Tu gali įveikti nusiminimą!

VIENAS išmintingas vyras rašė: „Jei, nustojęs drąsos, nusimeni suspaudimo dieną, tai tavo stiprumas sumažėja“ (Patarlių 24:10, Skv). Jei kada nors buvai nusivylęs, tikriausiai pritarsi šiems žodžiams.

Nusiminti tenka visiems. Slogi nuotaika gali trukti dieną ar dvi ir pamažu praeiti. Tačiau kai užgaunami mūsų jausmai ar graužia pagieža, galbūt kamuojamės daug ilgiau. Kai kurie krikščionys, daug metų ištikimai tarnavę, taip nusimena, kad net nustoja lankyti susirinkimo sueigas ir skelbti.

Jeigu nustojai drąsos, nenusimink! Ištikimi senovės laikų tarnai Dievo padedami sėkmingai įveikė nusiminimą, taigi gali ir tu.

Kai kiti užgauna tavo jausmus

Nerealu tikėtis, kad visuomet pavyks apsisaugoti nuo neatsargių žodžių ar neapgalvotų veiksmų. Tačiau kitų netobulumas neturėtų būti priežastis nutraukti Jehovos tarnybą. Jeigu kas nors užgavo tavo jausmus, galbūt bus naudinga apmąstyti, kaip nusiminimą įveikė Samuelio motina Ona.

Ona nepaprastai troško vaikų, tačiau buvo nevaisinga. Jos vyro antroji žmona Penina jau buvo pagimdžiusi jam sūnų ir dukterų. Užuot atjautusi nusiminusią Oną, Penina laikė ją varžove ir niekino taip, kad ši „verkdavo ir nevalgydavo“ (1 Samuelio 1:2, 4-7).

Kartą Ona nukeliavo į padangtę pasimelsti. Elis, vyriausiasis Izraelio kunigas, stebėjo, kaip kruta jos lūpos. Nesuvokdamas, kad Ona meldžiasi, Elis palaikė ją girta. „Kiek ilgai girta svirduliuosi? Išsipagiriok nuo vyno!“ — subarė jis ją (1 Samuelio 1:12-14). Ar gali įsivaizduoti, kaip pasijuto Ona? Ji atėjo į padangtę ieškoti paguodos ir tikrai nesitikėjo būti neteisingai apkaltinta vyro, turėjusio didžią įtaką Izraelyje!

Tie žodžiai Oną labai prislėgė. Ji būtų galėjusi tuoj pat palikti padangtę su mintimi niekuomet nebegrįžti, kol Elis tarnaus vyriausiuoju kunigu. Tačiau Ona labai brangino savo santykius su Jehova. Ji žinojo, kad Dievui nepatiktų toks jos elgesys. Padangtė buvo tyro garbinimo centras, Jehovos pasirinktas savo vardui. Elis, nors ir netobulas, buvo Jehovos išrinktas atstovas.

Pagarbus Onos atsakymas į Elio pastabą yra puikus pavyzdys mums šiandien. Ji nesileido klaidingai apkaltinama, bet atsakė labai pagarbiai. „Ne, mano viešpatie! — ištarė ji. — Aš labai nelaiminga moteris. Nesu gėrusi nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo. Liejau savo širdį Viešpačiui. Nepalaikyk savo tarnaitės niekam tikusia moterimi; visą tą laiką kalbėjau iš savo didelio skausmo ir kančios“ (1 Samuelio 1:15, 16).

Ar Ona paaiškino, kaip jaučiasi? Neabejotinai. Tačiau su Eliu ji kalbėjo taktiškai ir nemanė jo kritikuoti už netinkamą apkaltinimą. Jis irgi atsakė jai maloniai: „Eik ramybėje, o Izraelio Dievas teįvykdo tavo prašymą.“ Taip nuraminta Ona „nuėjo savo  keliu, su savo vyru pavalgė ir atsigėrė, ir jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas“ (1 Samuelio 1:17, 18; Brb).

Ko mokomės iš to pranešimo? Ona veikė nedelsdama ir ištaisė nesusipratimą, tačiau padarė tai labai pagarbiai. Dėl to ji išsaugojo gerus santykius su Jehova ir Eliu. Kaip dažnai geras bendravimas ir truputis takto padeda neišpūsti mažų problemų!

Reikia pripažinti, kad spręsdamos nesutarimus abi pusės turi parodyti nuolankumą ir lankstumą. Jeigu bendratikis nereaguoja į tavo pastangas taikiai susitarti, tu galėtum palikti reikalą Jehovai su viltimi, kad jis viską sutvarkys tinkamu laiku ir būdu.

Jeigu netekai tarnybos privilegijos

Kai kurie tapo prislėgti, kai teko atsisakyti tam tikros brangios Dievo tarnybos privilegijos. Jie džiaugėsi tarnaudami broliams, o kai neteko šios privilegijos, pasijuto nebenaudingi Jehovai ar jo organizacijai. Jei ir tu taip jautiesi, galbūt tau suteiks įžvalgos Biblijos rašytojo Morkaus, dar vadinamo Jonu Morkumi, pavyzdys (Apaštalų darbų 12:12).

Morkus lydėjo Paulių ir Barnabą jų pirmoje misionieriškoje kelionėje, bet pusiaukelėje juos paliko ir grįžo į Jeruzalę (Apaštalų darbų 13:13). Vėliau Barnabas siūlė Pauliui pasiimti Morkų į kitą kelionę. Bet, kaip sakoma Biblijoje, „Paulius linko neimti tokio, kuris Pamfilijoje buvo nuo jų pasitraukęs ir nesidarbavo su jais“. Barnabas nesutiko. Tuomet, pasak pranešimo, „kilo smarkus ginčas, ir [Paulius su Barnabu] išsiskyrė. Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į Kiprą, o Paulius, pasitelkęs Silą, iškeliavo“ (Apaštalų darbų 15:36-40).

Morkus tikriausiai buvo priblokštas sužinojęs, kad visų gerbiamas apaštalas Paulius nenorėjo darbuotis su juo ir kad ginčas dėl jo tinkamumo supriešino Paulių su Barnabu. Bet tai dar ne visas pasakojimas.

Pauliui ir Silui vis dar reikėjo kelionės draugo. Atvykę į Listrą, jie rado vieną jauną vyrą, vardu Timotiejus, kurį pasiėmė vietoj Morkaus. Tuomet, kai broliai pasirinko Timotiejų, jis, galimas daiktas, buvo pakrikštytas tik prieš kokius dvejus ar trejus metus. O Morkus priklausė krikščionių susirinkimui nuo pat jo įkūrimo — netgi ilgiau nei pats Paulius. Tačiau tas ypatingas paskyrimas teko Timotiejui (Apaštalų darbų 16:1-3).

Kaip reagavo Morkus sužinojęs, kad vietoj jo buvo pasirinktas jaunesnis, mažiau patyręs vyras? Biblijoje apie tai nerašoma. Vis dėlto joje nurodoma, kad Morkus liko aktyvus Jehovos tarnas. Jis naudojosi tomis privilegijomis, kurios jam buvo prieinamos. Nors negalėjo tarnauti su Pauliumi ir Silu, iškeliavo su Barnabu į Kiprą, iš kur pastarasis buvo kilęs. Morkus dar tarnavo su Petru Babilone. Galiausiai jam atsirado proga darbuotis ir su Pauliumi — bei Timotiejumi — Romoje (Kolosiečiams 1:1; 4:10; 1 Petro 5:13). Vėliau Morkus net buvo įkvėptas parašyti vieną iš keturių Evangelijų!

Iš viso to daug ko pasimokome. Morkus nebuvo tiek susirūpinęs dėl prarastos privilegijos, kad nustotų vertinti turimas. Jis uoliai tarnavo Jehovai ir buvo palaimintas.

Tad jeigu netekai kokios privilegijos, nenusimink. Išlaikydamas teigiamą požiūrį ir būdamas užimtas, galbūt gausi kitų pareigų. Viešpaties darbo yra daug (1 Korintiečiams 15:58).

 Ištikimas tarnas išsigąsta

Kova už tikėjimą nėra lengva. Kartais apima baimė. Tuomet net galime imti kaltinti save dėl to ir galvoti, kad ištikimas Dievo tarnas niekuomet neturėtų taip jaustis. Čia dera prisiminti Eliją, vieną iš didžiųjų Izraelio pranašų.

Izraelio karalienė Jezabelė, fanatiška Baalo garbintoja, sužinojusi, kad Elijas išžudė Baalo pranašus, prisiekė jį patį nužudyti. Elijui buvo tekę susidurti su aršesniais priešais nei Jezabelė, bet dabar jis taip išsigando, kad nebenorėjo gyventi (1 Karalių 19:1-4). Kodėl taip atsitiko? Elijas buvo kažką užmiršęs.

Jis užmiršo pasitikėti Jehova, savo jėgos Šaltiniu. Kas buvo davęs Elijui galios prikelti mirusį berniuką ir drąsiai stoti prieš Baalo pranašus? Jehova. Žinoma, Jehova galėjo suteikti jam jėgų neišsigąsti ir karalienės Jezabelės keršto (1 Karalių 17:17-24; 18:21-40; 2 Korintiečiams 4:7).

Mūsų pasitikėjimas Jehova gali kartais akimirką susvyruoti. Mes, kaip ir Elijas, kai kada galime pradėti vertinti problemą žmonių požiūriu, užuot pasitelkę jai spręsti „iš aukštybių kilusią išmintį“ (Jokūbo 3:17). Vis dėlto Jehova neatsižadėjo Elijo dėl jo laikino silpnumo.

Elijas bėgo į Beer Šebą, o paskui į dykumą, kur manė nuo visų pasislėpti. Tačiau Jehova jį surado. Jis siuntė angelą paguosti Elijo. Angelas pasirūpino, kad pranašas turėtų šviežios duonos pasistiprinti ir tyro vandens atsigerti. Kai Elijas pailsėjo, angelas nurodė jam keliauti apie 300 kilometrų iki Horebo kalno, kur Jehova turėjo jį dar sustiprinti (1 Karalių 19:5-8).

Prie Horebo kalno Jehova parodė Elijui tikėjimą įkvepiančią savo galią. Paskui tyliu, ramiu balsu jis patikino, kad pranašas nėra vienas. Ne tik Jehova buvo su juo, bet ir 7000 brolių, nors Elijui ir nežinomų. Galiausiai Jehova paskyrė jam užduotį. Jis neatsisakė Elijo kaip savo pranašo! (1 Karalių 19:11-18)

Pagalba čia pat

Jeigu kartais būni truputį nusiminęs, gal jaustumeis geriau šiek tiek pailsėjęs ar ką nors maistinga užvalgęs. Natanas Noras, iki pat mirties 1977-aisiais tarnavęs Jehovos liudytojų Vadovaujančiosios tarybos nariu, kartą pasakė, jog didelės problemos dažnai atrodo kur kas mažesnės po gero nakties miego. Bet jei problema nuolatinė, tokia priemonė nepadės — nusiminimui įveikti reikės pagalbos.

Elijui sustiprinti Jehova siuntė angelą. Šiandien Dievas teikia drąsos per vyresniuosius bei kitus subrendusius krikščionis. Vyresnieji tikrai gali būti „pastogė nuo vėjo“ (Izaijo 32:1, 2). Tačiau, kad jie tave padrąsintų, turi imtis iniciatyvos. Nusiminęs Elijas, norėdamas būti Jehovos pamokomas, keliavo iki Horebo kalno. Mes stiprinančių pamokymų gauname per krikščionių susirinkimą.

Jeigu priimame pagalbą ir drąsiai pasitinkame išbandymus, pavyzdžiui, įžeidimą ar privilegijų praradimą, palaikome Jehovos pusę vieno svarbaus klausimo atžvilgiu. Kokio? Šėtonas tvirtino žmones tarnaujant Jehovai iš savanaudiškų paskatų. Šėtonas neneigia, kad gyvenime gerai klojantis tikrai tarnausime Dievui, bet jis teigia, jog nustosime tarnauti jam iškilus sunkumams (Jobo 1 ir 2 skyriai). Jei ir būdami nusiminę ištikimai tarnaujame Jehovai, galime padėti atsakyti į šmeižikiškus Velnio kaltinimus (Patarlių 27:11).

 Nors Ona, Morkus ir Elijas turėjo sunkumų, laikinai atėmusių džiaugsmą, vis dėlto įveikė juos ir jų gyvenimas buvo vaisingas. Jehovos padedamas tu irgi gali įveikti nusiminimą!