Kaip dvi moteris prislėgė našlystė

NAŠLĖ Sandra gyvena Australijoje. Kai prieš keletą metų mirė jos vyras, ji buvo be galo sukrėsta. „Netikėta sutuoktinio ir sykiu geriausio draugo netektis mane sugniuždė. Neprisimenu, kaip grįžau namo iš ligoninės, kurioje jis mirė, ir ką tą dieną dariau. Slinko savaitės, kupinos nerimo, virtusio nenumaldomu skausmu.“

Vyresnė Sandros draugė Ileina našlauja jau apie šešerius metus. Vėžiu sergantį savo vyrą Deividą ji slaugė pusę metų. Po jo mirties Ileiną apėmė toks sielvartas, jog jai kartais aptemdavo akys. Sykį, praėjus porai metų, moteris viešoje vietoje prarado sąmonę. Jos gydytojas nerado jokios ligos. Tačiau jis pastebėjo, jog Ileina yra užgniaužusi sielvartą viduje, todėl patarė sugrįžus namo pamėginti išsiverkti. „Stengiausi įveikti savo širdgėlą“, — pasakoja Ileina ir priduria, jog iš vienišumo eidavusi į miegamąjį ir užsidengdavusi galvą Deivido rūbais.

Brangaus sutuoktinio netektis gali įvairiai paveikti moterį, nes našlystė — tai ne tik gyvenimas be vyro. Štai Sandra vienu metu pajuto tarsi būtų virtusi kitu žmogumi. Ji, kaip ir dauguma neseniai našlaujančių moterų, pasidarė labai jautri, prarado pasitikėjimą. Sandra pasakoja: „Kadangi vyro žodis visada būdavo lemiamas, staiga netekusi jo, baiminausi pati ką nors spręsti. Ėmė varginti nemiga. Jaučiausi pavargusi, išsekusi. Neišmaniau, ką daryti.“

Pasaulyje ne viena moteris kasdien jaučiasi taip kaip Sandra ir Ileina. Našlių daugėja dėl ligų, avarijų, karų, etninio valymo bei smurto. * Paprastai jos tyliai sielvartauja nerasdamos jokios išeities. Kaip draugai bei giminės gali padėti našlėms prisiderinti prie naujų gyvenimo aplinkybių? Kitame straipsnyje rasime keletą naudingų patarimų.

[Išnaša]