Tiesa apie Negyvosios jūros ritinius

Akmuo, daugiau kaip prieš 50 metų beduinų piemens mestas į olą, padėjo padaryti, kai kurių požiūriu, patį didžiausią XX amžiaus archeologinį atradimą. Tas beduinas išgirdo dūžtančio molinio ąsočio garsą. Įlindęs olon, jis aptiko pirmąjį iš daugybės rankraščių, dabar vadinamų Negyvosios jūros ritiniais.

ŠIE ritiniai atkreipė mokslininkų bei žiniasklaidos dėmesį ir sukėlė daug ginčų. Visuomenė buvo klaidinama ir neturėjo aiškios informacijos. Plito gandai, kad tiesa stropiai slepiama, — galbūt iš baimės, kad ritiniai atskleis faktus, galinčius pakirsti tiek krikščionių, tiek žydų tikėjimą. Tačiau kokia tikroji tų ritinių reikšmė? Ar, praėjus daugiau kaip 50 metų, žinomi tikrieji faktai?

Kas tie Negyvosios jūros ritiniai?

Negyvosios jūros ritiniai yra seni žydų rankraščiai, kurių dauguma parašyti hebrajiškai, kiti — aramėjiškai ir keletas — graikiškai. Daugelis šių ritinių bei jų fragmentų datuojami dar iki Jėzaus gimimo: jiems 2000 su viršum metų. Tarp pirmųjų ritinių, gautų iš beduinų, buvo septyni ilgi įvairios būklės rankraščiai. Apieškojus daugiau olų, rasta kitų ritinių bei tūkstančiai jų fragmentų. Per 1947—1956 metus netoli Kumrano, prie Negyvosios jūros, iš viso aptikta 11 olų su paslėptais ritiniais.

Išrūšiavus visus ritinius bei jų fragmentus, pasirodė, jog rasta apie 800 rankraščių.  Ketvirtadalis jų, arba maždaug 200, yra Hebrajiškųjų raštų dalių kopijos. Kiti rankraščiai priklauso senovės žydų nebibliniams raštams — apokrifams ir pseudoepigrafams. *

Kai kurie ritiniai, labiausiai sudominę mokslininkus, buvo anksčiau nežinomi raštai. Tarp jų — žydų įstatymų komentarai, bendruomenės, priklausiusios Kumrano sektai, taisyklės, liturginės poemos bei maldos, taip pat eschatologiniai veikalai, atskleidžiantys požiūrį į Biblijos pranašysčių pildymąsi bei paskutines dienas. Be to, yra savitų Biblijos komentarų — seniausių paeilutinio Biblijos teksto aiškinimo prototipų.

Kas parašė Negyvosios jūros ritinių tekstus?

Pasitelkus įvairius senovinių dokumentų datavimo metodus nustatyta, kad ritiniai perrašyti ar sudaryti trečiojo amžiaus p. m. e.—pirmojo m. e. amžiaus laikotarpiu. Kai kurių mokslininkų teigimu, ritinius olose paslėpė Jeruzalės žydai prieš šventyklos sunaikinimą 70 m. e. m. Tačiau dauguma ritinius tyrinėjančių žinovų mano, jog tokį požiūrį paneigia pačių ritinių turinys. Daugelyje jų aprašytos pažiūros bei papročiai visiškai priešingi tiems, kokių laikėsi religiniai Jeruzalės vadovai. Šiuose ritiniuose minima bendruomenė tikėjo, jog Dievas atmetė Jeruzalės kunigus bei tarnybą šventykloje, o jos pačios garbinimą dykumoje pripažino tarnybos šventykloje pakaitalu. Atrodo nerealu, kad Jeruzalės šventyklos vadovai būtų slėpę rinkinį su tokiais ritiniais.

Nors Kumrane, matyt, būta perrašinėtojų, daugelis ritinių greičiausiai buvo surinkti kažkur kitur ir čia tikinčiųjų atgabenti. Negyvosios jūros ritiniai iš esmės yra didelė biblioteka. Paprastai bibliotekose būna įvairiausio pobūdžio kūrinių, nebūtinai atspindinčių jos skaitytojų religines pažiūras. Tačiau tie tekstai, kurių padaryta daug kopijų, veikiausiai atspindi tos grupės ypatingus interesus bei įsitikinimus.

Ar Kumrano bendruomenė buvo esėjai?

Jeigu šie ritiniai priklausė Kumrano bibliotekai, kas buvo Kumrano gyventojai? Profesorius Eleazaras Sukenikas, 1947 metais išrūpinęs tris ritinius Jeruzalės Hebraistikos universitetui, pirmasis iškėlė mintį, kad tų ritinių savininkė buvo esėjų bendruomenė.

Esėjus, žydų sektą, mini pirmojo amžiaus istorikai Juozapas Flavijus, Filonas Aleksandrietis ir Plinijus Vyresnysis. Dėl tikrosios esėjų kilmės abejojama, tačiau, atrodo, jie atsirado kilus neramumams po Makabiejų maišto antrajame amžiuje p. m. e. * Juozapas Flavijus nurodo tuomet juos gyvavus, nes detaliai aprašo, kuo jų religiniai įsitikinimai skyrėsi nuo fariziejų bei sadukiejų. Plinijus pamini, jog esėjų bendruomenė gyveno Negyvosios jūros apylinkėse tarp Jericho ir En Gedžio.

Profesorius Džeimsas Vanderkamas, Negyvosios jūros ritinių specialistas, mano, jog „esėjai, gyvenę Kumrane, tebuvo maža dalis didesnio esėjų sąjūdžio“, kuriam, anot Juozapo Flavijaus, priklausė apie keturis tūkstančius narių. Grupės, aprašytos Kumrano tekstuose, bruožai, kad ir ne visiškai tiksliai, esėjams priskirtini labiau nei kuriai kitai žinomai to laikotarpio žydų grupei.

Yra nuomonių, kad krikščionybė prasidėjo Kumrane. Vis dėlto Kumrano sektos religinės pažiūros smarkiai skyrėsi nuo pirmųjų  krikščionių įsitikinimų. Ritiniai liudija apie itin griežtų šabo taisyklių ir kone perdėto apeiginio švarumo laikymąsi (Mato 15:1-20; Luko 6:1-11). Tą patį galima pasakyti apie esėjų izoliavimąsi nuo visuomenės, jų tikėjimą likimu bei sielos nemirtingumu, celibato pabrėžimą ir mistines idėjas apie garbinimą kartu su angelais. Tai rodo, jog esėjų religinės pažiūros buvo kitokios nei pirmųjų krikščionių (Mato 5:14-16; Jono 11:23, 24; Kolosiečiams 2:18; 1 Timotiejui 4:1-3).

Slaptumo nebelieka, visi ritiniai žinomi

Metams bėgant įvairūs leidiniai skelbė apie pirmuosius Negyvosios jūros radinius ir taip padarė juos prieinamus viso pasaulio mokslininkams. Vis dėlto dėl tūkstančių fragmentų iš vienos olos, 4-osios, kilo sunkumų. Tie fragmentai buvo rankose mažos tarptautinės specialistų grupės, dirbusios Rytų Jeruzalėje (tuomet priklausė Jordanijai), Palestinos archeologiniame muziejuje. Į šią grupę nebuvo įtraukti žydų ar Izraelio mokslininkai.

Grupė niekam neleisdavo prieiti prie ritinių, kol neišspausdindavo oficialių tyrimo rezultatų. Mokslininkų skaičius grupėje buvo ribotas. Jeigu kuris nors iš jų mirdavo, jį pakeisdavo tik vienas naujas narys. Darbui aprėpti reikėjo daug didesnės komandos, o kartais net geresnių senovės hebrajų bei aramėjų kalbų žinovų. Kaip sakė Džeimsas Vanderkamas, „dešimtis tūkstančių fragmentų vargu ar galėjo ištirti aštuoni ekspertai, nors ir labai įgudę“.

Po šešių dienų karo 1967 metais Rytų Jeruzalė ir jos ritiniai perėjo Izraelio žinion, tačiau ritinių tyrimo grupės darbo tvarka nepasikeitė. Kai metus, netgi dešimtmečius, nieko nebuvo skelbiama apie 4-osios olos ritinius, daugelis mokslininkų ėmė protestuoti. 1977-aisiais profesorius Geiza Vermešas iš Oksfordo universiteto tai pavadino didžiausiu XX amžiaus akademiniu skandalu. Ėmė sklisti gandai, kad Katalikų bažnyčia sąmoningai slepia rankraščiuose esančią informaciją, galinčią demaskuoti krikščionybę.

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tyrimo grupė pagaliau buvo padidinta iki 20 mokslininkų. Paskui, 1990-aisiais, vadovaujant naujam vyriausiajam redaktoriui Emanueliui Touvui iš Jeruzalės Hebraistikos universiteto, grupėje jau dirbo per 50 specialistų. Mokslinei medžiagai apie likusius ritinius spausdinti buvo sudarytas griežtas tvarkaraštis.

1991-aisiais netikėtai prasidėjo tikras perversmas. Pirmiausia buvo išleista knyga A Preliminary Edition of the Unpublished Dead Sea Scrolls. Ši knyga buvo sudaryta kompiuteriu pagal grupės išsamią rodyklę. Paskui Hantingtono (San Marinas, Kalifornija) biblioteka pranešė, jog ritinių nuotraukų rinkiniu, esančiu bibliotekoje, galės naudotis kiekvienas mokslininkas. Netrukus anksčiau neskelbtų ritinių nuotraukos pasirodė knygoje A Facsimile Edition of the Dead Sea Scrolls.

Taigi paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį visi Negyvosios jūros ritiniai tapo prieinami tyrinėtojams. Analizė parodė, jog slaptumo nebeliko, visi ritiniai žinomi. Tik dabar, kai spausdinami galutiniai oficialūs duomenys apie ritinius, gali prasidėti išsamus jų tyrimas. Susibūrė nauja ritinių tyrinėtojų grupė. Tačiau kokią reikšmę šie tyrinėjimai turi Biblijos studijuotojams?

[Išnašos]

[Iliustracija 3 puslapyje]

Šiose bei kitose olose prie Negyvosios jūros buvo rasti senoviniai ritiniai

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 3 puslapyje]

Ritinio fragmentas 3, 4 ir 6 puslapiuose: Courtesy of Israel Antiquities Authority

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 5 puslapyje]

Courtesy of Shrine of the Book, Israel Museum, Jerusalem