„Bėkite taip“

ĮSIVAIZDUOK esąs stadione, pilname džiūgaujančių žmonių. Štai į areną įžengia atletai. Minia audringai pasitinka savo didvyrius. Kovoti reikės pagal taisykles — tam aikštėje stovi teisėjai. Kovas arenoje palydi tai triumfo, tai nusivylimo šūksniai. Nugalėtojai sveikinami kurtinančiais plojimais!

Tai ne šiuolaikinė sporto šventė, o senovinė, vykusi Korinto Istmo sąsmaukoje prieš maždaug 2000 metų. Ten nuo šeštojo amžiaus p. m. e. iki ketvirtojo m. e. amžiaus kas dveji metai būdavo rengiamos garsiosios Istmo žaidynės. Šis sporto renginys ne vienai dienai prikaustydavo visų Graikijos gyventojų dėmesį. Žaidynės reiškė daugiau nei paprastą atletų pasirodymą. Atletai buvo kovinės parengties simbolis. Nugalėtojai — garbinami kaip didvyriai — būdavo apdovanojami medžių lapų vainikais. Juos apipildavo dovanomis, o miestas suteikdavo didelę pensiją iki gyvos galvos.

Apaštalas Paulius, žinodamas apie Istmo žaidynes, rengiamas netoli Korinto, palygino krikščionies gyvenimo kelią su atletų varžybomis. Kalbėdamas apie bėgikus, imtynininkus ir boksininkus, jis tinkamai pavaizdavo, kokių rezultatų duoda geras lavinimasis, nuoseklios pastangos bei ištvermė. Aišku, krikščionys, kuriems jis rašė, irgi žinojo apie tas žaidynes. Kai kuriems iš jų anksčiau neabejotinai teko būti stadione tarp šaukiančių žiūrovų. Taigi jie turbūt gerai suprato Pauliaus palyginimus. O kaip tai liečia mus? Mes irgi bėgame lenktynėse — už amžinąjį gyvenimą. Kuo naudingos mums Pauliaus užuominos apie atletų kovas?

‛Grumtis pagal taisykles’

Senovės laikais žaidynių dalyviams būdavo keliami labai griežti reikalavimai. Šauklys pristatydavo kiekvieną atletą žiūrovams ir šaukdavo: ‛Ar kas nors iš čia esančių gali apkaltinti šį vyrą kuo nors nusižengus? Ar nėra jis plėšikas, nedorėlis ar ištvirkėlis?’ Kaip teigiama leidinyje Archaeologia Graeca, „nė vienam žinomam nusikaltėliui ar [artimam] jo giminaičiui nebuvo leidžiama dalyvauti varžybose“. Be to, žaidimo taisyklių pažeidėjai būdavo griežtai baudžiami — juos pašalindavo iš žaidynių.

 Tai padeda suprasti Pauliaus teiginį: „Kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles“ (2 Timotiejui 2:5). Tas principas galioja ir mums. Stodami į lenktynes už gyvenimą, turime atitikti Biblijoje išdėstytas aukštas Jehovos moralės normas. Tačiau Biblija perspėja, jog „žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės“ (Pradžios 8:21). Tad net pradėję lenktyniauti turime būti atidūs ir bėgti pagal taisykles, kad neprarastume Jehovos malonės ir gautume amžinąjį gyvenimą.

Čia mums labiausiai padės Dievo meilė (Morkaus 12:29-31). Tokia meilė ugdys mums norą įtikti Jehovai ir gyventi pagal jo valią (1 Jono 5:3).

„Nusimeskime visas naštas“

Senovės laikais lenktynininkai bėgdavo be drabužių ir tuščiomis rankomis. „Bėgikai... lenktyniaudavo visiškai nuogi“, — rašoma knygoje The Life of the Greeks and Romans. Nuogas atletas judėdavo greičiau, laisviau ir vikriau. Neapsunkintas bereikalingo svorio, jis neeikvojo energijos veltui. Matyt, turėdamas tai omenyje, Paulius rašė krikščionims hebrajams: „Nusimeskime visas naštas... ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse“ (Hebrajams 12:1).

Kokios naštos gali kliudyti mums lenktynėse už gyvenimą? Viena iš jų — noras kaupti turtus ar prabangiai gyventi. Kai kas turtą laiko apsauga ar laimės šaltiniu. Tokia sunki „našta“ gali tiek sulėtinti bėgiko tempą, kad Dievas tampa jam nebelabai svarbus (Luko 12:16-21). Amžinasis gyvenimas jam nebeatrodo čia pat. ‛Naujasis pasaulis vieną dieną ateis, — svarsto toks asmuo, — bet tuo tarpu galiu naudotis šio pasaulio siūlomais dalykais’ (1 Timotiejui 6:17-19). Toks materialistinis požiūris gali lengvai paskatinti asmenį palikti lenktynių už gyvenimą trasą ar net kliudyti jam stoti į lenktynes.

Kalno pamoksle Jėzus pareiškė: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“ Paskui nurodęs, kad Jehova rūpinasi gyvūnų bei augalų poreikiais, ir pasakęs, jog žmonės daug vertesni už juos, Jėzus priminė: „Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‛Ką valgysime?’ — arba: ‛Ką gersime?’ — arba: ‛Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mato 6:24-33).

„Ištvermingai bėkime“

Per senovės varžybas būdavo bėgami ne vien trumpi nuotoliai. Viena rungtis, vadinama dolihos, buvo 4 kilometrų bėgimas. Ji pareikalaudavo iš bėgikų daug jėgos bei ištvermės. Remiantis padavimais, 328 m. p. m. e. vienas šios rungties nugalėtojas, vardu Ajis, tuoj po varžybų vėl išsiruošė į kelią ir bėgo iki gimtojo miesto Argo norėdamas pranešti apie savo pergalę. Tą dieną jis sukorė apie 110 kilometrų!

 Krikščionies lenktynės irgi yra ilga distancija. Tai — ištvermės išbandymas. Tik ištvermingai bėgusieji iki galo bus Jehovos palaiminti ir gaus amžinojo gyvenimo dovaną. Paulius ištvėrė lenktynes. Savo gyvenimo pabaigoje jis galėjo pasakyti: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas“ (2 Timotiejui 4:7, 8). Mes, kaip ir Paulius, turime ‛baigti bėgimą’. Jeigu ištvermės pritrūksime tik dėl to, kad lenktynės tęsiasi ilgiau nei tikėjomės, galime negauti apdovanojimo (Hebrajams 11:6). Būtų labai skaudu, jei taip atsitiktų, nes finišo linija labai arti!

Apdovanojimas

Atletikos rungčių nugalėtojai senovės Graikijoje paprastai būdavo apdovanojami gėlėmis išpuoštais medžių lapų vainikais. Pitijos žaidynėse laimėtojai gaudavo lauro lapų vainikus. Olimpijos žaidynėse jiems uždėdavo vainikus iš alyvmedžio lapų, o Istmo — iš pušies šakelių. Anot vieno biblisto, „entuziazmui sužadinti vainikai — atlygis už pergalę — ir palmių šakos būdavo padėti stadione ant trikojo arba ant stalo, kad kovotojai juos matytų“. Laimėtojui pasipuošti vainiku buvo didelė garbė. Grįždamas namo, jis pergalės vežime su triumfu įvažiuodavo į miestą.

Turėdamas tai omenyje, Paulius klausė savo skaitytojų korintiečių: „Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Bėkite taip, kad ją laimėtumėte!.. Jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes — nevystantį“ (1 Korintiečiams 9:24, 25; 1 Petro 1:3, 4). Kokia priešingybė! Senovės kovotojų vainikai nuvysdavo, o vainikai tų, kurie baigs lenktynes už gyvenimą, niekada nenuvys.

Apie tą vertingesnį vainiką apaštalas Petras rašė: „Kai pasirodys Vyriausiasis Ganytojas, jūs gausite nevystantį garbės vainiką“ (1 Petro 5:4). Ar koks nors šio pasaulio laimėjimas gali lygintis su nemirtingumu — negendamo gyvenimo dovana dangiškoje šlovėje su Kristumi?

Šiandien dauguma lenktynėse dalyvaujančių krikščionių nėra patepti Dievo būti jo dvasiniais sūnumis ir neturi dangiškosios vilties. Tad jie bėga ne dėl to, kad gautų nemirtingumą. Bet Dievas ir jiems duos nepaprastą prizą — privilegiją amžinai gyventi tobuliems žemės rojuje valdant dangaus Karalystei. Kad ir kokio prizo krikščionis bėgikas tikėtųsi, jis turi bėgti su didesniu ryžtu ir jėga negu anie senovės atletai. Kodėl? Todėl, kad jiems skirtas prizas niekada nenuvys: „Štai pažadas, kurį jis pats mums yra davęs, — amžinasis gyvenimas“ (1 Jono 2:25).

Žinodamas, koks neprilygstamas prizas laukia, kaip krikščionis bėgikas turėtų žiūrėti į pasaulio viliones? Jo požiūris turėtų būti kaip Pauliaus: „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis.“ Dėl to Paulius bėgo iš visų jėgų! „Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau  tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio“ (Filipiečiams 3:8, 13, 14). Paulius bėgo sutelkęs visą dėmesį į tą laimikį. Taip turėtume bėgti ir mes.

Didžiausias pavyzdys

Senovės laikais žaidynių čempionais visi žavėdavosi. Apie juos rašydavo poetai, skulptoriai darydavo jų statulas. Istorikė Vera Olivova sako, jog jie „maudydavosi šlovėje ir būdavo visų liaupsinami“. Jais sekdavo jaunesnės čempionų kartos.

Koks „čempionas“ yra geriausias pavyzdys krikščionims? Paulius atsako: „Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje“ (Hebrajams 12:1, 2). Jeigu norime laimėti lenktynes dėl amžinojo gyvenimo, turime atidžiai žiūrėti į savo Pavyzdį, Jėzų Kristų. Tai galime daryti reguliariai skaitydami Evangelijų pranešimus ir apmąstydami, kaip imituoti jį. Toks tyrinėjimas padės mums suvokti, kad Jėzus Kristus buvo klusnus Dievui ir savo ištverme parodė nepajudinamą tikėjimą. Už ištvermę Jėzui buvo atlyginta — Jehova Dievas pripažino jį ir suteikė jam daug puikių privilegijų (Filipiečiams 2:9-11).

Aišku, pati iškiliausia Jėzaus savybė buvo meilė. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jono 15:13). Žodį „meilė“ Jėzus įprasmino dar labiau, liepdamas mylėti netgi priešus (Mato 5:43-48). Kadangi jis mylėjo savo dangiškąjį Tėvą, jam buvo malonu vykdyti jo valią (Psalmyno 40:10, 11 [40:9, 10, Brb]; Patarlių 27:11). Žiūrėdami į Jėzų kaip į Pavyzdį ir kaip į tą, kuris nustato sunkių lenktynių už gyvenimą tempą, būsime paskatinti mylėti Dievą bei savo artimą ir mūsų šventa tarnyba teiks mums džiaugsmą (Mato 22:37-39; Jono 13:34; 1 Petro 2:21). Gerai žinok, kad Jėzus nereikalauja neįmanomų dalykų. Jis užtikrina mus: „Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mato 11:28-30).

Mes, kaip ir Jėzus, turime žvelgti į apdovanojimą, skirtą visiems, kurie ištvers iki galo (Mato 24:13). Jeigu grumiamės pagal taisykles, jei nusimetame visokias naštas ir bėgame ištvermingai, galime būti tikri pergale. Ranka pasiekiamas tikslas šaukia pirmyn! Mūsų jėgos atsinaujina, nes artima pergalė teikia džiaugsmo, o bėgant su džiaugsmu kelias daug lengvesnis.

[Iliustracija 29 puslapyje]

Krikščioniui reikia ištvermės, nes jo lenktynės — ilgo nuotolio bėgimas

[Iliustracija 30 puslapyje]

Senovės atletai gaudavo tik vainikus, o krikščionys tikisi negendančio prizo

[Iliustracija 31 puslapyje]

Prizas skirtas visiems, kas ištvers iki galo

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 28 puslapyje]

Copyright British Museum