Gyvenimo istorija

Tarnauju ten, kur yra poreikis

PAPASAKOJO DŽEIMSAS B. BERIS

Ėjo 1939-ieji. Jungtinėse Valstijose gyvenimas pasunkėjo dėl didžiosios ekonomikos krizės, o virš Europos pakibo karo grėsmė. Mudu su jaunesniuoju broliu Benetu iškeliavome iš namų Misisipės valstijoje į Hiustoną (Teksaso valstija) ieškoti darbo.

BAIGIANTIS vasarai, vieną dieną per traškantį radiją išgirdome stulbinantį pranešimą: Hitlerio armija įžygiavo į Lenkiją. „Prasidėjo Armagedonas!“ — sušuko brolis. Mes tučtuojau metėme darbus ir nuskubėjome į artimiausią Karalystės salę. Taip pirmą kartą dalyvavome sueigoje. Kodėl ėjome būtent ten? Leiskite pradėti nuo pradžių.

Gimiau 1915-aisiais Hebrone (Misisipės valstija). Gyvenome kaime. Maždaug kartą per metus Biblijos tyrinėtojai (taip tuomet buvo vadinami Jehovos liudytojai) apskelbdavo tą teritoriją ir kieno nors namuose pasakydavo kalbą. Todėl mano tėvai turėjo daug biblinių leidinių. Mudu su Benetu tikėjome tuo, ko juose buvo mokoma: pragare nėra karšta, siela miršta, teisieji gyvens žemėje amžinai. Tačiau dar daug ko reikėjo išmokti. Baigęs mokyklą, su broliu išvykau į Teksasą ieškoti darbo.

Kai galų gale Karalystės salėje susisiekėme su liudytojais, jie pasiteiravo, ar esame pionieriai. Mes neturėjome supratimo, kad pionierius — tai Jehovos liudytojas, visalaikis tarnas. Tada liudytojai paklausė, ar norėtume skelbti. „Žinoma!“ — atsakėme mes. Manėme, pasiųs ką nors kartu, kad parodytų mums, kaip tas daroma. Tačiau jie tik padavė  mums teritorijos kortelę ir pasakė: „Darbuokitės čia!“ Betgi mudu su Benetu visai neišmanėme, kaip skelbti, ir mūsų visiškai neviliojo perspektyva patekti į keblią padėtį. Galiausiai išsiuntėme teritorijos kortelę susirinkimui ir grįžome į Misisipės valstiją.

Priimame Biblijos tiesą

Grįžę namo, beveik metus kasdien skaitėme liudytojų leidinius. Mūsų namuose nebuvo elektros, todėl vakarais skaitydavome prie židinio šviesos. Tais laikais keliaujantieji prižiūrėtojai lankė Jehovos liudytojų susirinkimus bei pavienius liudytojus, stiprindami juos dvasiškai. Vienas iš šių prižiūrėtojų, Tedas Kleinas, apsilankė mūsų susirinkime ir dažnai mane ir Benetą pakviesdavo drauge skelbti. Jis mums viską išaiškino apie pionieriaus tarnybą.

Bendravimas su šiuo broliu labai paskatino mus galvoti apie tai, kaip daugiau tarnauti Dievui. Taigi 1940-ųjų balandžio 18-ąją brolis Kleinas pakrikštijo Benetą, mūsų seserį Velvą ir mane. Tėvai dalyvavo krikšto ceremonijoje ir džiaugėsi mūsų apsisprendimu. Maždaug po dvejų metų jie irgi pasikrikštijo. Abu liko ištikimi Dievui iki pat mirties (tėtis mirė 1956-aisiais, mama — 1975-aisiais).

Kai brolis Kleinas paklausė, ar galėčiau būti pionierium, pasakiau, jog norėčiau, tačiau neturiu nieko: nei pinigų, nei drabužių. „Nesijaudink, — pasakė jis, — aš tuo pasirūpinsiu.“ Ir pasirūpino. Pirmiausia jis išsiuntė mano prašymą tarnauti pionierium. Paskui pasiėmė mane kartu į Naująjį Orleaną maždaug už 300 kilometrų ir parodė kelis puikius kambarius virš Karalystės salės. Jie buvo skirti pionieriams. Netrukus persikėliau čia ir pradėjau pionieriaus tarnybą. Naujajame Orleane liudytojai padėjo pionieriams drabužiais, pinigais bei maistu. Dieną broliai atnešdavo maisto ir palikdavo jį prie durų arba net įdėdavo į mūsų šaldytuvą. Vienas brolis netoliese turėjo restoraną, tad pakvietė mus prieš jį uždarant visuomet užeiti pavalgyti tą dieną likusio šviežio maisto: mėsos, duonos, pupelių ir mėsos troškinio su raudonaisiais pipirais bei tešlainių.

Patyrėme chuliganų išpuolių

Po kurio laiko buvau paskirtas tarnauti pionierium į Džeksoną (Misisipės valstija). Čia su jaunu partneriu netikėtai patyrėme keletą chuliganų išpuolių; atrodė, jog vietinės valdžios atstovai juos palaiko! Panašūs dalykai vyko ir kitoje paskyrimo vietoje — Kolambe (Misisipės valstija). Kadangi skelbėme visų rasių bei tautybių žmonėms, kai kurie baltieji mūsų neapkentė. Daugelis manė, kad kurstome maištą prieš vyriausybę. Šio požiūrio laikėsi ir itin patriotinės Amerikos legionierių organizacijos vietos padalinio vadas. Keletą kartų jis sukurstė prieš mus įtūžusias gaujas.

Pirmąjį kartą Kolambe buvome užpulti gaujos, sekusios paskui mus, kai gatvėje siūlėme žurnalus. Ji stūmė mus prie parduotuvės vitrinos. Minia susirinko pažiūrėti, kas atsitiko. Netrukus atvyko policija ir nuvežė mus į teismo rūmus. Gauja, sekusi mus iki pat teismo rūmų, prie visų ten buvusių pareigūnų pareiškė, jog, jei norime išnešti  sveiką kailį, turime iki tam tikros datos išvykti iš miesto. Kitaip su mumis bus susidorota! Nusprendėme, jog bus geriausia kuriam laikui išvykti. Tačiau po kelių savaičių sugrįžome ir tęsėme skelbimo darbą.

Neilgai trukus mus užpuolė aštuonetas vyriškių. Sugrūdę į du automobilius jie nusivežė mus į mišką, nuplėšė drabužius ir mano diržu davė kiekvienam po 30 kirčių! Vyrai turėjo šautuvus ir net virves. Turiu pasakyti, buvome išsigandę. Maniau, kad ruošiamasi mus surišti ir įmesti į upę. Jie suplėšė mūsų literatūrą, o gramofoną sudaužė į kelmą.

Nuplakę mus, vyriškiai liepė apsirengti ir neatsigręžiant eiti taku į mišką. Eidami iš tiesų manėme, kad, jei išdrįsime atsigręžti, jie mus nušaus ir net nebus nubausti. Tačiau po keleto minučių išgirdome juos nuvažiuojant.

Kitą kartą mus vijosi įtūžusi minia. Kad išsigelbėtume, turėjome užsirišti ant kaklo savo drabužius ir plaukti upe. Netrukus buvome areštuoti ir apkaltinti antivyriausybine veikla. Iki teismo kalėjime praleidome tris savaites. Kolambe šis įvykis plačiai nuskambėjo. Netoliese esančio koledžo studentams buvo leista netgi anksčiau išeiti iš paskaitų, kad galėtų dalyvauti teisme. Tą dieną salėje buvo užimtos visos sėdimos vietos! Valstijos liudininkai buvo du dvasininkai, meras ir policija.

Mums atstovauti buvo atsiųstas liudytojų advokatas G. K. Klarkas bei jo draugas. Jie siūlė, kad kaltinimai antivyriausybine veikla būtų atmesti dėl įrodymų stokos. Su broliu Klarku dirbantis advokatas, nors ir nebuvo Jehovos liudytojas, pateikė svarių pareiškimų mūsų naudai. Vienu atveju jis teisėjui pasakė: „Žmonės kalba, jog Jehovos liudytojai pamišę. Pamišę? Tomas Edisonas irgi buvo kaltinamas pamišimu!“ Tada jis parodė į elektros lemputę ir pasakė: „Tačiau pažvelkite į šią lemputę!“ Edisoną, kuris ją išrado, gal kai kurie irgi laikė pamišėliu, tačiau nė vienas negali nuneigti jo pasiekimų.

Išklausęs parodymų, išvažiuojamosios teismo sesijos pirmininkas prokurorui pareiškė: „Jūs neturite jokių antivyriausybinės veiklos įrodymų ir jie turi teisę daryti šį darbą. Kol neturėsite įrodymų, daugiau neveskite jų į šiuos teismo rūmus ir neeikvokite valstybės laiko bei pinigų, taip pat ir mano laiko!“ Mes pasiekėme pergalę!

Tačiau po to teisėjas pakvietė mus į savo kabinetą. Jis žinojo, kad prieš jo sprendimą nusistatęs visas miestas, todėl perspėjo: „Tai, ką pasakiau, remiasi įstatymu, tačiau mano patarimas jums abiem — važiuokite iš čia, arba jie jus užmuš!“ Žinojome, kad jis teisus, todėl išvykome iš miesto.

Tada prisijungiau prie Beneto ir Velvos, tarnaujančių specialiaisiais pionieriais Klarksvilyje (Tenesio valstija). Po kelių mėnesių buvome paskirti į Paryžių (Kentukio valstija). Po pusantrų metų, mums besirengiant įkurti čia susirinkimą, abu su Benetu gavome ypatingą pakvietimą.

 Į misionierių tarnybą

Apžiūrėję kvietimus į Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos antrąją klasę, pagalvojome, jog tai klaida. ‛Kodėl jie turėtų kviesti į tą mokyklą du paprastus vaikinus iš Misisipės valstijos?’ Manėme, kad ten reikalingi išsilavinę žmonės, bet vis tiek nuvykome. Toje klasėje buvo 100 studentų ir mokslas truko penkis mėnesius. 1944-ųjų sausio 31-ąją buvo surengtos išleistuvės, ir mes nekantriai laukėme tarnybos užsienyje. Tačiau tuo metu gauti pasą bei vizą reikėdavo daug laiko, tad studentai laikinai buvo paskirti tarnauti Jungtinėse Valstijose. Kurį laiką tarnavę pionieriais Alabamos bei Džordžijos valstijose, mudu su Benetu galiausiai gavome paskyrimą į Barbadosą (Vest Indija).

Antrasis pasaulinis karas vis dar tęsėsi, todėl Jehovos liudytojų literatūra bei veikla daugelyje šalių, taip pat ir Barbadose, buvo uždrausta. Muitinėje pareigūnai atidarė ir patikrino mūsų bagažą. Jie rado jame paslėptą literatūrą. Pagalvojome, jog ‛su mumis viskas baigta’. Tačiau vienas pareigūnas paprasčiausiai pasakė: „Atleiskite, kad turėjome peržiūrėti jūsų bagažą; kai kas iš šios literatūros Barbadose yra uždrausta.“ Vis dėlto jis leido įvažiuoti į miestą su visais leidiniais. Vėliau, kai skelbėme valdžios pareigūnams, jie pasakė nežiną, kodėl ši literatūra uždrausta. Po kelių mėnesių draudimas buvo atšauktas.

Tarnyba Barbadose puikiai sekėsi. Kiekvienas vedėme mažiausiai po 15 Biblijos studijų ir dauguma studijuotojų darė dvasinę pažangą. Mums buvo džiugu matyti kai kuriuos jų besilankančius susirinkimo sueigose. Tačiau dėl kurį laiką buvusio literatūros draudimo vietiniams broliams trūko supratimo, kaip turi būti vedamos sueigos. Greit mes galėjome parengti keletą gabių brolių. Buvo malonu daugeliui savo studijuotojų padėti imtis krikščioniškos tarnybos ir matyti, kaip auga susirinkimas.

Auginame šeimą

Po maždaug 18 mėnesių tarnybos Barbadose man prireikė operuotis ir grįžau į Jungtines Valstijas. Sugrįžęs susituokiau su viena liudytoja, Doroti, su kuria prieš tai susirašinėjau. Paskui abu su žmona tarnavome pionieriais Talahasyje (Floridos valstija). Po šešių mėnesių persikėlėme į Luisvilį (Kentukio valstija), kur vienas liudytojas pasiūlė man darbą. Mano brolis Benetas daug metų tęsė tarnybą Barbadose. Vėliau vedė vieną misionierę ir dirbo keliaujamąjį darbą salose. Galiausiai dėl sveikatos problemų jie turėjo grįžti į Jungtines Valstijas. Ten iki pat Beneto mirties 1990-aisiais (tuomet jam  buvo 73-eji) jie dirbo keliaujamąjį darbą ispaniškai kalbančiųjų susirinkimuose.

1950-aisiais Doroti pagimdė mūsų pirmąjį kūdikį — mergytę, kurią pavadinome Daril. Iš viso susilaukėme penketo vaikų. Mūsų antrasis vaikas, Derikas, būdamas vos dvejų su puse metų, mirė nuo cerebrospinalinio meningito. 1956-aisiais pasaulį išvydo Leslis, paskiau, 1958-aisiais, — Evretas. Mudu su Doroti savo vaikams siekėme įdiegti Biblijos tiesas. Savaitės Biblijos studijų programą visuomet stengėmės parengti taip, kad ji būtų įdomi visiems vaikams. Net kai Daril, Leslis ir Evretas buvo dar maži, kas savaitę užduodavome jiems klausimų, o pasiruošti ir atsakyti jie turėdavo kitą savaitę. Vaikai taip pat žaisdavo skelbimo tarnybą po namus. Vienas įlįsdavo į drabužių spintą ir tardavosi esąs namų šeimininkas. Kitas atsistodavo prie jos ir pabelsdavo. Kad įbaugintų vienas kitą, jie vartodavo komiškus posakius, tačiau tai padėjo ugdytis meilę skelbimo darbui. Be to, mes reguliariai imdavome juos į tarnybą.

1973-iaisiais, gimus mūsų jauniausiam sūnui Eltonui, Doroti buvo beveik 50 metų, o aš netoli 60. Susirinkime mus praminė Abraomu ir Sara! (Pradžios 17:15-17) Dažnai vyresnieji berniukai eidami į skelbimo tarnybą imdavo kartu ir Eltoną. Mes supratome, jog drauge besidarbuojančios šeimos — broliai ir seserys, tėvai ir vaikai, — besidalijantys Biblijos tiesomis su kitais, žmonėms buvo veiksmingas liudijimas. Vyresni broliai pakaitomis nešdavo Eltoną ant pečių ir jam į rankas įduodavo Biblijos traktatą. Atvėrę duris ir matydami šį mielą mažylį ant augaloto brolio pečių, beveik visi žmonės jų išklausydavo. Broliai mokė Eltoną baigiantis pokalbiui įteikti žmogui traktatą ir pasakyti kelis žodžius. Taip jis pradėjo skelbti.

Metams bėgant galėjome padėti daugeliui pažinti Jehovą. Baigiantis aštuntajam dešimtmečiui iš Luisvilio persikėlėme į Šelbivilį (Kentukio valstija) tarnauti susirinkime, kur trūko skelbėjų. Būdami čia mes ne tik matėme, kaip auga susirinkimas, bet ir padėjome rasti sklypą bei statyti Karalystės salę. Vėliau buvome pakviesti tarnauti į kitą netoli esantį susirinkimą.

Šeimos gyvenimo netikėtumai

Troškau, kad visi vaikai išsilaikytų Jehovos kelyje, tačiau taip neįvyko. Užaugę ir iškeliavę iš namų trys iš mūsų gyvų likusių vaikų paliko tiesos kelią. Tačiau sūnus Evretas pasekė mano pavyzdžiu ir ėmėsi visalaikės tarnybos. Vėliau jis tarnavo Jehovos liudytojų pasauliniame biure Niujorke, o 1984-aisiais buvo pakviestas į Gileado mokyklos 77-ąją klasę. Ją baigęs gavo paskyrimą į Siera Leonę (Vakarų Afrika). 1988-aisiais jis vedė Marijaną, pionierę iš Belgijos, ir abu iki šiol tebetarnauja misionieriais.

Kaip gali suprasti bet kuris iš tėvų, pribloškė tai, kad trejetas mūsų vaikų atsisakė gyvensenos, teikiančios pasitenkinimą dabar bei nuostabią amžinojo gyvenimo viltį žemės rojuje ateityje. Kartais kaltindavau save. Tačiau mane guodžia mintis, kad net kai kurie dvasiniai Jehovos vaikai, arba angelai, nustojo jam tarnauti, nors Jehova drausmina meilingai, rodo gerumą ir niekada neklysta (Pakartoto Įstatymo 32:4; Jono 8:44; Apreiškimo 12:4, 9). Tai leido man suprasti, jog, neatsižvelgiant į tai, kaip tėvai besistengtų mokyti augančius vaikus Jehovos kelio, kai kurie iš jų gali atsisakyti priimti tiesą.

Tarsi medžiai, siūbuojami stipraus vėjo, turėjome prisitaikyti prie įvairių mūsų kelyje pasitaikančių sunkumų. Metams bėgant supratau, jog reguliarus Biblijos studijavimas bei sueigų lankymas man teikė stiprybės prisitaikyti ir nenusilpti dvasiškai. Pradėjęs  senti ir suvokdamas praeities klaidas, stengiuosi įžvelgti tai, kas teigiama. Juk jei liekame ištikimi per išbandymus, augame dvasiškai. Taigi patiriami sunkumai neabejotinai gali duoti naudos (Jokūbo 1:2, 3).

Dabar mudu su Doroti nebeturime tiek sveikatos nei jėgų, kad galėtume Jehovos tarnyboje nuveikti, kiek norėtume. Tačiau esame dėkingi už brangių krikščionių brolių bei seserų paramą. Beveik per kiekvieną sueigą broliai pasako mums, kaip jie vertina, kad esame čia. Jie teikia mums įvairiopą pagalbą — netgi padeda paremontuoti namą bei automobilį.

Kai kada pajėgiame tarnauti pagalbiniais pionieriais, be to vedame studijas besidomintiems asmenims. Visada mus labai džiugina žinios iš Afrikoje tarnaujančio sūnaus. Nors dabar gyvename tik dviese, vis vien vedame šeimos Biblijos studijas. Esame laimingi tiek daug metų paskyrę Jehovos tarnybai. Jis užtikrina mus, jog ‛nepamirš mūsų darbų, mūsų meilės, kurią parodėme jo vardui’ (Hebrajams 6:10).

[Iliustracija 25 puslapyje]

Velvą, Benetą ir mane Tedas Kleinas pakrikštijo 1940-ųjų balandžio 18 dieną

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Su žmona Doroti penktojo dešimtmečio pradžioje ir 1997-aisiais

[Iliustracija 27 puslapyje]

Barbadosas. Ant vieno iš miesto autobusų reklamuojama viešoji kalba „Taikos Kunigaikštis“

[Iliustracija 27 puslapyje]

Mano brolis Benetas priešais misionierių namus