Ar tu „brangini laiką“?

APAŠTALAS Paulius pirmojo amžiaus Efezo krikščionims patarė: „Rūpestingai žiūrėkite, kaip elgiatės: kad nebūtumėte kaip kvailiai, bet kaip išmintingi, branginantys laiką, nes dienos yra piktos“ (Efeziečiams 5:15, 16, Brb). Kodėl reikėjo tokio patarimo? Kad galėtume atsakyti į šį klausimą, išsiaiškinkime, kokia aplinka supo to senovės miesto krikščionis.

Efezas garsėjo pasakiškais turtais, dideliu amoralumu, nežabotu nusikalstamumu bei demoniška veikla. Be to, tenykščiams krikščionims įtaką darė ir filosofinė laiko samprata. Nekrikščionys Efezo graikai netikėjo, kad laikas bėga negrįžtama tėkme. Graikų filosofai mokė, jog žmogus nuolat atgimsta. Jeigu asmuo išeikvojo savo laiką viename gyvenime, jis turės jo pakankamai kitame. Perėmę tokią mąstyseną Efezo krikščionys būtų galėję išsiugdyti atsainų požiūrį į Jehovos veiksmų tvarkaraštį bei į jo teismą. Todėl Pauliaus patarimas ‛branginti laiką’ buvo duotas pačiu laiku.

Paulius nekalbėjo apie laiką apskritai. Čia pavartotas graikiškas žodis reiškia nustatytą laiką, tinkamą konkrečiam tikslui. Paulius pirmojo amžiaus krikščionims patarė protingai išnaudoti palankų to meto laikotarpį, arba malonės metą, kol jis nesibaigė ir Dievo gailestingumas nepraėjo bei galimybė išsigelbėti tebėra (Romiečiams 13:11-13; 1 Tesalonikiečiams 5:6-11).

Mes gyvename tokiu pat palankiu laikotarpiu. Tad užuot eikvoję šį niekad nepasikartosiantį malonės metą laikiniems pasaulio malonumams, krikščionys išmintingai elgiasi, naudodami laiką tikėjimo darbams ir taip stiprindami savo santykius su Kūrėju, Jehova Dievu (2 Petro 3:11; Psalmyno 73:28; Filipiečiams 1:10).