Paulius organizuoja rinkliavą šelpti šventiesiems

TIKRIESIEMS krikščionims svarbiausi yra dvasiniai interesai. Tačiau jiems svarbi ir fizinė kitų gerovė. Jie dažnai pasirūpina tais, kuriuos užklumpa negandos. Padėti stokojantiems bendratikiams krikščionis skatina broliška meilė (Jono 13:34, 35).

Tokia meilė dvasiniams broliams bei seserims paskatino apaštalą Paulių organizuoti rinkliavą Achajos, Galatijos, Makedonijos bei Azijos srities krikščionių susirinkimuose. Kodėl to prireikė? Kaip visa buvo organizuota? Kaip į tai reagavo broliai? Kodėl mes turėtume tuo domėtis?

Jeruzalės susirinkimo padėtis

Po 33 m. e. m. Sekminių iš kitur atvykę žydai bei prozelitai, per Sekmines tapę mokiniais, kurį laiką pasiliko Jeruzalėje, kad įgytų daugiau žinių apie tikrąjį tikėjimą. Jiems, stokojantiems būtiniausių dalykų, bendratikiai su džiaugsmu padėjo pakelti užsitęsusios viešnagės naštą (Apaštalų darbų 2:7-11, 41-44; 4:32-37). Kita stokojimo priežastis galėjo būti pilietiniai neramumai, nes žydų nacionalistai kurstė maištą bei smurto išpuolius. Kad Kristaus sekėjai nebadautų, kasdien buvo rūpinamasi stokojančiomis našlėmis (Apaštalų darbų 6:1-6). Erodas žiauriai persekiojo susirinkimą, o 5-ojo m. e. dešimtmečio viduryje Judėją nusiaubė badas. Taigi Jėzaus sekėjai dėl to galbūt patyrė tai, ką Paulius pavadino „kentėjimais“, „smurtu“ ir „[jų] turto išplėšimu“ (Hebrajams 10:32-34; Apaštalų darbų 11:27—12:1).

Apie 49-uosius m. e. metus padėtis tebebuvo sunki. Todėl, sutikę, kad Paulius skirs visas jėgas skelbti nežydams, Petras, Jokūbas ir Jonas paragino jį „prisiminti jų vargšus“. Paulius kaip tik ir stengėsi tai daryti (Galatams 2:7-10).

Kaip rinkliava buvo organizuojama

Paulius rūpinosi fondu neturtingiems Judėjos krikščionims. Štai ką apie 55 m. e. m. jis kalbėjo korintiečiams: „Dėl rinkliavos šventiesiems padarykite taip, kaip aš esu nurodęs Galatijos Bažnyčioms. Kas pirmąją savaitės dieną kiekvienas jūsų teatideda sutaupęs, kiek galėdamas... [Tada] aš pasiųsiu žmones, kuriuos jūs nutarsite esant tinkamus, kad jie... nugabentų jūsų dovaną į Jeruzalę“ (1 Korintiečiams 16:1-3). Po metų Paulius paminėjo, jog šalpa taip pat pasirūpino Makedonija ir  Achaja. Pasiuntinių iš Azijos srities dalyvavimas surinktus pinigus gabenant į Jeruzalę rodo, jog to regiono susirinkimai irgi prisidėjo aukomis (Apaštalų darbų 20:4; 2 Korintiečiams 8:1-4; 9:1, 2).

Niekas nebuvo verčiamas aukoti daugiau nei išgali. Užuot taip elgęsi, broliai siekė, kad vienų šventųjų perteklius galėtų papildyti kitų, gyvenančių Jeruzalėje bei Judėjoje, nepriteklių (2 Korintiečiams 8:13-15). „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, — sakė Paulius, — ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Korintiečiams 9:7).

Apaštalas korintiečiams puikiai paaiškino, kodėl reikia būti dosniems. Jėzus ‛būdamas turtingas, dėl jų tapo vargdieniu, kad jie taptų turtingi per jo neturtą’ (2 Korintiečiams 8:9). Tikriausiai jie norėtų sekti jo dosnumo dvasia. Be to, kadangi Dievas juos praturtino „parodyti visokiam dosnumui“, buvo tinkama, kad jie padėtų pasirūpinti šventųjų poreikiais (2 Korintiečiams 9:10-12; Jr).

Dalininkų požiūris

Iš asmenų, prisidėjusių prie pirmojo šimtmečio šventųjų šelpimo programos, požiūrio galime daug ko pasimokyti apie savanoriškas aukas. Rinkliava atskleidė daugiau negu tik rūpinimąsi Jehovos bendragarbintojais. Ji padėjo suprasti, jog tarp krikščionių žydų ir nežydų buvo broliškas ryšys. Tiek aukų davimas, tiek jų priėmimas buvo ženklas, kad tarp šių nežydų ir žydų vyrauja vienybė bei draugystė. Jie pasirodė esą kaip materialinių, taip ir dvasinių gėrybių dalininkai (Romiečiams 15:26, 27).

Makedonijos krikščionių Paulius iš pradžių neragino prisidėti prie rinkliavos, nes šie patys labai skurdo. Tačiau jie ‛prašyte prašė leisti jiems prisidėti’. Ką gi, nors šie krikščionys patyrė ‛didelių juos bandžiusių vargų’, jie džiaugsmingai davė „virš išgalių“! (2 Korintiečiams 8:1-4) Ir taip didelius vargus akivaizdžiai padidino kaltinimai dėl jų išpažįstamos religijos, kurios romėnams esą nevalia laikytis. Todėl jų atjauta savo broliams judėjams, kentusiems tokius pat išmėginimus, visai suprantama (Apaštalų darbų 16:20, 21; 17:5-9; 1 Tesalonikiečiams 2:14).

Nors Paulius, skatindamas makedonus prisidėti prie rinkliavos, priminė jiems pirminį korintiečių uolumą, entuziazmas Korinte blėso. Dabar siekdamas paraginti korintiečius apaštalas paminėjo makedonų dosnumą. Jam atrodė reikalinga priminti jiems, kad laikas užbaigti tai, ką prieš metus buvo pradėję. Tad kas gi ten atsitiko? (2 Korintiečiams 8:10, 11; 9:1-5)

Rinkliavos Korinte ėmėsi Titas, tačiau atsirado sunkumų, kurie, matyt, kliudė jo pastangoms. Makedonijoje pasitaręs su Paulium, Titas su kitais dviem broliais grįžo į Korintą pastiprinti susirinkimo ir užbaigti rinkliavos. Galbūt kai kas užuominomis kalbėjo, kad Paulius bando išnaudoti korintiečius. Greičiausiai dėl to jis pasiuntė trejetą vyrų užbaigti rinkliavą ir kiekvienam jų davė rekomendaciją. ‛Sergimės, kad kas nors neimtų mūsų įtarinėti  dėl tokių gausių aukų, pavestų mums tvarkyti, — sakė Paulius. — Mes juk rūpinamės geru vardu ne tik Viešpaties, bet ir žmonių akyse’ (2 Korintiečiams 8:6, 18-23; 12:18).

Kaip rinkliava buvo pristatyta

Iki 56 m. e. m. pavasario suaukoti pinigai buvo paruošti gabenti į Jeruzalę. Paulius turėjo vykti kartu su aukotojų išrinkta delegacija. Apaštalų darbų 20:4 rašoma: „Jį lydėjo Pyro sūnus Sopatras iš Berėjos, Aristarchas ir Sekundas iš Tesalonikos, Gajus iš Derbės ir Timotiejus, Tichikas ir Trofimas iš Azijos“ (Apaštalų darbų 20:4). Matyt, tarp jų buvo ir Lukas, kuris atstovavo Filipų krikščionims. Taigi su šiuo pavedimu iškeliavo mažiausiai devyni vyrai.

„Visa surinkta šalpos suma tikriausiai buvo gana didelė, — sako mokslininkas Diteris Georgijas, — antraip Paulius bei tiek daug kitų delegatų nebūtų eikvoję jėgų ir lėšų jai nugabenti.“ Grupė žmonių buvo reikalinga ne tiktai užtikrinti saugumą, bet ir apginti Paulių nuo kaltinimo nesąžiningumu. Tie pasiųstieji pas Jeruzalės šventuosius atstovavo nežydų susirinkimams.

Plaukdami iš Korinto į Siriją, delegatai turėjo pasiekti Jeruzalę iki Paschos. Tačiau pranešimas apie sąmokslą nužudyti Paulių privertė pakeisti planus (Apaštalų darbų 20:3). Galbūt jo priešai ketino susidoroti su juo jūroje.

Paulius nerimavo dėl kitko. Prieš išplaukdamas jis rašė Romos krikščionims ir prašė melstis, kad ‛būtų išgelbėtas nuo netikinčiųjų Judėjoje ir kad jo paslauga Jeruzalei būtų priimtina šventiesiems’ (Romiečiams 15:30, 31). Nors šventieji, be abejo, būtų priėmę aukas su dideliu dėkingumu, Paulius greičiausiai sielojosi, kad dėl jo atvykimo žydai gali patirti nemalonumų.

Paulius, be abejonės, prisiminė vargšus. Nors Raštuose nepasakyta, kada aukos buvo perduotos, jų įteikimas prisidėjo prie vienybės ir leido nežydams krikščionims parodyti dėkingumą savo bendratikiams judėjams už gautus iš jų dvasinius turtus. Pauliaus pasirodymas šventykloje netrukus po jo atvykimo į Jeruzalę išprovokavo riaušes ir buvo jo arešto priežastis. Galiausiai tai suteikė jam galimybę liudyti valdytojams ir karaliams (Apaštalų darbų 9:15; 21:17-36; 23:11; 24:1—26:32).

Mūsų aukos šiais laikais

Nuo pirmojo šimtmečio pasikeitė daug kas, tačiau pagrindiniai principai liko tie patys. Krikščionys yra deramai informuojami apie finansines reikmes. Bet kokios jų aukos stokojantiesiems turi būti savanoriškos, paskatintos meilės Dievui ir artimui (Morkaus 12:28-31).

Pagalbos pirmojo amžiaus šventiesiems teikimo pavyzdys rodo, kad tokių aukų tvarkymas turi būti gerai organizuotas ir itin sąžiningai prižiūrimas. Aišku, Jehova Dievas žino mūsų reikmes ir pasirūpina savo tarnais, kad jie, nors ir slegiami negandų, galėtų toliau dalytis gerąja Karalystės naujiena su kitais (Mato 6:25-34). Tačiau kiekvienas iš mūsų, kad ir kokia būtų ekonominė padėtis, galime įnešti savo dalį. Tik taip ‛kas daug surenka, neturės pertekliaus, o kas mažai, nekentės nepritekliaus’ (2 Korintiečiams 8:15).