Ar gyveni kaip pasiaukojęs tarnas?

„Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui [„Jehovai“, NW], o ne žmonėms“ (KOLOSIEČIAMS 3:23).

1. Kaip pasaulietiniuose šaltiniuose suprantamas žodis „pasiaukojimas“?

KAIP sportininkas pasiekia geriausių rezultatų? Tenisininkas, futbolininkas, krepšininkas, beisbolininkas, bėgikas, golfo žaidėjas ar kurios nors kitos sporto šakos atstovas jų pasiekia tik besąlygiškai pasiaukodamas. Fizinė bei psichologinė parengtis jam svarbiausia. Tai labai taikliai nusakoma vienu iš žodžio „pasiaukojimas“ apibrėžimų — „visiškas atsidavimas kokiai nors idėjai ar veiklai“.

2. Ką Biblijoje reiškia „pasiaukojimas“? Paaiškink.

² O ką žodis „pasiaukojimas“ reiškia Biblijoje? „Pasiaukoti“ — taip verčiamas hebrajiškas veiksmažodis, reiškiantis „atsiskirti, laikytis skyrium, pasitraukti“. * Senovės Izraelyje ant vyriausiojo kunigo turbano buvo „šventas pasiaukojimo ženklas“ — blizganti gryno aukso juostelė su įrašu „Šventumas priklauso Jehovai“. Tai buvo priminimas vyriausiajam kunigui vengti visko, kas suterštų šventyklą, „nes pateptas aliejumi jis [buvo] pašvęstas savo Dievui“ (Išėjimo 29:6; 39:30, NW; Kunigų 21:12).

3. Kaip pasiaukojimas turi nulemti mūsų elgesį?

³ Iš to galime suprasti, kad pasiaukojimas yra svarbus žingsnis. Jis liudija, jog žmogus savanoriškai pasirinko Dievo tarnystę ir privalo būti tyras. Tad suprantama, kodėl apaštalas Petras priminė Jehovos žodžius: „Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (1 Petro 1:15, 16). Mūsų, pasiaukojusių krikščionių, ypatinga pareiga yra gyventi pagal pasiaukojimo įžadą ir būti ištikimiems iki galo. O ką reiškia būti pasiaukojusiu krikščionimi? (Kunigų 19:2; Mato 24:13)

4. Kaip mes apsisprendėme pasiaukoti ir kam tai prilygsta?

⁴ Geriau pažinę Jehovą Dievą, sužinoję jo tikslus ir supratę, koks vaidmuo skirtas Jėzui Kristui, apsisprendėme tarnauti Dievui visa širdimi, protu, siela, jėgomis (Morkaus 8:34; 12:30; Jono 17:3). Tai yra tarsi priesaika, besąlygiškas atsidavimas Dievui. Mūsų pasiaukojimas — ne emocijų proveržis ir ne laikinas dalykas, o sąmoningas apsisprendimas po kruopščių, maldingų svarstymų. Neturime būti panašūs į žmogų, pradėjusį arti dirvą ir po kiek laiko metusį savo darbą dėl to, kad sunku, kad teks ilgai laukti derliaus arba jo, regis, visai nebus. Apmąstyk kai kuriuos pavyzdžius žmonių, ant teokratinio įsipareigojimo ‛arklo laikiusių rankas’ tiek per kaitrą, tiek per šaltį (Luko 9:62; Romiečiams 12:1, 2).

 Jie liko pasiaukoję tarnai

5. Kokį puikų Dievui pasiaukojusio tarno pavyzdį paliko Jeremijas?

⁵ Jeremijas tarnavo pranašu Jeruzalėje daugiau nei 40 metų (647—607 m. p. m. e.) ir jo užduotis buvo nelengva. Jis gerai suvokė savo ribotumus (Jeremijo 1:2-6). Pranašui reikėjo drąsos ir ištvermės kasdien bendraujant su kietaširdžiais Judo gyventojais (Jeremijo 18:18; 38:4-6). Tačiau Jeremijas pasitikėjo Dievu Jehova, stiprinusiu tiek, kad pranašas išliko pasiaukojusiu Jo tarnu (Jeremijo 1:18, 19).

6. Kokį pavyzdį paliko mums apaštalas Jonas?

⁶ O ką galima pasakyti apie ištikimą apaštalą Joną, senatvėje ištremtą į nesvetingą Patmo salą „dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo“? (Apreiškimo 1:9) Kaip pasiaukojęs krikščionis, jis ištvermingai tarnavo apie 60 metų. Romėnams sunaikinus Jeruzalę, Jonas dar ilgai gyveno: parašė Evangeliją, tris įkvėptus laiškus bei Apreiškimo knygą ir joje išpranašavo Armagedono karą. Ar jis nusivylė sužinojęs, kad Armagedonas neįvyks jo laikais? Ar Jonas pasidavė abejingumui? Ne, jis liko ištikimas iki pat mirties ir žinojo, kad, nors „paskirtas laikas arti“, regėjimas išsipildys vėliau (Apreiškimo 1:3, NW; Danieliaus 12:4, Brb).

Šiuolaikinių pasiaukojusių tarnų pavyzdžiai

7. Kaip vienas brolis rodė puikų krikščioniško pasiaukojimo pavyzdį?

⁷ Dabartiniais laikais tūkstančiai ištikimų krikščionių uoliai rodė pasiaukojimą, nors ir nesulaukė Armagedono. Vienas jų — Ernestas Bivoras iš Anglijos. Jis tapo liudytoju 1939 metais, pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje; paliko klestintį fotografijos verslą ir pasirinko visalaikę tarnybą. Bivoras dėl savo krikščioniško neutralumo dvejus metus kalėjo. Šeima rėmė jį ir 1950 metais trys jo vaikai Niujorke baigė Sargybos bokšto biblinę Gileado mokyklą, ruošiančią misionierius. Brolis Bivoras buvo toks uolus skelbėjas, kad draugai vadindavo jį Erniu Armagedonu. Jis nesulaužė savo pasiaukojimo įžado ir skelbė artėjantį Dievo karą, Armagedoną, iki pat mirties 1986 metais. Pasiaukojimas jam nebuvo trumpalaikė sutartis su Dievu! * (1 Korintiečiams 15:58)

8, 9. a) Kaip valdant Frankui elgėsi daugelis jaunų liudytojų ispanų? b) Apie ką mums reikėtų susimąstyti?

 ⁸ Kitą beribio atsidavimo pavyzdį parodė broliai Ispanijoje. Franko diktatūros laikais (1939—1975) šimtai pasiaukojusių jaunų liudytojų laikėsi krikščioniško neutralumo. Daugelis jų dešimt ir daugiau metų praleido karo kalėjimuose. Štai liudytojas Chesusas Martinas buvo nubaustas kalėti iš viso 22 metus. Jį žiauriai sumušė viename Šiaurės Afrikos karo kalėjime. Ištverti buvo nelengva, tačiau jis nesileido į kompromisą.

⁹ Tie vaikinai ilgai nežinojo, ar bus kada nors išleisti, ar visą gyvenimą kalės, tačiau liko ištikimi ir aktyviai liudijo. Pagaliau 1973-iaisiais padėtis pagerėjo ir daugelis tų liudytojų, jau maždaug trisdešimtmẽčių, buvo paleisti iš kalėjimo; jie iškart pradėjo visalaikę tarnybą — kai kurie tapo specialiaisiais pionieriais, keliaujančiaisiais prižiūrėtojais. Dauguma jų kalėjime ir išėję į laisvę elgėsi kaip pasiaukoję tarnai. * O ką galima pasakyti apie mus: ar ištikimai laikomės savo pasiaukojimo įžado kaip anie nesvyruojantys broliai? (Hebrajams 10:32-34; 13:3)

Deramas požiūris į savo pasiaukojimą

10. a) Kaip turime žiūrėti į savo pasiaukojimą? b) Kaip Jehova žiūri į mūsų tarnybą jam?

¹⁰ Kaip žiūrime į savo pasiaukojimą vykdyti Dievo valią? Ar tai svarbiausia mūsų gyvenime? Visi mes — jauni ir seni, susituokę ir viengungiai, sveiki ir ligoti — turime gyventi kaip pasiaukoję tarnai. Galbūt kas nors visą savo laiką gali skirti tarnybai ir būti pionieriumi, Sargybos bokšto bendrijos filialo savanoriu, misionieriumi, keliaujančiuoju tarnu. O štai kai kurie krikščionys tėvai nesudėdami rankų triūsia dėl šeimos materialinės bei dvasinės gerovės. Todėl jie galbūt aukoja tarnybai mažiau valandų nei visalaikiai skelbėjai. Ar jų kuklesnis įnašas į skelbimo darbą yra menkavertis Jehovos akyse? Ne, Dievas niekada nesitiki iš mūsų daugiau nei pajėgiame. Apaštalas Paulius nurodė tokį principą: „Kai esama tikro troškimo, girtinas, kas duoda kiek gali, o ne kiek negali“ (2 Korintiečiams 8:12).

11. Kuo pagrįstas mūsų išgelbėjimas?

¹¹ Mūsų išgelbėjimas pagrįstas ne tuo, ką galėtume nuveikti, o neužtarnautu Jehovos gerumu per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Paulius tiesiai pasakė: „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami  dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ Tačiau savo darbais įrodome tikrai tikį Dievo pažadais (Romiečiams 3:23, 24; Jokūbo 2:17, 18, 24).

12. Kodėl nereikia lyginti savęs su kitais?

¹² Nederėtų lyginti savęs su kitais ir apie tarnybą Dievui spręsti iš skelbimo trukmės, išplatintos literatūros kiekio, vedamų Biblijos studijų skaičiaus (Galatams 6:3, 4). Kiek benuveiktume krikščioniškoje tarnyboje, nepamirškime nuolankumą skatinančių Jėzaus žodžių: „Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‛Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’“ (Luko 17:10). Ar dažnai galime pasakyti padarę „visa, kas buvo pavesta“ mums? Tad kyla klausimas, kokia turėtų būti Dievui skirto mūsų darbo kokybė? (2 Korintiečiams 10:17, 18, Brb)

Įvertink kiekvieną savo dieną

13. Kaip turime žiūrėti į tarnybą, kuriai pasiaukojome?

¹³ Davęs patarimą žmonoms, vyrams, vaikams, tėvams ir vergams, Paulius sako: „Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą. Tarnaukite Viešpačiui Kristui!“ (Kolosiečiams 3:23, 24) Mes tarnaujame ne norėdami stulbinti žmones savo laimėjimais Jehovos tarnyboje, o stengdamiesi sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu. Jis sąlyginai trumpą savo tarnystę praleido jausdamas, jog nevalia jos nėmaž atidėlioti (1 Petro 2:21).

14. Koks buvo Petro perspėjimas apie paskutines dienas?

¹⁴ Apaštalas Petras irgi suvokė, kaip svarbu neatidėlioti užduoties. Antrajame laiške jis perspėjo, jog paskutinėmis  dienomis bus šaipūnų — atskalūnų bei abejingų žmonių, kurie savo įgeidžių skatinami kels abejones dėl Kristaus dalyvavimo. Vis dėlto Petras pasakė: „Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų. O Viešpaties diena ateis kaip vagis.“ Be abejo, Jehovos diena ateis, todėl turime nuolat stebėti, kiek mūsų tikėjimas Dievo pažadu yra tikras ir tvirtas (2 Petro 3:3, 4, 9, 10).

15. Kaip turime žiūrėti į kiekvieną savo gyvenimo dieną?

¹⁵ Norėdami sąžiningai laikytis savo pasiaukojimo įžado, kiekvieną dieną turime skirti Jehovos garbei. Ar galime dienai pasibaigus pasakyti, kad prisidėjome prie Dievo vardo pašlovinimo ir Karalystės gerosios naujienos skelbimo? Galbūt tyrai elgėmės, padrąsinamai kalbėjome arba meilingai pasirūpinome šeima bei draugais. Ar išnaudojome pasitaikiusias progas pasidalyti savo krikščioniška viltimi su kitais? Ar padėjome kam nors rimtai susimąstyti apie Dievo pažadus? Vaizdžiai tariant, kasdien stenkimės papildyti dvasinio turto sąskaitą svariu įnašu (Mato 6:20; 1 Petro 2:12; 3:15; Jokūbo 3:13).

Neprarask dvasinio regėjimo

16. Kaip Šėtonas stengiasi susilpninti mūsų pasiaukojimą Dievui?

¹⁶ Laikai krikščionims vis sunkėja. Šėtonas bei jo agentai stengiasi ištrinti skirtumą tarp gėrio ir blogio, tarp to, kas tyra  ir suteršta, moralu ir amoralu, etiška ir neetiška (Romiečiams 1:24-28; 16:17-19). Jam labai lengva užteršti mūsų širdį bei protą per įvairias TV laidas arba internetą. Dvasinis regėjimas gali pasidaryti blausus arba nesukoncentruotas ir tada Šėtono klastų nebeįžvelgsime. Jei nustojame branginti dvasines vertybes, mūsų ryžtas gyventi kaip pasiaukojusiems tarnams gali susilpnėti ir rankos ant „arklo“ atsipalaiduoti (Luko 9:62; Filipiečiams 4:8).

17. Kaip Pauliaus patarimai gali padėti mums neprarasti ryšio su Dievu?

¹⁷ Šiam laikmečiui visiškai tinka Tesalonikos susirinkimui pasakyti Pauliaus žodžiai: „Tokia gi Dievo valia — jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo svetimavimo [„ištvirkavimo“, Brb]! Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo“ (1 Tesalonikiečiams 4:3-5). Kai kurie sulaužė savo pasiaukojimo Dievui įžadą, ėmė elgtis amoraliai ir buvo atskirti nuo krikščionių susirinkimo. Jų ryšys su Dievu nusilpo ir Jehova daugiau nebebuvo svarbiausias asmuo jų gyvenime. Paulius pasakė: „Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią“ (1 Tesalonikiečiams 4:7, 8).

Kam esi pasiryžęs?

18. Kam turime būti pasiryžę?

¹⁸ Suvokdami savo pasiaukojimo Jehovai Dievui svarbą, kam turime būti pasiryžę? Ogi tvirtai nusiteikti toliau sąžiningai elgtis ir tarnauti. Petras ragino ‛turėti gryną sąžinę, kad šmeižiantys mūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti dėl to, už ką mus šmeižia’ (1 Petro 3:16). Dėl savo krikščioniško elgesio galime nukentėti, būti įžeidinėjami, bet tai teko išgyventi ir Kristui dėl jo ištikimybės Dievui. Petras pasakė: „Kadangi Kristus kentėjo kūnu, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi, jog kas iškentėjo kūnu, tas jau pametė nuodėmę“ (1 Petro 4:1).

19. Kokius žodžius apie save norėtume girdėti?

¹⁹ Mūsų ryžtas gyventi kaip pasiaukojusiems tarnams tikrai apsaugos nuo dvasiškai, morališkai ir fiziškai sergančio Šėtono pasaulio spąstų. Bet svarbiausia, būsime tikri Dievo pritarimu, o tai neprilygsta tam, ką gali pasiūlyti Šėtonas bei jo agentai. Niekada neduokime pagrindo kam nors sakyti, jog palikome tą meilę, kurią pajutome pirmąkart išgirdę tiesą. Verčiau gyvenkime taip, kad ir mums tiktų pirmojo amžiaus Tiatyrų susirinkimui skirti žodžiai: „Žinau tavo darbus, tavo meilę, tikėjimą, tarnavimą, ištvermę ir kad tavo paskutinieji darbai didesni už pirmuosius“ (Apreiškimo 2:4, 18, 19). Kaip pasiaukoję tarnai, būkime ne drungnõs, o „karštos dvasios“, uolūs iki pabaigos, kuri jau arti (Romiečiams 12:11; Apreiškimo 3:15, 16).

[Išnašos]

Ar tu atsimeni?

• Ką reiškia pasiaukojimas?

• Kokių senovės bei šiuolaikinių pasiaukojusių Dievo tarnų pavyzdžiais galime sekti?

• Kaip reikia žiūrėti į savo tarnybą Dievui?

• Kam turime būti pasiryžę kaip pasiaukoję Dievo tarnai?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Jeremijas liko ištikimas, nors buvo siaubingai persekiojamas

[Iliustracija 16 puslapyje]

Ernestas Bivoras rodė savo vaikams uolaus krikščionies pavyzdį

[Iliustracija 17 puslapyje]

Šimtai jaunų liudytojų Ispanijos kalėjimuose liko ištikimi Dievui

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Kasdien kuo nors gausinkime dvasinį turtą