauge su trimis kitais savo šeimyniškiais, buvusiais partizanų rėmėjais, jau pasikrikštijo.

Palankus požiūris

Neramumai, sukėlę daug sunkumų, verčia žmones palankiai reaguoti į skelbiamą žinią. To miesto, kuriame prasidėjo kovos, vyresnysis pasakoja: „Praėjus penketui dienų nuo kovų pradžios organizavome skelbimą mieste bei už jo ribų. Žmonės noriai mūsų klausėsi. Išdalijome daug literatūros ir su keletu žmonių užmezgėme Biblijos studijas. Vietovėje, kur anksčiau daugelis nenorėjo girdėti tiesos, dabar, kilus kovoms, klausosi mūsų, studijuoja Bibliją ir lanko sueigas.“

Broliai džiaugiasi galį tęsti teokratinę veiklą net tokiomis nepalankiomis sąlygomis. Jie ir toliau rengia dvasiškai stiprinančias asamblėjas (apie jas žino tiek NSIA, tiek vyriausybinės pajėgos). Keliaujančiųjų prižiūrėtojų apsilankymai irgi yra puikus paskatinimas nepaliaujamai skelbti. Įdomu, jog net kariaujantieji dažnai ragina juos nenutraukti skelbimo.

Čiapo valstijos žmonių išmėginimai bei sunkumai šiek tiek sumažėjo, bet dar nesibaigė. Vis dėlto Jehovos liudytojai nesvyruoja ir yra pasiryžę toliau skelbti žmonėms gerąją taikos naujieną iš Dievo Žodžio — Biblijos (Apaštalų darbų 10:34-36; Efeziečiams 6:15). Jie neabejoja, kad, pasak Jeremijo, „ne žmogaus rankose yra jo keliai. Nė vienas negali pakreipti savo žingsnių, kaip jis nori“ (Jeremijo 10:23, Brb). Tik Dievo Karalystė, valdoma jo Sūnaus Jėzaus Kristaus, gali pašalinti neteisybę bei skurdą žemėje (Mato 6:10).

[Žemėlapis 9 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Meksikos įlanka

ČIAPAS

GVATEMALA

Ramusis vandenynas

[Šaltinio nuoroda]

Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracija 9 puslapyje]

Liudytojai eina skelbti Čiapo aukštumose