Kokį Rojų Jėzus žadėjo piktadariui?

LUKO evangelijoje skaitome, kaip piktadarys, prikaltas ant stulpo greta Jėzaus Kristaus, užtarė Jėzų ir prašė jo prisiminti jį, kai šis ‛ateis į savo karalystę’. Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau tau šiandien: su manimi būsi rojuje“ (Luko 23:39-43; NW). Kurioje šios eilutės vietoje vertėjas sudeda skyrybos ženklus, aišku, priklauso nuo to, kaip jis supranta Jėzaus žodžių prasmę, nes skyrybos ženklų graikiškojo teksto originale nebuvo. Mums įprasta šiuolaikinė skyryba įvesta tik devintajame m. e. amžiuje. Nors daugelis vertėjų deda dvitaškį prieš žodį „šiandien“, leisdami suprasti piktadarį atsidūrus rojuje tą pačią dieną, tokia mintis niekur kitur Rašte nepalaikoma. Pats Jėzus miręs išgulėjo kape iki trečios dienos ir tada buvo prikeltas kaip užmigusiųjų „pirmagimis“ (Apaštalų darbų 10:40; 1 Korintiečiams 15:20; Kolosiečiams 1:18). Po 40 dienų jis įžengė į dangų (Jono 20:17; Apaštalų darbų 1:1-3, 9).

Taigi akivaizdu, kad žodžiu „šiandien“ Jėzus nurodė piktadariui ne laiką, kada šis bus rojuje, bet dieną, kurią davė tokį pažadą ir kurią piktadarys parodė tikėjimą Jėzumi. Tai diena, kada Jėzus buvo atmestas ir pasmerktas savo paties tautos aukščiausių religinių vadų ir Romos valdžios nubaustas mirtimi. Jis tapo paniekos bei pajuokos objektu. Todėl piktadarys, kabojęs šalia jo, parodė gerą, pagirtiną širdies nuostatą, nes nepritarė  miniai, o užstojo Jėzų ir išreiškė tikėjimą jo būsimu karaliavimu. Suvokdami, jog čia iš tikrųjų pabrėžiama diena, kuomet buvo duotas pats pažadas, o ne to pažado išsipildymo laikas, kiti vertėjai šią eilutę išvertė panašiai kaip straipsnio pradžioje cituotame „Naujojo pasaulio vertime“ (Roderamo ir Lamzos vertimai anglų k., Reinhardto ir V. Michaeliso vertimai vokiečių k., vienas penktojo m. e. amžiaus sirų vertimas).

Be to, Rojaus, apie kurį kalbėjo Jėzus, tikrai negalima sutapatinti su Kristaus dangiškąja Karalyste. Kiek anksčiau tą dieną viltį įžengti į dangiškąją Karalystę Jėzus suteikė savo ištikimiems mokiniams, nes jie ‛ištvėrė su juo jo išbandymuose’. Piktadarys neiškentė tokių išbandymų, jis mirė ant stulpo greta Jėzaus vien už savo paties nusikaltimus (Luko 22:28-30; 23:40, 41). Šis nusikaltėlis tikrai nebuvo ‛atgimęs’ iš vandens ir dvasios, o tai, Jėzaus žodžiais, buvo būtina sąlyga dangaus Karalystės paveldėtojams (Jono 3:3-6). Piktadarys nebuvo ir vienas iš ‛nugalėtojų’, kurie, anot pašlovintojo Kristaus Jėzaus, bus su juo šalia jo dangiškojo sosto ir turės dalį „pirmajame prisikėlime“ (Apreiškimo 3:11, 12, 21; 12:10, 11; 14:1-4; 20:4-6).

Kai kuriuose žinynuose aiškinama, jog Jėzus kalbėjo apie rojaus kampą hade arba šeole, matyt, tam tikrą vietą, skirtą įgijusiems Dievo palankumą. Teigiama, kad to meto žydų rabinai mokė, jog toks rojus yra, ir jame gyvena mirusieji, laukiantys prikėlimo. Apie rabinų mokymus Heistingso veikale Dictionary of the Bible sakoma: „Rabinų teologija, išlikusi iki mūsų dienų, parodo, jog tais klausimais buvo prikurta daugybė keisčiausių idėjų, ir dažnai sunku nustatyti, iš kurio jos laikotarpio... Tyrinėjant turimą literatūrą akivaizdu, jog vieni Rojų įsivaizdavo žemėje, kiti — kaip dalį šeolo, dar kiti — nei žemėje, nei po žeme, o greičiau danguje... Bet tai kelia nemažų abejonių. Šių įvairių idėjų iš tikrųjų buvo mokoma vėlesniojo judaizmo laikotarpiu. Jos tiksliau apibrėžtos ir labiau detalizuotos viduramžių kabalistiniame judaizme... Tačiau neaišku, kada jos buvo iškeltos. Vis dėlto senesnė žydų teologija..., atrodo, beveik ar visai nepalaiko minties apie tarpinį Rojų. Ji skelbia, jog piktųjų laukia Gehinnom, o teisiųjų — Gan Eden, arba Edeno sodas. Vargu ar ji moko dar kokių kitokių sampratų ar palaiko mintį apie Rojų šeole“ (1905, t. III, p. 669, 670).

Net jeigu žydų teologai ir būtų mokę tokių dalykų, visiškai nepagrįsta tikėti Jėzų skleidus tokią idėją, juoba kad jis pasmerkė žydų religinių vadų nebiblines tradicijas (Mato 15:3-9). Rojų, apie kurį kalbėjo Jėzus, nusikaltėlis tikriausiai suprato esant žemiškąjį — Edeno sodą, aprašytą pirmojoje Hebrajiškųjų raštų knygoje. Jeigu taip, Jėzaus pažadas iš tikrųjų reiškia tų rojaus sąlygų atkūrimą žemėje. Taigi jo pažadas tam piktadariui suteikia patikimą viltį, kad tokie neteisieji bus prikelti ir turės galimybę gyventi tame atkurtame Rojuje. (Palygink Apaštalų darbų 24:15; Apreiškimo 20:12, 13; 21:1-5; Mato 6:10.)