Vieno tomo Biblija

PERRAŠINĖDAMI Bibliją krikščionys vieni pirmųjų pasinaudojo kodeksu — knyga, o ne ritiniu. Vis dėlto jie ne iškart ėmėsi leisti Bibliją vienu tomu. Populiarinant vienatomes Biblijas šeštajame amžiuje didelis buvo Flavijaus Kasiodoro indėlis.

Flavijus Magnus Aurelijus Kasiodoras gimė maždaug 485—490 m. e. m. pasiturinčioje šeimoje, Kalabrijos pusiasalyje (dabartinės Italijos pietūs). Jis gyveno neramiu Italijos istorijos laikotarpiu: pirmiausia pusiasalį užkariavo gotai, vėliau — Bizantijos imperija. Būdamas 60 ar 70 metų Kasiodoras netoli savo namų Scilacijuje (Kalabrija) įkūrė Vivarijaus vienuolyną ir biblioteką.

Kruopštusis Biblijos vertimų redaktorius

Kasiodoras labai rūpinosi, kad Biblija būtų prieinama žmonėms. „Pasak Kasiodoro, — rašo istorikas Piteris Braunas, — siekiant populiarinti Raštą, reikia pasitelkti visą lotynų rašytinę kultūrą. Priemonės, anksčiau naudotos klasikos veikalams tyrinėti ir kopijuoti, turi būti skirtos Šventajam Raštui suprasti ir tiksliai perrašyti. Visa lotynų kultūra turėtų suktis aplink Dievo Žodį, kaip planetų sistema sukasi apie milžinišką saulę.“

Vivarijaus vienuolyne Kasiodoras subūrė vertėjus bei gramatikus peržiūrėti visą Bibliją ir vadovavo šiam kruopščiam redagavimo darbui. Šį darbą jis patikėjo tik keliems išsilavinusiems žmonėms. Taip buvo siekiama išvengti skuboto tariamų perrašinėjimo klaidų taisymo. Jeigu iškildavo nesusipratimų dėl gramatikos, pirmenybė buvo teikiama seniesiems Biblijos rankraščiams, o ne pripažintiems lotyniškiesiems. Kasiodoras nurodė: „Privalome išlaikyti savitą gramatinę sandarą..., nes įkvėpto teksto negalima klastoti... Taip pat neturime iškraipyti biblinių frazių, metaforų bei idiomų, net jeigu šios keistai skambėtų lotynų kalba; to negalime daryti ir su hebrajiškų tikrinių daiktavardžių formomis“ (The Cambridge History of the Bible).

Didysis kodeksas

Vivarijaus vienuolyne susibūrusiems perrašinėtojams buvo pavesta parengti bent tris skirtingus Biblijos leidimus lotynų kalba. Į pirmąjį jų — devynių tomų leidinį tikriausiai pateko senąja lotynų kalba versti tekstai, pasirodę antrojo šimtmečio pabaigoje. Antruoju buvo išleista lotyniškoji Vulgata, kurią Jeronimas baigė maždaug penktojo šimtmečio pradžioje. Trečiasis jų — leidinys, pavadintas Codex Grandior, reiškiantis „didesnysis kodeksas“. Jis buvo parengtas iš trijų Biblijos vertimų. Pastaruosiuose dviejuose leidimuose visos Biblijos knygos buvo surinktos į vieną tomą.

 Atrodo, Kasiodoras buvo pirmasis išleidęs lotyniškas Biblijas vienu tomu ir pavadinęs jas pandectae (pandektais). * Jis, be abejonės, pastebėjo, kokios praktiškos yra vienatomės Biblijos, — nebereikia eikvoti laiko vartant kelis tomus.

Iš pietų Italijos į Britų salas

Netrukus po Kasiodoro mirties (tikriausiai apie 583 m. e. m.) prasidėjo Didžiojo kodekso klajonės. Manoma, kad tuo metu dalis Vivarijaus bibliotekos buvo perkelta į Laterano biblioteką Romoje. 678 m. e. m. anglosaksų abatas Čeilfridas atsivežė jį į Britų salas grįždamas iš viešnagės Romoje. Taip kodeksas pateko į Vermoto ir Jarovo vienuolynus (Nortrumbrija, Anglija), kuriems vadovavo Čeilfridas.

Vienatomė Kasiodoro Biblija buvo labai patogi ir tuo sužavėjo Čeilfridą bei vienuolius. Tad per kelis dešimtmečius jie išleido net tris kitas vienatomes Biblijas. Vienintelis išlikęs egzempliorius yra didžiulis rankraštis, pavadintas Amiatos kodeksu (Codex Amiatinus). 2060 iš veršelio odos pagamintų knygos lapų matmenys yra 51 ir 33 centimetrai. Drauge su viršeliais rankraščio storis — 25 centimetrai ir sveria jis per 34 kilogramus. Tai seniausia turima visa vienatomė Biblija lotynų kalba. Žinomas XIX šimtmečio biblistas Fentonas Dž. A. Hortas 1887-aisiais nustatė, koks tai kodeksas. Jis pareiškė: „Šis nuostabus [rankraštis] stebina mus iki šiol.“

Atgal į Italiją

Kasiodoro parengto Didžiojo kodekso originalo jau nebėra. Tačiau buvo išleistas anglosaksiškas jo variantas —Amiatos kodeksas lotynų kalba, kuris netrukus buvo išsiųstas Italijon. Prieš mirtį Čeilfridas nusprendė grįžti į Romą. Jis vežėsi tris lotyniškus Biblijos rankraščius ketindamas padovanoti popiežiui Grigaliui II. Čeilfridas mirė 716 m. e. m. Langro (Prancūzija), pakeliui į Italiją. Tačiau jo bendrakeleiviai vyko toliau veždamiesi Bibliją. Pagaliau kodeksas pateko Amiatos kalno vienuolyno (centrinė Italija) bibliotekon. Iš šios vietovės ir kilo jo pavadinimas — Amiatos kodeksas. 1782-aisiais rankraštis buvo perkeltas į Medičių Laurencijanos biblioteką Florencijoje ir iki šiol yra vienas vertingiausių jos turtų.

Kokią reikšmę Didysis kodeksas turi mums? Nuo Kasiodoro laikų perrašinėtojai ir spaustuvininkai pirmenybę teikė vienatomėms Biblijoms. Tokia Biblija žmonėms lengviau naudotis ir taip jausti jos poveikį savo gyvenime (Hebrajams 4:12).

[Išnaša]

[Žemėlapis 29 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Didžiojo kodekso kelionė

Vivarijaus vienuolynas

Roma

Jarovas

Vermotas

Amiatos kodekso kelionė

Jarovas

Vermotas

Amiatos kalnas

Florencija

[Šaltinio nuoroda]

Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracijos 30 puslapyje]

Viršuje: Amiatos kodeksas Kairėje: Ezra Amiatos kodekse

[Šaltinio nuoroda]

Biblioteca Medicea Laurenziana, Firenze