Gyvenimo istorija

Tarnauju iš širdies net slegiamas išmėginimų

PAPASAKOJO RODOLFAS LOSANAS

Gimiau 1917 metų rugsėjo 17-ąją Meksikoje, Gomes Palasijuje (Durango valstija). Šalyje vyko revoliucija. Nors ji baigėsi 1920-aisiais, mūsų vietovėje neramumai tęsėsi ilgiau ir gyventi buvo nelengva.

KARTĄ mama, sužinojusi apie būsimą sukilėlių ir armijos susirėmimą, keletą dienų mus, keturis sūnus ir dvi dukras, laikė uždariusi namuose. Atsimenu, kad trūko maisto ir kad mudu su jaunesniąja sesute slėpėmės po lova. Po šio įvykio mama nutarė persikelti su vaikais į Jungtines Valstijas, o tėvas ketino atvažiuoti vėliau.

1926 metais, kai tik JAV prasidėjo didžioji ekonominė krizė, atsidūrėme Kalifornijoje. Kraustydavomės ten, kur galėdavome gauti darbo, — gyvenome San Choakin Velyje, Santa Klaroje, Saline, King Sityje. Išmokome dirbti visus žemės darbus, doroti įvairių rūšių vaisius bei daržoves. Jaunystėje sunkiai dirbau, tačiau tai buvo puikus laikotarpis.

Sužinau Biblijos tiesą

1928-ųjų kovą pas mus apsilankė vienas Biblijos tyrinėtojas (tuometinis Jehovos liudytojų pavadinimas). Tai buvo pagyvenęs, ispaniškai kalbantis vyras, Estebanas Rivera. Mane labai sudomino jo palikto bukleto pavadinimas „Kur yra mirusieji?“ ir pats turinys. Nors buvau dar vaikas, panorau studijuoti Bibliją ir  bendrauti su Biblijos tyrinėtojais. Ilgainiui ir mama bei sesuo Aurora tapo uolios Jehovos garbintojos.

Ketvirtajame dešimtmetyje anglakalbių krikščionių susirinkimas pasistatė Karalystės salę San Chosė. Kadangi tos vietovės ūkiuose dirbo daug ispaniškai kalbančių samdinių, pradėjome jiems skelbti ir vedėme Sargybos bokšto studijas. Padėdavo ispaniškai kalbantys liudytojai iš San Francisko, esančio už 80 kilometrų nuo mūsų. Ilgainiui apie 60 žmonių rinkdavosi į ispanų kalba rengiamas sueigas San Chosė Karalystės salėje.

Galiausiai 1940-ųjų vasario 28 dieną San Chosė vykusioje asamblėjoje parodžiau pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu. Kitais metais buvau paskirtas pionieriumi, tai yra visą savo laiką skiriančiu Jehovos liudytojų tarnybai. 1943-iųjų balandį mane paprašė persikelti į Stoktoną, esantį už 130 kilometrų, įkurti ispaniškai kalbančiųjų susirinkimą. Tuo metu tarnavau pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju San Chosė anglakalbių susirinkime, be to, rūpindavausi tenykščiais ispaniškai kalbančiais liudytojais. Perdavęs kitiems tas pareigas, iškeliavau į Stoktoną.

Ištikimybės išbandymas

1940 metais mane ne sykį kvietė į šaukimo komisiją, tačiau kaskart būdavo paisoma sąžine paremtos mano pozicijos. Kai 1941-ųjų gruodį Jungtinės Valstijos įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą, komisija tapo griežtesnė. Galop 1944 metais mane uždarė į kalėjimą, kur iki teismo buvau laikomas rūsyje drauge su nusikaltėliais. Jie, žinodami mane esant Jehovos liudytoją, klausinėjo, kaip atrodą Dievo akyse dėl savo nusikaltimų.

San Chosė liudytojai sumokėjo užstatą, kad mane išleistų iki teismo. Los Andželo advokatas, civilinės teisės specialistas, gynė mane nemokamai. Teisėjas nusprendė paleisti mane į laisvę su sąlyga, kad netarnausiu pionieriumi, dirbsiu pasaulietinį darbą ir kas mėnesį prisistatysiu federalinės valdžios pareigūnams. Kadangi nesutikau su tokiu sprendimu, mane nuteisė dvejiems metams ir išsiuntė į Maknylo  salos kalėjimą Vašingtono valstijoje. Čia kruopščiai studijavau Bibliją. Išmokau spausdinti. Bet nepasibaigus bausmės laikui buvau išleistas už gerą elgesį. Tuoj pat pasinėriau į pionierišką tarnybą.

Plati veikla

1947-ųjų žiemą buvau paskirtas tarnauti drauge su kitu pionieriumi į ispaniškai kalbančiųjų susirinkimą Kolorade (Teksaso valstija). Tačiau čia mums buvo per šalta, tad abu persikėlėme šiltesnėn vieton — į San Antoniją. Deja, ten pylė tokie lietūs, jog teko nutraukti skelbimą nuo durų prie durų. Veikiai pasibaigė pinigai. Savaitėmis maitinomės žalių kopūstų salotomis ir liucernos arbata. Partneris sugrįžo namo, o aš pasilikau. Sužinoję mane neturint maisto, ėmė šelpti anglakalbiai liudytojai.

Kitą pavasarį sugrįžau į man paskirtą Kolorado miestą ir galiausiai pavyko įkurti nedidelį ispaniškai kalbančių liudytojų susirinkimą. Vėliau išvažiavau į Svytvoterį (Teksaso valstija), kur padėjau suorganizuoti dar vieną ispaniškai kalbančiųjų susirinkimą. Ten tarnaudamas, gavau kvietimą į Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos misionierių rengimo 15-ąją klasę, kurioje mokslas turėjo prasidėti 1950 metų vasario 22-ąją. Išleistuvių iškilmės buvo surengtos tą vasarą Niujorko „Jankių“ stadione vykusiame kongrese. Vėliau tris mėnesius praleidau Jehovos liudytojų pagrindiniame biure Brukline, kur buvau rengiamas tarnauti Meksikos filiale.

Tarnyba Meksikoje

Atvykau į Meksiko miestą 1950 metų spalio 20-ąją. Po dviejų savaičių buvau paskirtas filialo prižiūrėtoju ir ištarnavau juo ketverius su puse metų. Labai pravertė pionieriškos tarnybos, kalėjimo patirtis ir pasirengimas Gileado mokykloje bei Brukline. Atvykęs į Meksiką, pamačiau, jog pirmiausia reikia kelti tenykščių brolių bei seserų dvasingumą ir ypač padėti jiems laikytis aukštų Dievo Žodžio moralės normų.

Meksikoje, kaip ir kitose Lotynų Amerikos šalyse, buvo įprasta gyventi kartu nesusituokus. Bažnyčios, ypač katalikų, leido žmonėms taip pažeidinėti Rašto principus (Hebrajams 13:4). Jehovos liudytojų susirinkimuose irgi netrūko tokių porų, tad jiems buvo pasiūlyta per šešis mėnesius įforminti savo santykius, antraip tektų nutraukti narystę.

Daugeliui buvo labai paprasta tai padaryti, nes tereikėjo atlikti būtinus formalumus. Kitų padėtis buvo sudėtingesnė. Pavyzdžiui, kai kurie buvo susituokę du, net tris kartus, tačiau be ištuokos. Kai galop Jehovos liudytojų santuokiniai reikalai buvo sutvarkyti taip, kaip moko Dievo Žodis, susirinkimai susilaukė puikių dvasinių palaimų (1 Korintiečiams 6:9-11).

Tais laikais Meksikoje išsilavinimo lygis buvo gana žemas. Man atvykus 1950 metais, filialas jau steigė susirinkimuose raštingumo klases. Vėliau tas klases pertvarkėme ir suderinę su vyriausybe įregistravome. Pagal statistiką, pradėtą rinkti nuo 1946 metų, Jehovos liudytojai išmokė rašto daugiau nei 143000 meksikiečių!

Meksikos įstatymai griežtai ribojo religijų veiklą, tačiau pastaraisiais metais įvyko svarbių permainų šioje srityje. 1992 metais buvo priimtas naujas religijų įstatymas, todėl 1993-aisiais Meksikos Jehovos liudytojai buvo įregistruoti kaip religinė organizacija.

 Labai džiaugiausi šiuo įvykiu — juk anksčiau tai buvo sunku net įsivaizduoti. Daugelį metų ne kartą lankiausi pas pareigūnus, tačiau jie buvo įtarūs. Vis dėlto mūsų filialo juridinis skyrius pasiekė puikių darbo vaisių, tad dabar skelbimo veikla palyginti mažai trukdoma.

Tarnauju su žmona misioniere

Tuo metu, kai atvykau į Meksiką, čia jau tarnavo daug misionierių, anksčiau baigusių Gileado mokyklą. Viena iš jų buvo Estera Vartanian, liudytoja armėnė, savo pionierišką veiklą pradėjusi 1942 metais Valėjuje (Kalifornija). 1955-ųjų liepos 30 dieną susituokėme ir tęsėme savo tarnybą Meksikoje. Estera tebetarnavo misioniere Meksike, aš toliau dirbau filiale, kur abu ir gyvenome.

1947 metais Estera atvyko į pirmąją savo misionieriškos tarnybos vietą — Monterėjų, esantį Nuevo Leono valstijoje. Mieste 40 liudytojų buvo susibūrę į vienintelį susirinkimą, o 1950 metais jai keliantis į Meksiką, ten jau veikė keturi susirinkimai. Mūsų filiale, įsikūrusiame netoli Meksiko, dabar tarnauja du jaunuoliai iš šeimų, su kuriomis Monterėjuje Estera studijavo Bibliją.

Dar šeštajame dešimtmetyje misionieriai pėsčiomis bei senais sausakimšais autobusais apkeliavo didumą Meksiko. Kai 1950 metais atvykau į miestą, čia buvo septyni susirinkimai. Dabar jų yra 1600, o Karalystės skelbėjų — 90000 su viršum! Praėjusiais metais Meksike į Kristaus mirties Minėjimą susirinko daugiau nei 250000 žmonių! Drauge su Estera tarnavome daugelyje tų susirinkimų.

 Kaskart pradėję naujas Biblijos studijas, abu su Estera norime, kad jose dalyvautų visa šeima, todėl stengiamės sudominti tėvą. Taip žmonės dažniausiai didelėmis šeimomis ateina tarnauti Jehovai ir manau, kad tai yra viena iš liudytojų spartaus gausėjimo Meksikoje priežasčių.

Jehova laimina veiklą

Nuo 1950-ųjų Meksikoje buvo akivaizdūs puikaus mūsų darbo rezultatai: pagausėjo liudytojų, pagerėjo organizacinė tvarka. Nepaprastai džiaugiuosi, kad bent truputį prisidėjau prie viso to darbuodamasis drauge su tokiais svetingais ir linksmais žmonėmis.

Prieš keletą metų per savo atostogas mus aplankė Jehovos liudytojų Vadovaujančiosios tarybos narys Karlas Kleinas su žmona Margaret. Norėdami pajusti veiklos Meksikoje pulsą, jiedu apsilankė netoli Meksiko esančiame San Chuano Tesontlos susirinkime, kuriam priklausėme mudu su žmona. Kai atvykome, mūsų nedidelėje (4,5×5,5 m) salėje jau laukė apie 70 žmonių ir buvo maža vietos net stovėti. Pagyvenusieji sėdėjo kėdėse, jaunesnieji — ant suolų, o vaikai — ant plytų arba grindų.

Brolis Kleinas labai džiaugėsi, kad visi vaikai turėjo savo Biblijas ir jose sekė oratoriaus nurodomas eilutes. Po viešosios kalbos brolis Kleinas atkreipė dėmesį į palyginimą iš Mato 13:19-23 ir pasakė, kad Meksikoje yra labai daug Jėzaus paminėtos „geros žemės“. Septynetas iš toje sueigoje dalyvavusių vaikų dabar dirba didžiulėse statybose, kur plečiamas mūsų filialas netoli Meksiko. Dar vienas iš jų tarnauja Betelyje, o keletas yra pionieriai!

Kai atvykau į Meksiką, filiale buvo tik 11 darbuotojų. Dabar čia tarnauja maždaug 1350 liudytojų, iš kurių apie 250 stato naujus pastatus. Juos planuojama užbaigti 2002-aisiais ir tuomet čia galės gyventi maždaug 1300 žmonių. Tik pagalvokite — 1950 metais visoje šalyje buvo mažiau nei 7000 Karalystės skelbėjų, o dabar jų yra 500000 su viršum! Mano širdis kupina džiaugsmo, kad Jehova laimina nuolankių meksikiečių brolių įtemptą darbą jo gyriui.

Didelis išmėginimas

Pastaruoju metu mane labai prislėgė liga. Apskritai aš nesiskundžiau sveikata, tačiau 1988 metų lapkritį mane ištiko insultas ir pakirto jėgas. Jehovos padedamas, pratimais bei kitu gydymu atsigavau, tačiau gerai valdyti galiu ne visą kūną. Gydausi toliau ir esu medikų prižiūrimas, kad nevargintų dideli galvos skausmai bei kitokios ligos pasekmės.

Nors nebegaliu dirbti kiek norėčiau, jaučiu pasitenkinimą, kad galėjau padėti daugeliui sužinoti apie Jehovos tikslus ir tapti jo pasiaukojusiais tarnais. Man malonu bendrauti su krikščionimis broliais bei seserimis, aplankančiais mūsų filialą, ir taip padrąsinti vieniems kitus.

Žinau, kad Jehova vertina mūsų tarnybą, kad šis triūsas nėra veltui, ir tai mane stiprina (1 Korintiečiams 15:58). Nors mano jėgos ribotos ir vargina liga, širdį ramina žodžiai iš Kolosiečiams 3:23, 24: „Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą.“ Šio patarimo skatinamas, išmokau visa širdimi tarnauti Jehovai net slegiamas išmėginimų.

[Iliustracija 24 puslapyje]

1942 metais, kai tarnavau pionieriumi

[Iliustracija 24 puslapyje]

Mano žmona pradėjo savo misionierišką tarnybą Meksikoje 1947 metais

[Iliustracija 24 puslapyje]

Su Estera šiandien

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Viršuje kairėje: Meksiko Betelio šeima 1952 metais (aš priekyje)

Viršuje: 1999 metais maždaug 109000 dalyvių susirinko į Meksiko miesto stadione vykusį srities kongresą

Apačioje kairėje: mūsų filialo naujų pastatų statyba jau artėja į pabaigą