Jie išsigydė karo žaizdas

ABRAHAMAS 20 metų kovojo partizanų būriuose. * Tačiau jis padėjo ginklus ir daugiau niekada nebeis kariauti. Kai kurie buvę priešai dabar yra jo geriausi draugai. Kas paskatino jį pasikeisti? Biblija. Ji suteikė Abrahamui vilties bei įžvalgos — padėjo suvokti žmonių poelgius Dievo požiūriu. Biblija nuslopino jam norą kovoti ir jo liūdesys, širdgėla, neapykanta bei kartėlis pamažu blėso. Jis pamatė, jog Biblija veiksmingai pagydo širdį.

Kaip Biblija padeda išsigydyti emocines žaizdas? Ji negalėjo atitaisyti to, kas Abrahamui atsitiko. Vis dėlto Dievo Žodžio skaitymas bei apmąstymas padėjo jam prisiderinti prie Kūrėjo mąstysenos. Dabar Abrahamas turi ateities viltį bei naujus tikslus. Svarbu jam tapo tai, kas svarbu Dievui. Kai jis ėmė galvoti kitaip, jo širdies žaizdos pradėjo trauktis. Taip Abrahamas pasikeitė.

Pilietinio karo sūkuryje

Abrahamas gimė praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Afrikoje. Po Antrojo pasaulinio karo jo šalį valdė galinga kaimyninė valstybė, bet Abrahamo tėvynainiai troško nepriklausomybės. 1961-aisiais Abrahamas prisidėjo prie išsivadavimo judėjimo, siekusio partizaniniu karu priešintis galingajam kaimynui.

„Jie buvo mūsų priešai. Mes žudėme juos, nes jie ketino žudyti mus“, — aiškina Abrahamas.

Abrahamo gyvybei ne kartą grėsė pavojus, tad, iškariavęs 20 metų, 1982-aisiais jis pabėgo į Europą. Dabar jam buvo gerokai per 40. Turėdamas daug laisvo laiko, Abrahamas mąstė apie savo gyvenimą. Ar išsipildė jo svajonės? Kas laukia ateityje? Tuomet jis susitiko keletą Jehovos liudytojų ir pradėjo lankyti jų sueigas. Abrahamas prisiminė prieš keletą metų Afrikoje skaitęs traktatą, gautą iš vieno liudytojo. Traktate buvo rašoma apie būsimąjį žemės rojų bei dangiškąją vyriausybę, kuri valdys visą žmoniją. Ar tai realu?

 Abrahamas sako: „Iš Biblijos sužinojau, kad tiek metų kovodamas tik švaisčiau laiką. Vienintelė vyriausybė, kuri elgsis teisingai su kiekvienu, yra Dievo Karalystė.“

Abrahamas netrukus pasikrikštijo ir tapo Jehovos liudytoju, o tuo tarpu kitas vyras, vardu Robertas, pabėgo iš Afrikos į tą Europos šalį, kur dabar gyveno Abrahamas. Robertas su Abrahamu anksčiau kovojo viename kare, bet priešiškose pusėse. Robertas dažnai susimąstydavo apie tikrąjį gyvenimo tikslą. Jis buvo religingas žmogus ir šiek tiek skaitęs Biblijos, todėl žinojo, kad Dievo vardas — Jehova. Kai liudytojai iš Abrahamo susirinkimo pasisiūlė padėti Robertui geriau suprasti Bibliją, jis noriai sutiko.

Robertas aiškina: „Nuo pat pradžių mane nustebino tai, kaip liudytojai vartoja Jehovos ir Jėzaus vardus, tuo pripažindami juos esant atskirus asmenis. Tai derinosi su tuo, ką jau žinojau iš Biblijos. Be to, liudytojai tvarkingai rengiasi ir yra malonūs visų tautybių žmonėms. Tai mane labai paveikė.“

Priešai tampa draugais

Robertas ir Abrahamas, buvę priešai, dabar yra artimi draugai. Jie tarnauja visalaikiais evangelistais tame pačiame Jehovos liudytojų susirinkime. „Per karą dažnai stebėdavausi, kodėl kaimyninių šalių žmonės — daugelis tos pačios religijos — neapkenčia vieni kitų, — aiškina Abrahamas. — Mudu su Robertu priklausėme vienai bažnyčiai, tačiau kovojome vienas prieš kitą. Dabar abudu esame Jehovos liudytojai ir tikėjimas mus suvienijo.“

„Štai skirtumas, — priduria Robertas: — mes dabar laikomės tikėjimo, kuris atvedė mus į tikrąją broliją. Daugiau niekada neisime kariauti.“ Biblija smarkiai paveikė šių buvusių priešų širdis. Neapykanta ir kartėlis užleido vietą pasitikėjimui ir draugystei.

Tuo metu, kai Abrahamas ir Robertas kariavo, kitame regione du jauni vyrai irgi kovojo dviejų kaimyninių šalių konflikto priešingose pusėse. Netrukus Biblija tarsi stiprūs vaistai išgydė ir jų širdis. Kaip?

Žudyk — paskui mirk kankinio mirtimi

Gabrielius, užaugęs religingoje šeimoje, buvo mokomas, kad jo tėvynė kovoja šventą karą. Tad būdamas 19 metų tapo savanoriu ir pasiprašė į frontą. Per 13 mėnesių jam teko dalyvauti aršiausiuose mūšiuose, kartais vos už pusantro kilometro nuo priešo linijos. „Ypač prisimenu vieną atvejį, — aiškina jis. — Vadas pasakė mums, kad priešas atakuos naktį. Buvome taip įsitempę, jog šaudėme iš pabūklo iki pat ryto.“ Žmones iš kaimyninės šalies jis laikė priešais, vertais  mirties. „Mano mintis buvo išžudyti jų kuo daugiau. Be to, kaip ir daugelis draugų, troškau numirti kankinio mirtimi.“

Tačiau per laiką Gabrielius nusivylė. Jis bėgo į kalnus, nepastebėtas kirto neutralios valstybės sieną ir atkeliavo į Europą. Maldose Gabrielius vis klausė Dievo, kodėl gyvenimas toks sunkus, ar jo patiriami vargai — Dievo bausmė. Paskui susipažino su Jehovos liudytojais ir jie parodė jam iš Biblijos, kodėl šiandien tiek daug problemų (Mato 24:3-14; 2 Timotiejui 3:1-5).

Kuo daugiau žinių Gabrielius sėmėsi iš Biblijos, tuo labiau suvokė, kad ji — tiesos knyga. „Sužinojau, kad žmonės galės gyventi amžinai žemės rojuje. Keista, bet šito troškau nuo pat vaikystės.“ Biblija paguodė Gabrielių ir nuramino prislėgtą jo širdį. Giliausios emocinės žaizdos pradėjo trauktis. Po kurio laiko jis susitiko Danielių, buvusį priešą, bet dabar nebejautė jam jokios neapykantos. Tačiau kaip Danielius atsidūrė Europoje?

„Jeigu tikrai esi, padėk man!“

Danielius, išauklėtas kataliku, sulaukęs 18 metų buvo pašauktas karo tarnybon. Jį pasiuntė į tą patį karą kaip Gabrielių, tik priešingon stovyklon. Netoli fronto linijos tanką, kuriame važiavo Danielius, kliudė priešo sviedinys. Jo draugai žuvo, o jis pats sunkiai sužeistas pateko į nelaisvę. Keletą mėnesių Danielius gydėsi ligoninėje, o paskui gyveno stovykloje, kol buvo išsiųstas į neutralią šalį. Vienišas ir nuskurdęs jis jau galvojo apie savižudybę. Danielius meldėsi Dievui: „Jeigu tikrai esi, padėk man!“ Jau kitą dieną jį aplankė Jehovos liudytojai ir atsakė į daugelį jo klausimų. Galiausiai kaip pabėgėlis Danielius pateko Europon. Ten jis vėl susitiko liudytojus ir studijavo su jais Bibliją. Įgytos žinios sumažino jo nerimą bei kartėlį.

Gabrielius su Danieliumi dabar yra geri draugai, suvienyti į dvasinę broliją, nes jie — krikštyti Jehovos liudytojai. „Meilė Dievui ir Biblijos žinios padėjo man žiūrėti į viską taip, kaip žiūri Jehova. Danielius daugiau nebėra mano priešas. Anksčiau būčiau nedvejodamas jį nužudęs. Iš Biblijos išmokau elgtis priešingai — mielai numirčiau už jį“, — kalba Gabrielius.

„Mačiau, kaip skirtingų religijų bei tautybių žmonės žudo vieni kitus, — sako Danielius. — Tačiau kariaujančiose pusėse buvo ir tos pačios religijos žmonių, kurie nesigailėjo vieni kitų. Matydamas tai, mintyse kaltinau Dievą. Šiandien  žinau, kad visų karų sukėlėjas — Šėtonas. Dabar mudu su Gabrieliumi bendratikiai ir niekada nebeisime kariauti!“

„Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas“

Kodėl Abrahamas, Robertas, Gabrielius ir Danielius taip smarkiai pasikeitė? Kaip jie išrovė iš savo širdžių giliai įsišaknijusią neapykantą bei širdgėlą?

Kiekvienas iš jų skaitė, apmąstė ir suvokė tiesą iš Biblijos — „gyvo, veiksmingo“ Dievo žodžio (Hebrajams 4:12). Biblijos Autorius yra žmonijos Kūrėjas. Jis žino, kaip paveikti į gera širdį asmens, kuris noriai klausosi ir mokosi. „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui.“ Jeigu skaitytojas leidžiasi Biblijos vadovaujamas, jis renkasi kitokias vertybes bei normas. Jam ima aiškėti Jehovos požiūris. Toks pažinimas labai naudingas — jis išgydo karo žaizdas (2 Timotiejui 3:16).

Dievo Žodyje sakoma, jog nė viena tautinė, rasinė ar etninė grupė nėra geresnė ar blogesnė už kitą. „Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena.“ Jeigu skaitytojas tai priima, jis gali palaipsniui nugalėti rasinę ar tautinę neapykantą (Apaštalų darbų 10:34, 35).

Biblijos pranašystėse sakoma, jog Dievas greitai pakeis dabartinę žmonių valdymo sistemą Mesijo Karalyste. Valdant šiai vyriausybei, Dievas ‛sustabdys karus visoje žemėje’. Institucijos, remiančios karą ir skatinančios žmones kovoti, bus pašalintos. Karo aukos bus prikeltos ir galės gyventi žemės rojuje. Niekam nereikės bėgti iš savo krašto dėl agresoriaus ar prispaudėjo (Psalmyno 46:10 [46:9, Brb]; Danieliaus 2:44; Apaštalų darbų 24:15).

Apie būsimas gyvenimo sąlygas Biblijoje sakoma: „Jie statysis namus ir patys juose gyvens, veis vynuogynus ir patys valgys jų vaisių. Statysis ne tam, kad kiti gyventų jų namuose... Nebeis jų triūsas veltui, nebegimdys jie vaikų staigiai mirčiai.“ Žala ir nuostoliai, kad ir kokie sunkūs, bus pašalinti. Tikėjimas tokia viltimi pamažu išdildo širdgėlą ir liūdesį iš asmens širdies (Izaijo 65:21-23).

Biblija tikrai yra veiksmingi širdies vaistai. Jos mokymai jau gydo karo žaizdas. Buvę priešai suvienijami į vieną tarptautinę broliją. Šis gydymo procesas tęsis Dievo naujojoje sistemoje ir galiausiai neapykanta bei kartėlis, širdgėla ir liūdesys visiškai išnyks iš žmonių širdžių. Pagal Kūrėjo pažadą, „to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis“ (Izaijo 65:17).

[Išnaša]

[Anotacija 4 puslapyje]

„Iš Biblijos sužinojau, kad tiek metų kovodamas tik švaisčiau laiką“

[Anotacija 5 puslapyje]

Biblija gali smarkiai paveikti buvusių priešų širdis

[Anotacija 6 puslapyje]

Neapykanta ir kartėlis pamažu užleido vietą pasitikėjimui ir draugystei

[Anotacija 6 puslapyje]

Jeigu skaitytojas leidžiasi Biblijos vadovaujamas, jis renkasi kitokias vertybes bei normas

[Iliustracija 7 puslapyje]

Buvę priešai dabar suvienyti į vieną tarptautinę broliją

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 4 puslapyje]

Pabėgėlių stovykla: UN PHOTO 186811/J. Isaac