Kaip ieškoma vertųjų Kenijoje

KENIJA yra šalis, garsėjanti savo gamtos grožiu. Vešlūs miškai, neaprėpiamos atviros lygumos, karščiu alsuojančios dykumos bei sniegu padengti kalnai puošia šį žavingą kraštą. Kenija yra daugiau kaip milijono gnu, taip pat nykstančių raganosių tėvynė. Ten galima pamatyti savanomis traukiančias didžiules žirafų kaimenes.

Sparnuočių Kenijoje irgi gausybė — nuo galingų erelių sklandūnų iki miriadų spalvingų giesmininkų, virpinančių orą švelniomis melodijomis. O kieno gi dėmesio nepatraukia drambliai ir liūtai? Kenijos reginiai ir garsai nepamirštami.

Tačiau šioje puikioje šalyje aidi ir kitoks garsas. Tai — tūkstančių balsų skelbiama vilties žinia (Izaijo 52:7). Šie balsai pasiekia žmones iš daugiau kaip 40 genčių ir kalbų. Ta prasme Kenija yra ir dvasinio grožio šalis.

Dauguma šios šalies žmonių yra religingi ir noriai kalbasi dvasinėmis temomis. Tačiau rasti tokių žmonių darosi vis sunkiau, nes aplinkybės Kenijoje kaip ir kitur kinta.

Sunkios ekonominės sąlygos daugelį privertė keisti gyvenseną. Moterys, paprastai triūsiančios namie, dabar dirba įstaigose ar prie kelių pardavinėja vaisius, daržoves, žuvį bei pintus krepšius. Vyrai, norėdami išlaikyti šeimas, darbuojasi ilgai ir sunkiai. Net vaikai, nešini krepšeliais kepintų žemės riešutų bei virtų kiaušinių, gatvėse siūlo savo gėrybes. Dieną namuose mažai kas pasilieka. Tai paskatino gerosios Karalystės naujienos skelbėjus derintis prie pasikeitusių aplinkybių.

Jehovos liudytojų susirinkimams buvo patarta kalbėtis su žmonėmis, vaikštančiais gatvėje, skubančiais kitais reikalais, liudyti draugams, giminaičiams, verslininkams, bendradarbiams. Broliai paklausė ir ėmė skelbti tiems žmonėms, kuriuos sutikdavo (Mato 10:11). Ar pastangos davė rezultatų? Taip! Štai keletas pavyzdžių.

 Artimiausi klausytojai — mūsų giminaičiai

Kenijos sostinėje Nairobyje yra apie tris milijonus gyventojų. Rytinėje miesto pusėje gyveno vienas atsargos majoras, nuo seno nemėgstantis Jehovos liudytojų, nors, didžiam jo nusivylimui, paties sūnus buvo liudytojas. Kartą vasarį tas atsargos karininkas 160 kilometrų keliavo pas sūnų į Nakuru miestą, esantį Rytų Afrikos rifto zonoje. Tuomet sūnus jam padovanojo knygą Pažinimas, vedantis į amžinąjį gyvenimą. * Tėvas pasiėmė knygą ir išvyko namo.

Grįžęs jis davė knygą žmonai. Ši ėmė skaityti nesuvokdama, kad tai Jehovos liudytojų leidinys. Pamažu Biblijos tiesa pradėjo budinti jos širdį ir, ką skaičiusi, ji papasakojo savo vyrui. Iš smalsumo jis irgi ėmė skaityti knygą. Sužinoję, kas išleido knygą, jiedu suprato, kad nebuvo gerai informuoti apie Jehovos liudytojus. Jie susisiekė su vietiniais broliais ir buvo pradėtos Biblijos studijos. Jau beskaitydami vieni, abu suvokė, jog nekrikščioniška vartoti ar pardavinėti tabaką (Mato 22:39; 2 Korintiečiams 7:1). Nesvyruodami jie sunaikino visas savo parduotuvėje turėtas cigaretes. Paskui per keletą mėnesių pasiruošė tapti nekrikštytais skelbėjais, o netrukus per srities kongresą buvo pakrikštyti.

Šiukšlyne — lobis

Sostinės apylinkėse yra daug išsimėčiusių kaimų, kuriuose gyvena šimtai tūkstančių žmonių. Čia vienas prie kito stūkso namai iš molio, medžio, metalo laužo ar raukšlintos skardos lakštų. Negalėdami įsidarbinti fabrike ar gamykloje, žmonės kuriasi savo verslą. Džua kali (suahelių kalba „nuožmi saulė“) meistrai tiesiog po atviru dangumi daro sandalus iš senų automobilių padangų ar žibalines lempas iš skardinių. Kiti naršo po atmatų krūvas ar šiukšlių dėžes ieškodami dar tinkamo popieriaus, konservų dėžučių ir butelių.

Ar galima šiukšlyne rasti lobį? Taip! Vienas brolis pasakoja: „Kresnas, netvarkingas, iš pažiūros šiurkštus vyras su dideliu polietileniniu maišu, pilnu išmestų laikraščių ir žurnalų, atėjo į mūsų Asamblėjų salės kiemą. Pasisakęs esąs Viljamas, jis paklausė: ‛Ar turite naujausių Sargybos bokšto numerių?’ Šiek tiek nuogąstaudamas mąsčiau, koks galėtų būti jo tikslas. Kai jam parodžiau penkis numerius, jis vieną po kito peržiūrėjo ir pasakė: ‛Paimsiu juos visus.’ Nustebęs nulėkiau ir atnešiau knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje. * Parodžiau jam Rojaus paveikslą ir paaiškinau, kad nemokamai vedame žmonėms Biblijos studijas. Paskui pasiūliau: ‛Viljamai, galėtum ateiti jau rytoj ir pradėtume studijuoti.’ Jis taip ir padarė!

Vieną sekmadienį jis pirmą kartą atėjo į sueigą. Tą dieną sakiau viešąją kalbą. Įžengęs salėn, Viljamas greit apžvelgė auditoriją, pamatė mane scenoje ir šovė lauk. Vėliau paklausiau jo, kodėl taip padarė. Jis neryžtingai atsakė: ‛Žmonės buvo tokie tvarkingi. Aš sutrikau.’

 Studijuojant toliau, Biblijos tiesa paveikė Viljamą. Jis išsimaudė, apsikirpo, tvarkingai apsirengė ir pradėjo lankyti visas sueigas. Kai buvo išleista knyga Pažinimas, vedantis į amžinąjį gyvenimą, pradėjome ją studijuoti. Tada Viljamas jau buvo dukart atlikęs užduotį Teokratinės tarnybos mokykloje ir tapęs nekrikštytu skelbėju. Džiugiai pasveikinau jį kaip savo dvasinį brolį, kai jis buvo pakrikštytas specialiojoje vienadienėje asamblėjoje.“

Kur Viljamas pirmąkart pamatė vertingą Sargybos bokšto žurnalą? „Radau keletą numerių šiukšlyne tarp išmestų popierių.“ Taip neįtikėtinai jis rado lobį!

Liudijimas darbovietėje

Ar visuomet ieškome progų neformaliai liudyti darbovietėje? Džeimsas, vieno Nairobio susirinkimo vyresnysis, taip buvo supažindintas su tiesa. Dabar jis įgudo šitaip skelbti kitiems. Štai kartą Džeimsas savo įmonėje pamatė vieną bendradarbį, įsisegusį ženklelį su užrašu „Jėzus gelbsti“. Sekdamas evangelistu Pilypu, Džeimsas paklausė jo: „Ar tikrai supranti tų žodžių reikšmę?“ (Apaštalų darbų 8:30) Taip prasidėjo įdomus pokalbis. Jiedu ėmė studijuoti Bibliją ir tas vyras vėliau buvo pakrikštytas. Kaip Džeimsui sekėsi liudyti kitiems? Jis paaiškina pats:

„Mudu su Tomu dirbome toje pačioje įmonėje. Dažnai į darbą vykdavome tuo pačiu įmonės autobusu. Vieną rytą pasitaikė atsisėsti kartu. Aš skaičiau mūsų Bendrijos išleistą knygą ir pasistengiau laikyti ją taip, kad Tomas matytų, ką skaitau. Kaip ir tikėjausi, jis atkreipė dėmesį ir aš mielai paskolinau jam tą knygą. Tomas labai susidomėjo ir mielai sutiko studijuoti Bibliją. Dabar jis su žmona yra krikštyti Jehovos tarnai.“

Džeimsas tęsia: „Per pietų pertrauką mūsų įmonėje dažnai vyksta įdomūs pokalbiai. Būtent tuomet susipažinau su Efraimu, o kitą kartą su Valteriu. Jiedu žinojo, kad esu liudytojas. Efraimui buvo įdomu, kodėl Jehovos liudytojai tokie nemėgstami. Valteris norėjo sužinoti, koks skirtumas tarp liudytojų ir kitų religijų. Kai atsakiau iš Rašto, jiedu buvo labai patenkinti ir sutiko studijuoti. Efraimas darė greitą pažangą. Per laiką jis su žmona pasiaukojo Jehovai. Dabar Efraimas tarnauja vyresniuoju, o žmona yra reguliarioji pionierė. Valteris patyrė tokį didelį priešiškumą, jog išmetė studijų vadovėlį. Tačiau dėl mano atkaklumo studijas vėl atnaujino. Dabar jis irgi turi privilegiją tarnauti vyresniuoju.“ Iš viso 11 asmenų tapo krikštytais krikščionimis, nes Džeimsas naudojosi proga liudyti neformaliai darbo vietoje.

Didžiausias netikėtumas

Mažame kaime prie Viktorijos ežero draugai ir giminaičiai susirinko į laidotuves. Tarp dalyvių buvo ir vienas pagyvenęs liudytojas. Jis priėjo prie mokytojos, vardu Doli, ir paaiškino jai apie mirusiųjų būseną bei Jehovos pažadą pašalinti mirtį amžiams. Pastebėjęs jos palankią reakciją, jis užtikrino ją: „Kai grįšite į savo miestą, kas  nors iš mūsų misionierių aplankys jus ir pamokys iš Biblijos.“

Doli gyvena trečiame pagal dydį Kenijos mieste. Tuomet ten tarnavo tik keturi liudytojų misionieriai. Tas pagyvenęs brolis specialiai neprašė nė vieno iš jų aplankyti Doli. Tačiau jis visiškai pasitikėjo, kad taip įvyks. Ir iš tikrųjų! Netrukus viena sesuo misionierė susitiko Doli ir pradėjo su ja studijas. Doli dabar yra krikštyta, jos dukra įsirašė į Teokratinės tarnybos mokyklą, o du jos sūnūs irgi pasikrikštijo. Doli net turėjo privilegiją lankyti Pionierių tarnybos mokyklą.

Kaip rūpinamasi augimu

Neformaliai liudijant tūkstančiai žmonių Kenijoje išgirdo gerąją naujieną. Per 15000 skelbėjų dabar užimti šiuo labai svarbiu darbu, o praėjusiais metais daugiau kaip 41000 dalyvavo Kristaus mirties Minėjime. Per visą Keniją į sueigas dažniausiai ateina dvigubai daugiau žmonių nei yra Karalystės skelbėjų. Todėl reikia daugiau Karalystės salių.

Karalystės salės statomos ir dideliuose miestuose, ir nuošaliose teritorijose. Viena iš tokių nuošalių vietų yra Samburu rajono miestelis už 320 kilometrų į šiaurės rytus nuo Nairobio. 1934 metais jis buvo pavadintas Maralalu — samburu tarme „tviskantis“, nes vieno statinio, uždengto raukšlinta skarda, stogas tviskėjo saulėje. Po 62 metų Maralale buvo pastatytas kitas statinys su tokiu pat stogu. Jis irgi švyti ir tviska, nes tai — tyro garbinimo vieta.

15 skelbėjų nuostabiai pasidarbavo, kad pasistatytų pirmąją Karalystės salę šioje nuošalioje Kenijos vietovėje. Lėšų buvo mažai, tad broliai turėjo naudoti vietines medžiagas. Sienas jie nudrėbė iš raudonžemio, sumaišę jį su vandeniu ir šios masės standžiai pripildę įbestų žemėn stulpų tarpus. Paskui jas apdailino ir nutinkavo mišiniu iš karvių mėšlo bei pelenų. Toks gruntas tvirtai laikosi daug metų.

Kad prisiruoštų pastatui stulpų, broliai įsigijo leidimą nusikirsti medžių. Tačiau artimiausias miškas buvo už 10 kilometrų. Jie turėjo keliauti į mišką, prisikirsti medžių, nugenėti juos ir partempti į statybos vietą. Kartą brolius, tempiančius medžius, sustabdė policija ir pareiškė, kad jų leidimas negalioja. Policininkai pasakė specialiajam pionieriui, kad už medžių kirtimą jis areštuojamas. Viena vietinė sesuo, gerai žinoma bendruomenei ir policijai, įsiterpė: „Jeigu jūs areštuojate mūsų brolį, turite areštuoti mus visus, nes medžius kirtome visi!“ Pareigūnas tuomet leido visiems eiti.

Miške pasitaikydavo laukinių žvėrių, taigi čia vaikščioti nebuvo saugu. Vieną dieną sesuo kirto medį. Kai jis krito, ji pamatė beiššokantį ir nubėgantį žvėrį. Iš gelsvai rudos kailio spalvos sesuo nusprendė, jog tai impala, bet vėliau iš pėdsakų nustatė buvus liūtą! Kad ir kokie pavojai tykojo, broliai užbaigė salę ir ji yra kaip tviskanti gyriaus Jehovai versmė.

1963-iųjų vasario 1-oji buvo įsimintina diena Kenijos teokratinėje istorijoje. Tą dieną buvo atidarytas pirmasis filialas — vienas 7,4 kvadratinio metro ploto kambarys. 1997-ųjų spalio 25-oji — kita svarbi data Kenijos krikščionims: tądien dedikuotas naujas Betelio kompleksas, kurio plotas 7800 kvadratinių metrų! Baigtas projektas — tai didinga trejų metų sunkaus darbo kulminacija. Savanoriai iš 25 skirtingų tautų dumblingą, piktžolėtą 3,2 hektaro ploto lauką pavertė puikia į sodą panašia vieta, kurioje išaugo nauji filialo pastatai su gyvenamais kambariais 80-čiai Betelio šeimos narių.

Mes tikrai galime džiūgauti, ką Jehova padarė savo tautos labui. Dėkojame jam, kad paskatino savo tarnus išplėsti širdis ir vis uoliau ieškoti vertųjų Kenijoje, kad ši šalis taptų dvasinio grožio kampeliu.

[Išnašos]