Nevieniši tikėjimo išbandymų metu

Viki buvo miela mergytė — sveika, graži ir guvi. Kai 1993-iųjų pavasarį ji gimė, mūsų džiaugsmui nebuvo galo. Gyvenome mažame miestelyje Švedijos pietuose ir visa buvo nuostabu.

TAČIAU kai Viki suėjo pusantrų metukų, mūsų gyvenimas tarsi sugriuvo. Kurį laiką mažylė negalavo, todėl paguldėme ją į ligoninę. Niekada nepamiršime tos akimirkos, kai gydytojas pasakė, jog mūsų dukrai ūminė limfoblastinė leukozė — vaikų vėžys, naikinantis baltuosius kraujo kūnelius.

Buvo sunku suvokti ir susitaikyti su mintimi, kad mūsų mergytę ištiko ši grėsminga liga. Vos tik pradėjusi pažinti aplinkinį pasaulį mažylė jau turi mirti. Stengdamasis mus paguosti, gydytojas pasakė, jog paskirtas gana sėkmingas gydymas — chemoterapija ir kraujo perpylimai. Tai mums buvo dar vienas smūgis.

Išbandomas mūsų tikėjimas

Mes tikrai mylėjome dukrelę ir norėjome jai tinkamiausio gydymo. Vis dėlto kraujo perpylimas buvo visiškai nepriimtinas. Mes tvirtai tikėjome Dievo Žodžiu, Biblija, kurioje aiškiai sakoma, jog krikščionys turi ‛susilaikyti nuo kraujo’ (Apaštalų darbų 15:28, 29). Be to, žinojome, kad perpilti kraują rizikinga. Tūkstančiai žmonių dėl kraujo perpylimų apsikrėtė kitomis ligomis ir mirė. Vienintelė alternatyva buvo tikrai kvalifikuotas  gydymas be kraujo perpylimo. Dabar prasidėjo mūsų kova už tikėjimą.

Ką darėme? Susisiekėme su Švedijos Jehovos liudytojų filialo Ligoninių informacijos tarnyba ir paprašėme pagalbos. * Tuoj pat į kitas Europos ligonines buvo išsiųstas faksas — ieškoma ligoninės ir gydytojo, kuris sutiktų skirti chemoterapiją be kraujo perpylimo. Mus labai pastiprino krikščionių brolių uolios bei meilingos pastangos mums padėti. Kovoje už tikėjimą nebuvome vieniši.

Per kelias valandas buvo surasta ligoninė ir gydytojas Homburge (Saras, Vokietija). Buvo susitarta kitą dieną skristi ten atlikti Viki tyrimų. Atvykusius mus sutiko vieno Homburgo susirinkimo Jehovos liudytojai bei keli giminaičiai. Taip pat mus šiltai priėmė vietos Ryšių su ligoninėmis komiteto atstovas. Jis palydėjo iki ligoninės ir suteikė visokeriopą įmanomą pagalbą. Buvome paguosti, matydami, jog net svetimoje šalyje turime dvasinių brolių, kurie mus palaiko.

Ligoninėje, susitikę su dr. Grafu, vėl buvome nuraminti. Jis buvo labai supratingas ir patikino darysiąs visa, kas įmanoma, kad Viki būtų gydoma be kraujo perpylimo. Jis buvo pasiruošęs tęsti gydymą neperpilant kraujo, net jeigu hemoglobinas nukris iki 5 g/dl. Be to, jis pasakė esant tikimybę, kad gydymas bus sėkmingas, nes diagnozė nustatyta anksti ir Viki skubiai atvežta čia. Gydytojas prisipažino, jog tokiu kaip Viki atveju tai bus pirmasis kartas, kai jis skirs chemoterapiją be kraujo perpylimo. Mes buvome nepaprastai dėkingi ir žavėjomės dr. Grafo drąsa bei ryžtu padėti.

Finansiniai sunkumai

Dabar iškilo klausimas, kaip sumokėti už Viki gydymą. Sužinoję, kad dvejus metus truksiantis gydymas kainuos apie 150000 Vokietijos markių (280000 Lt), buvome priblokšti. Tokių didelių pinigų neturėjome, tačiau Viki reikėjo pradėti gydyti tuojau pat. Dėl gydymo išvykę iš Švedijos į Vokietiją netekome teisės į jokį valstybinį sveikatos draudimą. Taigi buvome čia su savo sunkiai sergančia mergyte ir patyrusiu mediku, pasiruošusiu padėti, tačiau neturėjome pakankamai pinigų.

Į pagalbą atėjo ligoninė; buvo pasakyta, jog gydyti pradės tuoj pat, jei įmokėsime bent 20000 markių (38000 Lt), o dėl likusios sumos pasirašysime garantinį raštą. Turėjome šiek tiek santaupų, tad meilingai padedami draugų bei giminaičių, pajėgėme įmokėti 20000 markių. Bet kaip bus su likusiais pinigais?

Ir vėl buvo priminta, kad savo kovoje už tiesą nesame vieniši. Vienas tuomet mums nepažįstamas dvasinis brolis noriai prisiėmė apmokėti mūsų sąskaitą. Atsiradus galimybei reikalus sutvarkyti kitaip, pasinaudoti jo kilniaširdišku pasiūlymu mums nebeprireikė.

Gydytojo kompetencija duoda rezultatų

Prasidėjo gydymas chemoterapija. Ėjo dienos ir savaitės. Kartais tiek mūsų mažai dukrelei, tiek mums būdavo labai sunku. Kita vertus, kaskart, kai jai pagerėdavo, jausdavomės be galo laimingi ir dėkingi. Chemoterapijos kursas truko aštuonetą mėnesių. Mažiausias Viki hemoglobino kiekis buvo 6 g/dl, ir dr. Grafas laikėsi pažado.

Praėjo daugiau kaip šešeri metai ir paskutinis jos stuburo smegenų skysčio tyrimas nerodo jokių leukozės pėdsakų. Dabar  ji — laiminga mergaitė be jokių ligos požymių. Taip, visiškas Viki išgijimas atrodo tarsi stebuklas. Žinome, jog daugybė vaikų, sergančių ta pačia liga, miršta nepaisant to, kad yra gydomi chemoterapija ir kraujo perpylimu.

Su giminaičių, krikščionių brolių bei seserų ir prityrusių gydytojų pagalba kova už tikėjimą baigėsi pergale. Ligoninių informacijos tarnyba mums teikė paramą ištisą parą. Dr. Grafas bei jo kolegos pritaikė savo sugebėjimus, kad padėtų Viki pasveikti. Esame nuoširdžiai dėkingi už visa tai.

Sustiprintas mūsų tikėjimas

Tačiau visų labiausiai dėkojame Dievui Jehovai už jo meilingą rūpinimąsi ir jėgas, kurių įgavome per jo Žodį, Bibliją. Žvelgdami į praeitį, suvokiame, kiek daug mus išmokė ir kaip sustiprino mūsų tikėjimą šis sunkus išgyvenimas.

Dabar nuoširdžiai trokštame išlaikyti gerus santykius su Jehova Dievu ir mokyti savo dukrą, kaip naudinga gyventi pagal jo reikalavimus. Taip, mes norime suteikti jai puikų dvasinį paveldą gyvenimui būsimajame žemės Rojuje. (Atsiųsta.)

[Išnaša]