Karalystės skelbėjai praneša

Jo dvasiniai poreikiai buvo patenkinti

KIPRAS — sala Viduržemio jūros šiaurės rytuose. Bibliniais laikais Kipras garsėjo variu ir geros kokybės mediena. Paulius ir Barnabas per pirmąją savo misionierišką kelionę ten skelbė gerąją naujieną apie Karalystę (Apaštalų darbų 13:4-12). Ir šiandien toji naujiena pakeičia į gera daugybės kipriečių gyvenimą. Būtent taip buvo su Luku, vyru, einančiu penktą dešimtį. Jis pasakoja:

„Gimiau septynių vaikų šeimoje, kuri vertėsi galvijininkyste. Nuo mažų dienų rijau knygas. Labiausiai patiko kišeninio formato Krikščionių graikiškieji raštai. Kai buvau dešimties, su draugais įkūrėme Biblijos studijų grupelę. Tačiau ji gyvavo neilgai, nes kai kurie mūsų kaimo pagyvenusieji pradėjo vadinti mus eretikais.

Vėliau, mokydamasis Jungtinėse Valstijose, vis susidurdavau su visokiausių tikėjimų žmonėmis. Dėl to vėl ėmiau trokšti dvasinių dalykų. Daug dienų universiteto bibliotekoje studijavau įvairias religijas. Apsilankiau ir gausybėje bažnyčių, tačiau kad ir kaip stengiausi, dvasinio alkio numalšinti nepavyko.

Baigęs mokslus grįžau į Kiprą ir ėmiau dirbti direktoriumi vienoje medicinos laboratorijoje. Jau pagyvenęs Jehovos liudytojas, vardu Andonis, ateidavo pas mane į darbą. Tai neliko nepastebėta Graikijos stačiatikių bažnyčios.

Netrukus pas mane apsilankė vienas teologas ir ėmė įkalbinėti nebendrauti su Jehovos liudytojais. Nuo pat vaikystės buvau mokomas, kad Graikijos stačiatikių bažnyčioje yra tiesa, tad nusprendžiau nebesusitikinėti su Andoniu. Pradėjau diskutuoti apie Bibliją su tuo teologu. Aplankiau daug Kipro vienuolynų. Nukeliavau net į šiaurės Graikiją ir aplankiau Atoną — kalną, stačiatikių laikomą pačiu švenčiausiu. Vis dėlto mano bibliniai klausimai liko neatsakyti.

Tada meldžiau Dievą padėti surasti tiesą. Neilgai trukus darbe mane vėl aplankė Andonis. Supratau, kad tai — atsakymas į mano maldą. Tad nutraukiau ryšius su anuo teologu ir ėmiau studijuoti Bibliją su Andoniu. Toliau dariau pažangą ir 1997-ųjų spalį parodžiau savo pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu.

Iš pradžių mano žmona ir dvi vyresniosios dukros — vienai 14, o kitai 10 metų — buvo priešiškos. Tačiau dėl gero mano elgesio žmona nusprendė nueiti į sueigą Karalystės salėje. Malonus liudytojų bendravimas ir žmonai parodytas dėmesys padarė jai didelį įspūdį. Ji ypač žavėjosi, kad liudytojai labai gerai naudojasi Biblija. Dėl to žmona ir dvi vyriausios dukros sutiko studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Tik įsivaizduokite, koks buvau laimingas, kai 1999 metais visos trys pasikrikštijo srities kongrese ‛Dievo pranašiškas žodis’!

Tikrai, ieškojęs tiesos radau ją. Dabar visa mūsų šeima — aš, žmona ir keturi vaikai esame vieningi ir tyrai garbiname Jehovą.“