Likite subrendę ir tvirtai įsitikinę

„[Jis] visada grumiasi už jus maldose, kad galiausiai liktumėte subrendę ir tvirtai įsitikinę, kokia yra Dievo valia“ (KOLOSIEČIAMS 4:12, NW).

1, 2. a) Koks buvo stebėtojų atsiliepimas apie pirmuosius krikščionis? b) Kaip Laiškas kolosiečiams liudija meilingą rūpinimąsi?

JĖZAUS pasekėjai nuoširdžiai rūpindavosi bendratikiais. Apie jų paramą našlaičiams, vargšams, senimui liudijo antrojo—trečiojo m. e. amžiaus rašytojas Tertulianas. Matydami tokią krikščionių geradarystę, kai kurie pašaliečiai stebėjosi ir sakė: ‛Žiūrėk, kaip jie myli vienas kitą.’

² Laiškas kolosiečiams kaip tik ir byloja apie apaštalo Pauliaus bei jo draugo Epafro meilingą rūpinimąsi Kolosų broliais bei seserimis. Paulius parašė jiems, jog Epafras  ‛visada grumiasi už juos maldose, kad jie galiausiai liktų subrendę ir tvirtai įsitikinę, kokia yra Dievo valia’. Kolosiečiams 4:12 (NW) eilute remiasi Jehovos liudytojų 2001 metų Rašto citata: ‛Likite subrendę ir tvirtai įsitikinę, kokia yra Dievo valia.’

3. Kokių dviejų dalykų meldė Epafras?

³ Matome, jog Epafras meldėsi už brangius žmones dėl dviejų dalykų: (1) kad jie ‛galiausiai liktų subrendę’ ir (2) „tvirtai įsitikinę, kokia yra Dievo valia“. Tai paminėta Rašte mūsų labui. Verta susimąstyti: ‛Ko reikia, kad galiausiai likčiau subrendęs ir tvirtai įsitikinęs, kokia yra Dievo valia? Kokių susilaukčiau rezultatų dėdamas tokias pastangas?’ Pasvarstykime.

Stenkis ‛likti subrendęs’

4. Kokia prasme kolosiečiams reikėjo būti „subrendusiems“?

⁴ Epafras trokšte troško, kad jo dvasiniai broliai bei seserys Kolosuose ‛galiausiai liktų subrendę’. Pauliaus pavartotas žodis, išverstas „subrendę“, gali reikšti tobuli, visiškai suaugę (Mato 19:21; Hebrajams 5:14; Jokūbo 1:4, 25). Turbūt sutinki, jog pasikrikštijęs Jehovos liudytojas nebūtinai yra visiškai subrendęs krikščionis. Paulius rašė efeziečiams, gyvenusiems į vakarus nuo Kolosų, kad ganytojai bei mokytojai stengtųsi padėti ‛visiems pasiekti tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsti iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko’. Paulius visada ragino krikščionis būti ‛subrendusius išmanymu’ (Efeziečiams 4:8-13, Brb, kursyvas mūsų; 1 Korintiečiams 14:20).

5. Kaip galime siekti brandos?

⁵ Tie Kolosų krikščionys, kuriems dar trūko visiškos dvasinės brandos, privalėjo jos siekti. Ar ne taip turi būti ir šiandien? Ar mes, pasikrikštiję prieš dešimtis metų arba neseniai, galime tvirtinti, jog dabar žymiai geriau sugebame samprotauti bei laikytis deramo požiūrio? Ar remiamės Biblijos principais, kai reikia ką nors nuspręsti? Ar Dievas bei susirinkimo reikalai yra mums pagrindiniai, o ne antraeiliai dalykai? Šiame straipsnyje nepajėgsime visapusiškai aprėpti, kaip žengti brandos link, tad aptarsime du pavyzdžius.

6. Kokia yra viena sritis, kurioje krikščionis gali stengtis tobuliau sekti Jehovos pavyzdžiu?

⁶ Pirmasis pavyzdys. Įsivaizduok, jog esi užaugęs aplinkoje, kur buvo nepalankiai, gal net priešiškai žvelgiama į kitos rasės, tautybės ar vietovės žmones. Žinome, jog  Dievas nėra šališkas, ir mes turime būti tokie pat (Apaštalų darbų 10:14, 15, 34, 35). Mūsų susirinkime bei rajone yra kitataučių, tad kyla klausimas, kiek dar nesame atsikratę kai kurių neigiamų jausmų tokiems žmonėms? Ar nesinešiojame iki šiol akmens užantyje ir ar tuoj pat nepasmerkiame mintyse tokio žmogaus, kai tik jis suklysta arba truputį mus įžeidžia? Pamąstyk: ‛Ar neturėčiau tobulėti ir ugdytis bešališką požiūrį, būdingą Dievui?’

7. Kokį požiūrį į kitus turi įgyti brandumo siekiantis krikščionis?

⁷ Antrasis pavyzdys. Filipiečiams 2:3 mums patariama ‛nepalikti vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikyti aukštesniu už save’. Kaip mes tobulėjame šiuo atžvilgiu? Kiekvienas turime tiek silpnybių, tiek pranašumų. Jei praeityje tuoj pat pastebėdavome žmonių silpnybes, ar esame pažengę į priekį ir nemanome, jog kitas turi būti beveik „tobulas“ (Jokūbo 3:2). Ar jau stengiamės labiau įžvelgti — netgi ieškoti — kito pranašumų? ‛Ši sesė pranašesnė už mane kantrybe.’ ‛Jo tikėjimas stipresnis.’ ‛Jis išties geresnis mokytojas nei aš.’ ‛Ji geriau susivaldo.’ Galbūt kai kuriems kolosiečiams reikėjo tobulintis šiuo atžvilgiu. O mums?

8, 9. a) Ko Epafras meldė kolosiečiams žodžiais ‛likti’ subrendusiems? b) Kokią reikšmę ateičiai turėjo pastangos ‛likti subrendusiems’?

⁸ Epafras meldė, kad kolosiečiai ‛liktų subrendę’. Aišku, jis prašė Dievo, kad tie kolosiečiai, kurie yra subrendę krikščionys, tokie ir ‛išliktų’.

⁹ Nereikia manyti, jog kiekvienas krikščionis, netgi subrendęs, visad toks ir liks. Jėzus pasakė, kad angeliškasis Dievo sūnus „neišliko tiesoje“ (Jono 8:44, NW). Paulius taip pat priminė korintiečiams, kad kai kurie Jehovai tarnavę žmonės vėliau pasitraukė. Jis perspėjo dvasia pateptus brolius: „Kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų“ (1 Korintiečiams 10:11, 12). Tad būtinai reikėjo melsti, kad kolosiečiai ‛galiausiai liktų subrendę’. Tapę subrendę, jie turėjo ir išlikti tokie, neatsitraukti, nepailsti, nenupulti (Hebrajams 2:1; 3:12; 6:6; 10:39; 12:25). Tad jie turėjo stengtis likti ‛subrendę’ iki pat aplankymo dienos bei galutinio patvirtinimo (2 Korintiečiams 5:10; 1 Petro 2:12).

10, 11. a) Kokį maldos pavyzdį paliko mums Epafras? b) Ką turėtumei pasiryžti daryti sekdamas Epafro pavyzdžiu?

¹⁰ Aptarėme, kaip svarbu melstis už kitus ir konkrečiai prašyti Jehovos jiems padėti, juos guosti, laiminti, siųsti jiems šventosios dvasios. Tokios buvo Epafro maldos už kolosiečius. Ir mes galime, netgi privalome pasimokyti, ko sau turėtume prašyti Jehovos. Be abejo, būtina melsti, kad ir mes ‛galiausiai liktume subrendę’. Ar meldi to?

¹¹ Kodėl maldoje nepaminėjus savo aplinkybių? Išsakyk Dievui, kiek tu pažengei ‛subrendimo’, visiško tobulumo link. Melsk jį padėti suvokti, kur tau dar būtina augti dvasiškai (Psalmyno 17:3; 139:23, 24). Tokių sričių, be abejo, yra, todėl nenusimink, tik konkrečiai, aiškiai paprašyk Dievo padėti tobulėti. Kalbėk apie tai ne kartą. Pasiryžk jau ateinančią savaitę pasimelsti, kad ‛galiausiai liktumei subrendęs’. Ir nusiteik prašyti to kaskart, apmąstydamas metų citatą iš Rašto. Prireikus ypač melsk padėti atsikratyti polinkio pasukti šalin, pailsti, palikti Dievo tarnybą ir supratimo, kaip išvengti tokio pavojaus (Efeziečiams 6:11, 13, 14, 18).

Melsk tvirto įsitikinimo

12. Kodėl kolosiečiams ypač reikėjo būti „tvirtai įsitikinusiems“?

¹² Epafras meldė dar kai ko svarbaus norėdamas, kad kolosiečiai išliktų priimtini Dievui. To labai reikia ir mums. Kas tai? Jis meldė, kad bendratikiai liktų „tvirtai įsitikinę,  kokia yra Dievo valia“. Juos supo erezijos bei pražūtingos filosofijos; kai kurios iš jų atrodė panašios į teisingą garbinimą ir tuo klaidino žmones. Pavyzdžiui, kolosiečiai buvo lenkiami pasninkauti ar švęsti taip, kaip anksčiau darė žydai. Klaidingi mokytojai sutelkdavo dėmesį į angelus — galingas dvasines būtybes, per kurias Mozei buvo perduotas Įstatymas. Įsivaizduok save taip spaudžiamą! Sumaištį sukeliančių, prieštaringų idėjų netrūko (Galatams 3:19; Kolosiečiams 2:8, 16-18).

13. Koks įsitikinimas galėjo padėti kolosiečiams ir kaip jis gali padėti mums?

¹³ Paulius davė atkirtį pabrėždamas Jėzaus Kristaus vaidmenį. „Kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite jame, būdami jame įsišakniję ir ant jo statydamiesi, tvirtėdami tikėjimu, kaip esate išmokyti.“ Kolosiečiams (kaip ir mums) reikėjo tvirto įsitikinimo Kristaus vaidmens svarba mums bei įgyvendinant Dievo tikslus. Paulius sakė: „Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė ir jūs esate pripildyti jame — visokių kunigaikštysčių ir valdžių Galvoje“ (Kolosiečiams 2:6-10).

14. Kodėl kolosiečiai neabejojo duota viltimi?

¹⁴ Kolosiečiai buvo dvasia patepti krikščionys. Jie turėjo aiškią viltį gyventi danguje ir pakankamai paskatų ją puoselėti (Kolosiečiams 1:5). Tokia buvo „Dievo valia“, kad jie būtų tvirtai įsitikinę tos vilties tikrumu. Gal buvo pagrindo ja abejoti? Jokiu būdu! O nūdien ar visi, kuriems Dievas žada gyvenimą žemės rojuje, gali tuo abejoti? Anaiptol! Akivaizdu, jog ši tvirta viltis yra viena iš „Dievo valios“ išraiškų. Dabar pamąstyk: jei nori būti „milžiniškos minios“ narys ir pergyventi „didį sielvartą“, kiek tau reali ši viltis? (Apreiškimo 7:9, 14) Ar tikrai tai galima pavadinti tavo ‛tvirtu įsitikinimu, kokia yra Dievo valia’?

15. Kokią argumentų seką, kurioje paminėta viltis, pateikia Paulius?

¹⁵ Mūsų viltis nėra neaiškus tikslas ar svaja. Paulius jau anksčiau tai patvirtino Laiške romiečiams pateikta argumentų seka. Ten viena išvada išplaukia iš kitos. Atkreipk dėmesį, kurioje tos sekos vietoje Paulius mini viltį: „Džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė — patirtį [„pritarimą“, NW], patirtis — viltį. O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią“ (Romiečiams 5:3-5, Brb).

16. Kokią viltį įgijai išgirdęs Biblijos tiesą?

¹⁶ Pirmąkart iš Jehovos liudytojų išgirsta Biblijos žinia tikriausiai prikaustė tavo dėmesį prie kokios nors tiesos, pavyzdžiui, informacijos apie mirusiųjų būklę arba prikėlimą. Daugelį patraukia Biblija pagrįsta žinia apie galimybę gyventi žemės rojuje. Prisimink, kada pirmąkart išgirdai tokį mokymą. Kokia nepaprasta viltis — nebebus ligų nei senėjimo, galėsi gyventi ir džiaugtis savo darbo vaisiais amžinai, vyraus taika su gyvūnija! (Mokytojo 9:5, 10; Izaijo 65:17-25; Jono 5:28, 29; Apreiškimo 21:3, 4) Tu įgijai nuostabią viltį!

17, 18. a) Kodėl argumentų seką Laiške romiečiams Paulius užbaigia viltimi? b) Apie kokią viltį kalbama Romiečiams 5:4, 5 ir ar tu ją turi?

¹⁷ Vėliau, galimas dalykas, patyrei priešiškumą ar persekiojimą (Mato 10:34-39; 24:9). Net šiais laikais kai kur liudytojų namai būdavo nusiaubiami, jie tapdavo pabėgėliais, kiti patirdavo smurtą, jų biblinė literatūra būdavo konfiskuojama, žiniasklaidoje pasirodydavo melagingų pranešimų apie juos. Kad ir kaip persekiojamas, vis dėlto įsitikinai žodžių iš Romiečiams 5:3 teisingumu — galėjai džiaugtis išmėginimu, nes jis davė gerų vaisių. Pasak Pauliaus, išbandymas išugdė ištvermę, o ištvermė — pritarimą. Žinojai darąs, kas teisinga, — vykdąs  Dievo valią, todėl neabejojai jo pritarimu. Pauliaus žodžiais tariant, jautei „pritarimą“. Apaštalas toliau argumentuoja, kad „pritarimas [gimdo] viltį“. Gali kilti klausimas, kodėl šioje sekoje Paulius paminėjo viltį paskiausiai? Argi tu nepatikėjai viltimi vos išgirdęs gerąją naujieną?

¹⁸ Aišku, Paulius čia kalba ne apie mūsų pradinę tobulo gyvenimo viltį. Jis turi omenyje daug daugiau — motyvuojantį įsitikinimą. Ištikimai ištvėrę išbandymus, suvokiame turį Dievo pritarimą ir dėl to dar stipriau įsižiebia mūsų pradinė viltis. Ji pasidaro daug realesnė, tvirtesnė, giliau  įsišaknijusi viduje. Tokia sustiprėjusi viltis šviečia skaisčiau, jos sklidina visa mūsų siela. „O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią.“

19. Kaip tu galėtumei nuolat paminėti maldose savo viltį?

¹⁹ Epafras karštai meldėsi, kad jo broliai bei seserys Kolosuose nesuabejotų, kas jiems pažadėta, ir būtų „tvirtai įsitikinę, kokia yra Dievo valia“. Mes irgi nuolat kalbėkime Dievui apie savo viltį, paminėkime maldoje naująjį pasaulį. Išsakyk Jehovai, kaip viso to trokšti tvirtai tikėdamas išsipildymu. Maldauk jo, kad tavo įsitikinimas stiprėtų, kaip Epafras meldė, kad kolosiečiai būtų „tvirtai įsitikinę, kokia yra Dievo valia“. Dažnai taip melskis.

20. Kodėl turime nenusivilti, jei kas nors pasitraukia iš krikščioniškojo kelio?

²⁰ Nereikia nusivilti, jei ne visi išlieka subrendę ir tvirtai įsitikinę. Kai kurie palūžta, pasitraukia ar tiesiog nuleidžia rankas. Taip yra nutikę net artimiausiems Jėzaus sekėjams — apaštalams. Tačiau ar Judui tapus išdaviku kiti apaštalai palūžo ir pasitraukė? Ne! Remdamasis Psalmyno 109:8 žodžiais, Petras pasakė, kad kitas stos Judo vieton. Buvo išrinktas naujas apaštalas ir Dievo ištikimi tarnai aktyviai skelbė toliau (Apaštalų darbų 1:15-26). Jie buvo pasiryžę neprarasti brandumo nei tvirto įsitikinimo.

21, 22. Kokia prasme nebūsi nepastebėtas, jei liksi subrendęs ir tvirtai įsitikinęs?

²¹ Jei liksi subrendęs ir tvirtai įsitikinęs, kokia yra Dievo valia, būk visiškai tikras, jog nebūsi nepastebėtas ir neįvertintas. Kieno?

²² Ogi tave mylinčių brolių bei seserų. Net jei daugelis tau šito nepasakys, jų požiūris bus toks, kaip rašoma 1 Tesalonikiečiams 1:2-6: „Mes visuomet dėkojame Dievui už jus visus, prisimindami jus savo maldose, nuolat minėdami mūsų Dievo ir Tėvo akivaizdoje jūsų tikėjimo darbus, meilės pastangas bei vilties ištvermingumą dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus... Nes mūsų Evangelija neatėjo pas jus vien tik žodžiais, bet su jėga ir Šventąja Dvasia bei su tvirtu įsitikinimu... Jūs... pasidarėte mūsų ir Viešpaties sekėjai.“ Tą patį ir apie tave galės pasakyti kiti ištikimi krikščionys, matydami, kad ‛lieki subrendęs ir tvirtai įsitikinęs, kokia yra Dievo valia’ (Kolosiečiams 1:23, NW).

23. Kam turėtumei būti pasiryžęs visus metus?

²³ Be abejo, dangiškasis Tėvas irgi tave pastebės ir bus patenkintas. Kodėl gali būti tuo tikras? Todėl, kad lieki brandus ir tvirtai įsitikinęs, „kokia yra Dievo valia“. Paulius laiške skatino kolosiečius elgtis, „kaip verta Viešpaties, ir jam tobulai patikti“ (Kolosiečiams 1:10). Taip, Jehova tikrai gali būti patenkintas netgi netobulais žmonėmis. Jį džiugino Kolosų broliai bei seserys. Taip Dievas žiūri ir į tave supančius krikščionis. Jo akyse ir tu gali būti toks! Tad visus metus savo maldomis bei nuolatiniais darbais įrodyk, jog esi pasiryžęs ‛likti subrendęs ir tvirtai įsitikinęs, kokia yra Dievo valia’.

Ar prisimeni?

• Ką tau reiškia ‛likti subrendusiam’?

• Ko turėtumei melsti dėl savęs?

• Kokią viltį norėtumei puoselėti remdamasis patarimu iš Romiečiams 5:4, 5?

• Kokį tikslą mūsų aptarimas paskatino turėti visus metus?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 20 puslapyje]

Epafras meldė, kad jo bendratikiai liktų subrendę, tvirtai tikį Kristaus vaidmens svarba ir savo viltimi

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Milijonai krikščionių kaip ir tu neabejoja savo viltimi ir yra tvirtai įsitikinę