Kaip rasti tikrąją laimę

BUDISTŲ religinio vadovo Dalai Lamos manymu, „tikrasis gyvenimo tikslas yra siekti laimės“. Jis pasakė, jog, norėdamas būti laimingas, žmogus turi treniruoti, arba mokėti pajungti savo valiai, širdį bei protą (labiausiai padedantį išsiugdyti visišką pasitenkinimą), o tikėti Dievą nebūtina. *

Atkreipkime dėmesį į visiškai kitokios mąstysenos asmenį, Jėzų Kristų. Jis tvirtai tikėjo Dievą ir savo mokymais ištisus amžius darė įtaką šimtams milijonų žmonių. Jėzui irgi rūpėjo mūsų laimė. Savo garsųjį Kalno pamokslą apie devynias palaimas visus devyniskart jis pradėdavo žodžiais: „Laimingi...“ (Mato 5:1-12, NW). Tame pačiame pamoksle Jėzus mokė savo klausytojus ištirti, apvalyti, sudrausminti širdį bei protą, skatino atsikratyti smurtiškų, amoralių, savanaudiškų užmačių ir pakeisti jas taikiomis, tyromis, meilingomis mintimis (Mato 5:21, 22, 27, 28; NW; 6:19-21). Vėliau vienas iš jo mokinių ragino „nepaliaujamai mąstyti“ apie tai, „kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie viską, kas dorybinga ir šlovinga“ (Filipiečiams 4:8; NW).

Jėzus žinojo, kad tikroji laimė priklauso nuo santykių su kitais. Prigimtis skatina mus bendrauti, todėl negalime būti laimingi gyvendami atsiskyrę arba nuolat nesutardami su aplinkiniais. Laimę jausime tik būdami mylimi ir patys mylėdami. Jėzaus požiūriu, šitokios meilės pagrindas yra mūsų ryšys su Dievu. Tuo jo mokymas iš esmės skiriasi nuo Dalai Lamos, nes Jėzus tvirtino, jog žmogus negali jaustis tikrai laimingas būdamas nepriklausomas nuo Dievo. Kodėl taip yra? (Mato 4:4; 22:37-39)

Rūpinkitės savo dvasiniais poreikiais

Viena iš palaimų yra tokia: „Laimingi tie, kurie suvokia savo dvasinius poreikius“ (Mato 5:3, NW). Kodėl Jėzus tai pasakė? Todėl, kad mums, skirtingai nuo gyvūnų, būdingi dvasiniai poreikiai. Esame sukurti panašūs į Dievą, tad galime ugdytis tokias jo savybes kaip meilę, teisingumą, gailestingumą, išmintį (Pradžios 1:27; Michėjo 6:8; 1 Jono 4:8). Turėti gyvenimo tikslą irgi yra vienas iš mūsų dvasinių poreikių.

Kaip galime tenkinti savo dvasinius poreikius? Ne pasinerdami į transcendentinį mąstymą ar savityrą, o verčiau laikydamiesi Jėzaus nuostatos: „Žmogus gyvas ne  viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mato 4:4). Įsidėmėk Jėzaus priminimą, kad iš Dievo sužinome „kiekvieną žodį“, turintį lemiamą reikšmę mūsų gyvenimui. Į kai kuriuos klausimus tik Dievas gali mums atsakyti. Toks požiūris ypač svarbus nūdien, vis daugėjant teorijų apie gyvenimo tikslą ir kelius į laimę. Knygynai pilni literatūros, patariančios skaitytojui, kaip būti sveikam, turtingam, laimingam. Sukurti interneto tinklalapiai, skirti vien klausimams apie laimę.

Tačiau mąstydami apie tai žmonės dažniausiai daro klaidą — sutelkia visą dėmesį į save, į egoistinius troškimus. Jie remiasi ribotomis žiniomis bei patirtimi ir dažniausiai neteisingomis prielaidomis. Pavyzdžiui, vis daugiau savišvietos knygų autorių grindžia savo idėjas „evoliucinės psichologijos“ teorija apie žmogaus emocijų gyvūninę prigimtį. O juk bet kokios pastangos ieškoti laimės ignoruojant mūsų Kūrėją yra bevaisės ir galiausiai baigiasi nusivylimu. Vienas senovės pranašas pasakė: „Išminčiai sugėdinti... Štai jie atmetė Viešpaties žodį; iš kur gi jų išmintis?“ (Jeremijo 8:9)

Jehova Dievas žino mūsų prigimtį ir tai, ko mums reikia, kad būtume tikrai laimingi. Jis žino, kam sukūrė žmogų žemėje, kokia jo ateitis, ir mus informuoja apie tai Biblijoje. Ši įkvėpta knyga teisingam žmogui kelia dėkingumą ir įkvepia laimės jausmą (Luko 10:21; Jono 8:32). Tai patyrė du Jėzaus mokiniai. Po mokytojo mirties jie buvo prislėgti, tačiau iš prikeltojo Jėzaus išgirdę, koks yra Dievo jam numatytas vaidmuo žmonijai išgelbėti, tarė: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Luko 24:32)

Vadovaudamiesi Biblijos tiesa, tampame džiugesni. Šiuo atveju laimė prilygintina vaivorykštei; ji atsiranda tam tikromis sąlygomis, o kai jos ypač palankios, tiesiog žėri, kartais net dviem lankais. Apžvelkime keletą pavyzdžių, padedančių suprasti, kaip Biblijos mokymai gali padaryti mus laimingesnius.

Įpraskite gyventi paprastai

Pirmiausia įsiklausykime į Jėzaus pamokymus apie turtą. Pataręs nesivaikyti lobių, jis ištarė netikėtą palyginimą: „Jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu“ (Mato 6:19-22). Šių žodžių esmė tokia: jei godėsimės turtų, valdžios ar kokio kito populiaraus siekio, nukreipsime akis nuo svarbiausių tikslų. Be to, pasak kito Jėzaus pamokymo, „jei kas ir turi apsčiai,  jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Luko 12:15). Jei pirmiausia mums rūpės tokie tikrai svarbūs dalykai kaip mūsų santykiai su Dievu, šeima ir panašiai, tada mūsų „akis“ bus „sveika“, neužtemdyta kuo nors kitu.

Atkreipkite dėmesį, kad Jėzus neskatino visai išsižadėti savęs, be to, ir pats nebuvo asketas (Mato 11:19; Jono 2:1-11). Jis tiesiog manė, jog žmonių, vien tik kraunančių turtus, gyvenimas yra beprasmis.

Vienas San Francisko (JAV) psichoterapeutas pasakė, kad tiems, kurie labai praturtėjo dar jaunystėje, pinigai yra „streso ir sumaišties priežastis“. Jis pridūrė, kad tokie žmonės „nusiperka po du tris namus, automobilį, švaisto pinigus. Kai visa tai nesuteikia laimės, jie puola į depresiją, neviltį ir nebežino, kaip gyventi“. O tiems, kurie klauso Jėzaus patarimo — tenkinasi kukliu pragyvenimu ir neapleidžia dvasinių poreikių, — nepalyginamai geriau sekasi rasti tikrąją laimę.

Tomas, statybininkas iš Havajų, savanoriškai talkininkavo statant Karalystės sales Ramiojo vandenyno salose, kur gyventojai nėra pasiturintys. Jis kai ko pasimokė iš tų nuolankių žmonių. Tomas pasakė: „Tų salų krikščionys broliai ir seserys tikrai yra laimingi. Jie padėjo man dar aiškiau suvokti, jog pinigai ir turtas neatneša laimės.“ Tomas matydavo, koks pasitenkinimas lydi drauge su juo salose triūsiančius savanorius. „Jie galėtų uždirbti daug pinigų, — sakė Tomas, — tačiau dvasiniams dalykams skiria pirmąją vietą ir gyvena kukliai.“ Jų pavyzdžio paskatintas, Tomas irgi ėmė gyventi paprasčiau, kad galėtų aukoti daugiau laiko šeimai bei dvasiniams poreikiams, ir visai nesigaili tai padaręs.

Laimė ir mokėjimas jausti savo vertę

Laimingam galima būti jaučiant savo vertę. Dėl žmogiškojo netobulumo ir jo sukeliamo silpnumo kai kurie (daugiausia jau nuo vaikystės) linkę save nuvertinti. Nelengva, bet įmanoma įveikti tokius įsišaknijusius jausmus. Lemiamą reikšmę turi Dievo Žodžio taikymas.

Biblijoje sakoma, ką Kūrėjas mano apie mus. Argi jo nuomonė nėra svarbesnė už bet kieno kito, netgi mūsų pačių? Dievas yra meilė ir žvelgia į mus be nusistatymo ar piktumo. Jis mato, kokie esame ir kokie galime būti (1 Samuelio 16:7; 1 Jono 4:8). Dievo požiūriu, žmonės, norintys jam įtikti, yra kaip brangenybės, lobiai (Danieliaus 9:23; Agėjo 2:7).

Žinoma, Dievas netoleruoja mūsų silpnavališkumo bei nuodėmiavimo. Jis tikisi, jog kiek galėdami stengsimės elgtis dorai, ir padeda taip gyventi (Luko 13:24). Vis dėlto Biblijoje laiduojama: „Kaip tėvas gailisi vaikų, taip Viešpats gailisi pagarbiai jo bijančiųjų.“ Joje taip pat sakoma: „Jei tu, Viešpatie, paisysi nuodėmių, tai kas, Viešpatie, išliks gyvas? Bet tu turi galią atleisti,  kad tavęs pagarbiai bijotume“ (Psalmyno 103:13; 130:3, 4).

Tad žvelkite į save Dievo akimis. Žinodami, jog Dievas brangina jį mylinčius žmones ir jais pasitiki, net jei šie jaučiasi beverčiai, galime būti laimingesni (1 Jono 3:19, 20).

Viltis — laimės pagrindas

Naujausios populiariõs koncepcijos, vadinamos pozityviąja psichologija, šalininkai tvirtina, kad žmogus gali jaustis laimingas, jei ugdosi optimizmą teigiamai mąstydamas bei sutelkdamas dėmesį į savo gerąsias savybes. Be abejo, optimistiškas požiūris į gyvenimą ir ateitį padeda būti laimingam. Tačiau, norėdami būti optimistai, turime remtis faktais, o ne vien mąstyti apie trokštamus dalykus. Juk joks optimizmas nepadės pašalinti karų, bado, ligų, užterštumo, senatvės, negalių, mirties — viso, kas trukdo būti laimingam. Vis dėlto galima būti optimistu.

Įdomu, jog Biblijoje kalbama ne apie optimizmą, o apie daug svaresnį dalyką — viltį. Žodyne Vine’s Complete Expository Dictionary Biblijos žodis „viltis“ apibūdinamas kaip „malonus patikimas lūkestis, ... palaimingas laukimas ko nors gero“. Biblijoje viltis reiškia ne tik optimistinį požiūrį į viską, bet ir nurodo, kuo žmogus grindžia savo viltį (Efeziečiams 4:4; 1 Petro 1:3). Pavyzdžiui, krikščionys viliasi, jog veikiai nebeliks visų ką tik paminėtų vargų (Psalmyno 37:9-11, 29). Bet tuo jų viltis neapsiriboja.

Krikščionys laukia meto, kai Dievui ištikimi žmonės bus apdovanoti tobulu gyvenimu žemės rojuje (Luko 23:42, 43). Apie šią viltį Apreiškimo 21:3, 4 sakoma: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta... Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“

Visi, kurie tiki tokia ateitimi, gali būti tikrai laimingi, net jei jų dabartinės aplinkybės yra anaiptol ne pačios geriausios (Jokūbo 1:12). Todėl verta plačiau patyrinėti Bibliją, kad suprastumėte, kodėl ji patikima. Stiprinkite savo viltį kasdien skaitydami Bibliją. Taip turtėsite dvasiškai, apsisaugosite nuo laimės jausmą žlugdančio poveikio, ugdysitės pasitenkinimą. Tad tikrosios laimės pagrindas yra vykdyti Dievo valią (Mokytojo 12:13). Mūsų gyvenimas laimingas, jei klausome Biblijos nurodymų, nes ir Jėzus sakė: „Laimingi tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi!“ (Luko 11:28, NW)

[Išnaša]

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Laimė — tai ne turtus kaupti, būti atsiskyrėliu ar pasitikėti žmogaus žiniomis

[Iliustracija 6 puslapyje]

Mūsų gyvenimas laimingas, jei klausome Dievo Žodžio

[Iliustracija 7 puslapyje]

Krikščioniškoji viltis suteikia žmogui laimę