Negyvosios jūros ritiniai. Kodėl jie turėtų mus dominti?

Prieš atrandant Negyvosios jūros ritinius, seniausi buvo devintojo ir dešimtojo m. e. amžiaus Hebrajiškųjų raštų rankraščiai. Kadangi Hebrajiškieji raštai buvo baigti rašyti tūkstančiu metų anksčiau, ar šie rankraščiai tikrai galėjo liudyti apie patikimą Dievo Žodžio perdavimą? Profesorius Chulijas Trebojė Barera, Negyvosios jūros ritinių leidėjų tarptautinės grupės narys, sako: „Izaijo ritinys [iš Kumrano] nepaneigiamai rodo, jog biblinius tekstus per daugiau kaip tūkstančio metų laikotarpį žydų perrašinėtojai nurašinėdavo ypač tiksliai ir kruopščiai.“

BAREROS minimas ritinys yra visa Izaijo knyga. Tarp daugiau kaip 200 Kumrane rastų Biblijos rankraščių yra ištraukų iš visų Hebrajiškųjų raštų knygų, išskyrus Esteros. Skirtingai nuo Izaijo ritinio, daugumos knygų tėra fragmentai — mažiau nei dešimtoji teksto dalis. Labiausiai mėgstamos Biblijos knygos Kumrane buvo Psalmyno (36 kopijos), Pakartoto Įstatymo (29 kopijos) bei Izaijo (21 kopija). Jos daugiausia ir cituojamos Krikščionių graikiškuosiuose raštuose.

Nors rastieji ritiniai rodo, kad Biblija iš esmės niekaip nepasikeitė, jie atskleidžia kitą faktą: antrosios šventyklos laikotarpiu žydai naudojosi keliais šiek tiek skirtingais Hebrajiškųjų raštų variantais. Ne visų ritinių tekstas atitinka masoretiškąjį pagal rašybą ir žodžių parinkimą. Kai kur jis artimesnis graikiškajai Septuagintai. Anksčiau mokslininkai manė, kad Septuagintos neatitikimai galėjo atsirasti dėl klaidų ar net iš tyčinių vertėjo paskatų. Dabar ritiniai parodė, jog daugelis tų neatitikimų iš tikrųjų susiję su Hebrajiškojo teksto skirtumais. Tuo galima paaiškinti, kodėl pirmieji krikščionys cituodami Hebrajiškuosius raštus kartais vartodavo ne tokius žodžius, kokie buvo masoretiškajame tekste (Išėjimo 1:5; Apaštalų darbų 7:14).

Taigi šis Biblijos ritinių bei fragmentų lobis leidžia gerai ištyrinėti, kaip buvo perrašinėjami Hebrajiškieji raštai. Negyvosios jūros ritiniai patvirtina, kokios vertingos tekstui palyginti buvo Septuaginta bei Samariečių penkiaknygė. Jie, kaip papildomas šaltinis, padeda vertėjams padaryti galimas masoretiškojo teksto pataisas. Daugeliu atvejų jie palaiko „Naujojo pasaulio“ Biblijos vertimo komiteto sprendimą grąžinti Jehovos vardą į tas Rašto vietas, kur jo nebebuvo masoretiškajame tekste.

Iš ritiniuose aprašytų Kumrano sektos taisyklių bei įsitikinimų paaiškėja, jog Jėzaus  laikais vyravo ne viena judaizmo kryptis. Kumrano sektos tradicijos buvo kitokios nei fariziejų ir sadukiejų. Tai greičiausiai vedė prie to, kad ji pasitraukė į dykumą. Sektos nariai klaidingai manė, jog per juos išsipildo Izaijo 40:3 pranašystė apie balsą tyruose, kviečiantį ištiesinti Jehovos kelią. Daugelyje ritinių fragmentų kalbama apie Mesiją, kurio atėjimas, anot tekstų autorių, artėjo. Tai ypač įdomu, nes, remiantis Luko žodžiais, ‛stiprėjo žmonių lūkesčiai’, jog pasirodys Mesijas (Luko 3:15).

Negyvosios jūros ritiniai padeda geriau suprasti, kaip gyveno žydai Jėzaus skelbimo laiku. Ritiniai kaip lyginamoji informacija naudingi studijuojant senovinius hebrajiškuosius bei biblinius tekstus. Tačiau daugelis Negyvosios jūros ritinių tekstų dar menkai ištyrinėti. Dėl to galima laukti naujų žinių. Taip, žengiant į XXI amžių, šis didžiausias XX šimtmečio archeologinis atradimas tebejaudina mokslininkus ir Biblijos studijuotojus.

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 7 puslapyje]

Kumrano radiniai: Pictorial Archive (Near Eastern History) Est; rankraštis: Courtesy of Shrine of the Book, Israel Museum, Jerusalem