Įveikime savo žmogišką silpnumą
Įveikime savo žmogišką silpnumą
„Kūniškas mąstymas — tai mirtis“ (ROMIEČIAMS 8:6).
1. Kaip kai kurie žmonės vadina kūną ir ką derėtų apsvarstyti?
„ŠLOVINU tave, nes esu nuostabiai padarytas“ (Psalmyno 139:14). Taip giedojo psalmininkas Dovydas mąstydamas apie vieną iš Jehovos kūrinių — žmogaus kūną. Priešingai Dovydui, pelnytai gyrusiam Dievą, yra religinių mokytojų, vadinančių kūną akivaru, nuodėmės įrankiu. Jie tvirtina, jog kūnas yra „nemokšiškumo slėptuvė, blogio pamatas, sugedimo pančiai, juodasis narvas, katorga, gyvasis lavonas, vaikščiojantis kapas“. Žinia, apaštalas Paulius pasakė: „Mano kūne negyvena gėris“ (Romiečiams 7:18). Tačiau ar tai reiškia, kad mes esame beviltiškai uždaryti nuodėmingo kūno narve?
2. a) Ką reiškia „kūniškas mąstymas“? b) Kokią vidinę kovą tarp kūno ir dvasios išgyvena tie, kurie nori įtikti Dievui?
2 Rašte žodis „kūnas“ dažnai pavartotas netobulam žmogui — nuodėmingam maištingojo Adomo palikuoniui apibūdinti (Efeziečiams 2:3; Psalmyno 51:7 [51:5, Brb]; Romiečiams 5:12). Mes paveldėjome iš jo „kūnišką silpnumą“ (Romiečiams 6:19). Paulius netgi perspėjo: „Kūniškas mąstymas — tai mirtis“ (Romiečiams 8:6, Brb). ‛Kūniškai mąstyti’ — tai būti valdomam nuodėmingo kūno geismų ir elgtis jų skatinamam (1 Jono 2:16). Tad tam, kuris nori įtikti Dievui, nuolat tenka grumtis dėl dvasingumo su savo netobulu kūnu, nepaliaujamai verčiančiu daryti „kūno darbus“ (Galatams 5:17-23; 1 Petro 2:11). Pasakęs apie šį skausmingą vidinį konfliktą, Paulius sušunka: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (Romiečiams 7:24) Ar Paulius buvo bejėgė pagundų auka? Biblija tai tvirtai paneigia.
Pagundos ir nuodėmės — realus dalykas
3. Ką daugelis mano apie nuodėmę bei pagundą, tačiau kaip Biblija perspėja dėl tokio požiūrio?
3 Mūsų dienomis žodis „nuodėmė“ žmonėms nemalonus. Kai kurie vartoja šį žodį su pašaipa kalbėdami apie žmonių silpnybes. Jie nesupranta, jog „mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs — gera ar bloga“ (2 Korintiečiams 5:10). Kiti ironizuoja: „Galiu atlaikyti bet ką, tik ne pagundą!“ Yra kultūrų, kur žmonės savo geismus — maisto, sekso, pramogų, laimėjimų — stengiasi tenkinti neatidėliodami, tiesiog tuoj pat! (Luko 15:12) Jie gyvena akimirksnio malonumais ir nemato būsimo „tikrojo gyvenimo“ džiaugsmo (1 Timotiejui 6:19). Tačiau Biblija moko mus rimtai susimąstyti, būti toliaregiškiems ir vengti visko, kas pakenktų mums dvasiškai ar kaip nors kitaip. Įkvėptoje patarlėje sakoma: „Supratingas numato pavojų ir pasislepia, o neišmanėlis eina ir nukenčia“ (Patarlių 27:12, Brb).
4. Koks Pauliaus įspėjimas užrašytas 1 Korintiečiams 10:12, 13?
4 Rašydamas krikščionims į Korintą, ištvirkimu pagarsėjusį miestą, Paulius aiškiai įspėjo dėl pagundų bei nuodėmės galios. Jis pasakė: „Kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų. Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti“ (1 Korintiečiams 10:12, 13). Visi — jauni ir seni, vyrai ir moterys — neišvengiame pagundų mokykloje, darbe bei kitur. Tad įsigilinkime į Pauliaus žodžius ir sužinosime, kokią reikšmę jie turi mums.
Nebūk pernelyg pasitikintis savimi
5. Kodėl pavojinga pernelyg pasitikėti savimi?
5 Paulius įspėja: „Kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų.“ Pavojinga pernelyg pasitikėti savo moraline stiprybe. Tai liudytų, jog nesuvokiame nuodėmės prigimties bei galios. Kadangi tokie žmonės kaip Mozė, Dovydas, Saliamonas bei apaštalas Petras nusidėjo, argi manysime, jog mes esame nepažeidžiami? (Skaičių 20:2-13; 2 Samuelio 11:1-27; 1 Karalių 11:1-6; Mato 26:69-75) „Išmintingas žmogus bijo ir vengia pikto, o kvailys karščiuojasi ir pasitiki savimi“, — tvirtinama Patarlių 14:16 (Brb). Jėzus irgi sakė: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mato 26:41). Kadangi joks netobulas žmogus nėra apsaugotas nuo nedorų geismų, privalome rimtai klausyti Pauliaus perspėjimo ir priešintis pagundoms, antraip nupulsime (Jeremijo 17:9).
6. Kada ir kaip turime ruoštis atremti gundymus?
6 Išmintinga užbėgti už akių atsitiktinei nelaimei. Karalius Asa suprato, jog atstatinėti tvirtoves reikia taikiu metu, nes priešui užpuolus bus per vėlu (2 Metraščių 14:1, 5, 6 [14:2, 6, 7, Brb]). Apsispręsti, kaip atsispirti pagundai, irgi geriausia, kol dar ji neužklupo, tai yra ramia galva (Psalmyno 63:7 [63:6, Brb]). Danielius bei jo dievobaimingi draugai pasiryžo nesulaužyti Jehovos įstatymo anksčiau, negu jiems buvo liepta valgyti nuo karaliaus stalo. Todėl jie nedvejodami atsisakė susiteršti karaliaus stalo valgiais (Danieliaus 1:8). Mums irgi reikia stiprinti savo ryžtą likti doriems iš anksto, nelaukti, kol užgrius gundymai, nes tik taip pakaks jėgų atsispirti nuodėmei.
7. Kodėl paguodžia žodžiai, kad ir kiti sėkmingai atlaiko gundymus?
7 Kaip mus paguodžia tokie Pauliaus žodžiai: „Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški“! (1 Korintiečiams 10:13) Apaštalas Petras rašė: „Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje“ (1 Petro 5:9). Vadinas, jei kiti neišvengia panašių pagundų, bet Dievo padedami sėkmingai įveikia jas, tai ir mes galime atsilaikyti. Be abejo, visi mes, tikrieji krikščionys, apsupti sugedusio pasaulio, anksčiau ar vėliau galime patirti pagundų. Tad kaip tikėti pergale prieš savo silpnybes bei gundymus nusidėti?
Galime atlaikyti gundymus!
8. Kaip galime sėkmingiausiai išvengti pagundų?
8 Sėkmingiausiai galime ‛nebevergauti nuodėmei’ vengdami pagundų, kada tik įmanoma (Romiečiams 6:6). Patarlių 4:14, 15 (Brb) skatinama: „Neik nedorėlių taku ir nevaikščiok piktųjų keliu. Venk jo ir nevaikščiok juo, pasitrauk nuo jo ir praeik pro šalį.“ Dažniausiai iš anksto žinome, kokios aplinkybės paskatintų nusidėti. Todėl krikščionis privalo nedvejodamas ‛pasitraukti’ iš tos vietos, nuo to žmogaus, nuo visko, kas tik sukeltų nuodėmingus geismus bei aistras.
9. Kaip Rašte pabrėžiama būtinybė bėgti nuo pavojingų aplinkybių?
9 Bėgti nuo gundančių aplinkybių yra kitas sėkmingas žingsnis nugalėti viliones. Paulius patarė: „Bėkite nuo paleistuvystės!“ (1 Korintiečiams 6:18, Jr) Dar jis rašė: „Bėkite nuo stabmeldystės!“ (1 Korintiečiams 10:14, Brb) Apaštalas taip pat ragino Timotiejų vengti besaikio turtų troškimo, bėgti „nuo jaunystės geidulių“ (2 Timotiejui 2:22, Brb; 1 Timotiejui 6:9-11).
10. Kokie du priešingi pavyzdžiai liudija, kaip svarbu bėgti nuo pagundos?
10 Pamąstyk, kaip buvo su Izraelio karaliumi Dovydu. Dairydamasis nuo savo rūmų stogo, jis pamatė besimaudančią gražuolę ir nedori geismai įsiliepsnojo jo širdyje. Jam reikėjo nusileisti nuo stogo, pasišalinti nuo pagundos. Tačiau jis padarė priešingai — išsiteiravo apie tą moterį, Batšebą, ir pasekmės buvo siaubingos (2 Samuelio 11:1—12:23). O kaip pasielgė Juozapas, kai begėdė šeimininko žmona kvietė jį sugulti? Rašte sakoma: „Ji kiekvieną dieną kalbino Juozapą, tačiau jis nesutiko sugulti ir būti su ja.“ Nors tomis dienomis dar nebuvo duotas Mozės įstatymas, Juozapas jai atsakė: „Kaipgi galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“ Sykį nutvėrusi jaunuolį, ji tarė: „Sugulk su manimi!“ Ar Juozapas pasiliko ir ėmė su ja aiškintis? Ne. Jis „ištrūko ir išbėgo laukan“. Juozapas nelaukė, kol seksualinis geismas paims viršų. Jis pabėgo! (Pradžios 39:7-16; Brb)
11. Ką galime daryti, jei esame nuolat gundomi?
11 Kartais manoma, jog pabėgti yra bailumo požymis, tačiau išmintinga pasišalinti iš ten, kur gresia pavojus. Galbūt esame nuolat gundomi darbovietėje. Jei negalime pakeisti darbo, pasistenkime kaip nors kitaip vengti gundančių aplinkybių. Bėkime nuo visko, kas bloga, ir būkime kupini ryžto elgtis tik dorai (Amoso 5:15). Vengti pornografinių interneto tinklalapių bei abejotinų pramogų vietų — tai irgi bėgti nuo pagundų. Be to, galbūt reikia atsisakyti kokių nors žurnalų arba susirasti visai naujų draugų — tokių, kurie myli Dievą ir gali mums padėti (Patarlių 13:20). Būkime išmintingi ir ryžtingai atmeskime visa, kas tik gundo mus nusidėti (Romiečiams 12:9).
Kaip gali padėti malda
12. Ko prašome Dievo melsdamiesi: „Nevesk mūsų į pagundą“?
12 Paulius nuoširdžiai įtikinėja: „Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti“ (1 Korintiečiams 10:13). Jehova atsiliepia į mūsų prašymus pagalbos, kai esame užklupti vilionių. Jėzus Kristus mokė melsti: „Nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo piktojo“ (Mato 6:13, Jr, išnaša). Jehova išklausys tokią nuoširdžią maldą ir nepaliks mūsų gundomų vienų, o išvaduos iš Šėtono bei jo klastingų pinklių (Efeziečiams 6:11). Reikia prašyti Dievo gebėjimo įžvelgti pagundas ir jėgų atsilaikyti prieš jas. Jei melsime padėti nepasiduoti vilionei, jis neleis „piktajam“, Šėtonui, mūsų apgauti.
13. Ką turime daryti, jei esame nepaliaujamai gundomi?
13 Ypač karštai turime melstis, kai esame nepaliaujamai gundomi. Kai kada tai sukelia stiprią vidinę kovą — šis dramatinis konfliktas primena mums, kokie išties silpni esame (Psalmyno 51:7 [51:5, Brb]). Pavyzdžiui, ką daryti, jei mus kankina prisiminimai apie kai kurias savo buvusias nedorybes ir esame gundomi jas kartoti? Užuot vien malšinę tokius jausmus, paveskime viską maldoje Jehovai ir prireikus paminėkime jam tai ne kartą (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]). Savo Žodžio bei šventosios dvasios galia jis gali padėti mums apvalyti mintis nuo netyrų polinkių (Psalmyno 19:9, 10 [19:8, 9, Brb]).
14. Kodėl itin svarbu melstis, kad nepasiduotume gundymui?
14 Pamatęs savo apaštalus miegančius Getsemanės sode, Jėzus paskatino: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mato 26:41). Vienas kelias įveikti pagundas — tai mokėti budriai įžvelgti įvairiopas viliones, net pačias subtiliausias. Be to, itin svarbu gundomiems nedelsiant melsti, kad būtume dvasiškai apsiginklavę kovai. Kadangi vilionės nukreiptos į pažeidžiamiausią vietą, nepajėgsime atsilaikyti vieni. Itin svarbu melstis, nes Dievas savo galia padės apsisaugoti nuo Šėtono (Filipiečiams 4:6, 7). Taip pat gali prireikti „bendruomenės vyresniųjų“ paramos bei maldų (Jokūbo 5:13-18, Jr).
Energingai priešinkis gundymams
15. Kaip priešintis pagundai?
15 Privalome ne tik vengti vilionių, bet ir energingai priešintis, kol jos tęsiasi ir aplinkybės nesikeičia. Gundomas Šėtono, Jėzus priešinosi jam tol, kol šis atsitraukė (Mato 4:1-11). Kristaus mokinys Jokūbas rašė: „Priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų“ (Jokūbo 4:7). Pasipriešinimas prasideda nuo mūsų minčių stiprinimo Dievo Žodžiu bei tvirto ryžto laikytis jo normų. Vertėtų įsiminti ir apmąstyti Rašto eilutes, kur minimos tokios pat kaip mūsų silpnybės. Išmintinga būtų pasidalinti savo rūpesčiu su brandžiu krikščionimi, pavyzdžiui, vyresniuoju, galinčiu padėti užklupus pagundai (Patarlių 22:17).
16. Kaip galime išlikti dori?
16 Raštas skatina mus apsivilkti nauju žmogumi (Efeziečiams 4:24). Vadinas, turime leisti Jehovai mus formuoti bei keisti. Savo bendradarbiui Timotiejui Paulius rašė: „Vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą. Kovok gerąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas“ (1 Timotiejui 6:11, 12). Galime ‛vytis teisumą’ kruopščiai studijuodami Dievo Žodį, kad artimai pažintume Dievą kaip asmenį, bei elgdamiesi pagal jo reikalavimus. Taip pat būtina neapleisti krikščioniškos veiklos: skelbti gerąją naujieną, lankyti sueigas. Artindamiesi prie Dievo bei visapusiškai naudodamiesi jo dvasinėmis priemonėmis, galėsime bręsti dvasiškai ir išlikti dori (Jokūbo 4:8).
17. Iš kur žinome, kad Dievas neapleis mūsų užklupus gundymams?
17 Paulius patvirtina, kad nėra tokio gundymo, kurio Dievas nepadėtų įveikti. Jehova ‛duos išeitį, kad galėtume atsilaikyti’ (1 Korintiečiams 10:13). Užklupus pagundoms, Dievas tikrai neleis pritrūkti dvasinių jėgų dorumui išsaugoti, jei tik juo pasitikėsime. Jis nori, kad mes sėkmingai priešintumės vilionei elgtis nuodėmingai. Be to, tikime jo pažadu: „Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu“ (Hebrajams 13:5).
18. Kodėl galime tikėti pergale prieš savo žmogišką silpnumą?
18 Paulius nedvejojo, kuo baigsis jo kova su silpnybėmis. Jis nemanė esąs savo kūniškų geismų bejėgė auka. Priešingai, apaštalas pasakė: „Todėl aš bėgu neklaidžiodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas“ (1 Korintiečiams 9:26, 27). Mes irgi galime sėkmingai kovoti su savo netobulo kūno geismais. Mylintis dangiškasis Tėvas Rašte, juo grindžiamuose leidiniuose, krikščionių sueigose bei brandžių bendratikių lūpomis nuolat primena mums gyventi dorai. Jo padedami, savo žmogišką silpnumą galime įveikti!
Ar atsimeni?
• Ką reiškia „kūniškas mąstymas“?
• Kaip būti pasiruošusiems išvengti pagundų?
• Kaip galime atsilaikyti prieš gundymus?
• Kaip malda padeda nepasiduoti gundymams?
• Iš kur žinome galį įveikti savo žmogišką silpnumą?
[Studijų klausimai]
[Iliustracijos 10 puslapyje]
Biblija nemoko, jog esame bejėgės kūno geismų aukos
[Iliustracija 12 puslapyje]
Viena iš sėkmingiausių galimybių išvengti nuodėmės — bėgti nuo pagundų