Chasmonėjai ir jų palikimas

JĖZAUS dienomis judaizmas buvo suskilęs į daugybę pakraipų. Visos jos kovojo dėl žmonių palankumo. Tokią padėtį piešia evangelijos, taip pat ir pirmojo amžiaus žydų istoriko Juozapo Flavijaus darbai.

Tuo metu labai reikšmingą balsą turėjo fariziejai ir sadukiejai. Jie net sugebėjo nuteikti liaudį, kad ši nepripažintų Jėzaus Mesiju (Mato 15:1, 2; 16:1; Jono 11:47, 48; 12:42, 43). Vis dėlto tos dvi įtakingos grupės neminimos Hebrajiškuosiuose raštuose.

Juozapas Flavijus fariziejus ir sadukiejus pirmą kartą pamini kalbėdamas apie II a. p. m. e. įvykius. Tuo metu daug žydų neatsispyrė helenizmo (graikų kultūros ir filosofijos) įtakai. Helenizmo ir judaizmo kova tapo ypač karšta, kai valdovai iš Seleukidų dinastijos išniekino Jeruzalės šventyklą, paskirdami ją Dzeusui. Žydų sukilėlių kariuomenė, vadovaujama energingojo Judo Makabiejaus iš Chasmonėjų šeimos, šventyklą atkovojo. *

Iškart po makabiejų sukilimo ir pergalės ėmė kurtis daug viena kitai prieštaravusių sektų. Jos rungtyniavo, kuri žydų patrauks daugiau. Bet kodėl taip atsitiko? Kodėl judaizmas taip suskilo? Kad rastume atsakymą, apžvelkime Chasmonėjų istoriją.

Didėja nepriklausomybė — įsigali susiskaldymas

Pirma kovojęs dėl to, kad Jehovos šventykloje būtų atkurtas garbinimas, dabar Judas Makabiejus pasidavė į politiką. Nors daug žydų nuo jo nusigręžė, jis toliau kovojo prieš Seleukidų dinastijos valdovus, sudarė sutartį su Roma ir siekė įkurti nepriklausomą žydų valstybę. Kai Judas žuvo, kovą tęsė jo broliai Jonatanas ir Simonas. Pradžioje Seleukidai makabiejams smarkiai priešinosi. Tačiau laikui bėgant jie sutiko eiti į politinius kompromisus ir suteikė Chasmonėjams savivaldą.

Nors Chasmonėjai buvo kilę iš kunigų, nė vienas iš jų aukščiausiuoju kunigu tarnavęs nebuvo. Daug žydų manė, kad į šią vietą labiau tinka Cadoko, kurį vyriausiuoju kunigu paskyrė Saliamonas, palikuonys (1 Karalių 2:35; Ezechielio 43:19). Jonatanas tiek jėga, tiek diplomatiškai bandė priversti Seleukidus aukščiausiuoju kunigu paskirti jį ir jam pavyko. Po Jonatano mirties jo  brolis Simonas pasiekė dar daugiau. 140 m. p. m. e. rugsėjį Jeruzalėje paskelbtas svarbus potvarkis, įamžintas, kaip būdavo daroma Graikijoje, bronzinėse lentelėse: „Karalius Demetrijas [Graikijos valdovas iš Seleukidų] patvirtino jį [Simoną] vyriausiuoju kunigu, pakėlė jį į savo bičiulius ir suteikė jam garbingų poaukščių... Žydai ir jų kunigai nutarė, kol pasirodys patikimas pranašas, kad Simonas būtų jų vadas [ir vyriausiasis kunigas] visam laikui“ (1 Makabiejų (istorinė apokrifinė knyga) 14:38-41).

Kad vyriausieji kunigai ir tautos vadovai būtų Simonas, o vėliau — jo palikuonys, sutiko ne vien svetima Seleukidų vadovybė, bet ir jo paties tautos „Didysis susirinkimas“. Tai buvo svarbus įvykis. Anot istoriko Emilio Šiurerio, kai tik Chasmonėjų dinastija atėjo į valdžią, „svarbiausias jų rūpestis tapo ne vykdyti Torą [žydų Įstatymą], o tik išlaikyti ir dar didinti savo politinę galią“. O kad neužgautų žydų jausmų, Simonas vadino save „etnarchu“, tai yra „tautos valdovu“, — ne „karaliumi“.

Kad Chasmonėjai pasiglemžė tiek religinę, tiek politinę valdžią, patiko ne visiems. Nemažai mokslininkų teigia, kad būtent tuo metu susiformavo kumranitų bendruomenė. Kunigas iš Cadoko giminės, kuris, kaip manoma, kumranitų kūriniuose vadinamas „Teisingumo Mokytoju“, subūrė pasipriešinimo grupę ir patraukė su ja iš Jeruzalės į Judėjos dykumą, šalia Negyvosios jūros. Viename iš Negyvosios jūros rankraščių, Habakuko knygos paaiškinime, yra smerkiamas „Nedorasis Kunigas, kuris, iš pradžių vadintas teisinguoju, valdydamas Izraelį išpuikinęs savo širdį“. Daug mokslininkų mano, kad sektos aprašytas „Nedorasis Kunigas“ — arba Jonatanas, arba Simonas.

Simonas ir toliau jėga plėtė savo valdas. Tačiau staiga jo valdžiai atėjo galas: puotaujančius netoli Jericho jį ir du jo sūnus nužudė žentas Ptolemėjas. Bet šis bandymas paimti valdžią nepasisekė. Apie tai, kad bus kėsinamasi į jo gyvybę, buvo perspėtas trečiasis Simono sūnus Jonas Hirkanas. Žudikus jis paėmė į nelaisvę, o pats užėmė tėvo vietą — tapo vadovu ir vyriausiuoju kunigu.

Tolesnis plėtimasis ir priespauda

Iš pradžių Jonas Hirkanas sulaukė daugybės grasinimų iš Sirijos. Tačiau 129 m. p. m. e. Seleukidų dinastija pralaimėjo lemiamą mūšį prieš partus. Apie to pasekmes Seleukidų valdymui žydų mokslininkas Menahemas Sternas rašė: „Visa karalystė sugriuvo iki pamatų.“ Todėl Hirkanas „galėjo atgaivinti Judėjos politinę nepriklausomybę ir pradėti plėsti savo valdas į visas puses“. O jas jis tikrai plėtė.

Dabar, kai nebevaržė jokie sirai, Hirkanas pavergė nemažai žemių. Vietiniai gyventojai turėdavo atsiversti į judaizmą, nes priešingu atveju jų miestai būtų buvę sulyginti su žeme. Taip padarė ir idumėjiečiai (edomitai). Apie tai Sternas pažymėjo: „Idumėjiečių atvertimas buvo pirmas toks įvykis apskritai, nes palietė ne atskirus asmenis, o visą tautą.“ Be kitų žemių, Hirkanas nukariavo ir Samariją, kur visiškai nugriovė samariečių šventyklą, stovėjusią ant Garizimo kalno. Istorikas Solomonas Greizelis tokioje Chasmonėjų politikoje (jėga atversti žmones į savo tikėjimą) įžvelgia ironiją: „Paties Matatijo [Judo Makabiejaus tėvo] anūkas pažeidinėjo būtent tą principą, kurį ankstesnė karta labai tauriai gynė, — tikėjimo laisvę.“

Pasirodo fariziejai ir sadukiejai

Būtent pasakodamas apie Hirkano valdymą Juozapas Flavijus pirmą kartą rašo, kad vis didesnę įtaką žmonėms daro fariziejai  ir sadukiejai. (Anksčiau jis paminėjo, jog fariziejų jau būta Jonatano laikais.) Bet iš kur jie atsirado, Juozapas Flavijus neaiškina. Kai kurie istorikai mano, kad pradžią fariziejams davė chasidai. Tai pamaldi sekta, rėmusi Judą Makabiejų, kol šio tikslai buvo religiniai, tačiau vos Judas ėmė kištis į politiką, nuo jo nusisukusi.

Pavadinimas „fariziejai“ kilęs iš hebrajiško žodžio, reiškiančio „atsiskyrusieji“. Kai kas sieja jį ir su žodžiu „aiškintojai“. Fariziejai buvo paprasti raštingi žmonės, nepriklausė jokiai ypatingai giminei. Jie atmetė nemažai paplitusių ritualų ir vadovavosi sava pamaldumo filosofija. Įstatymus, kalbančius apie šventyklos kunigų šventumą, jie taikė kasdieniame gyvenime. Fariziejai pradėjo savaip aiškinti Raštą ir sukūrė mokymą, vėliau pavadintą žodiniu įstatymu. Didesnę galią jie gavo valdant Simonui, nes kai kurie iš jų buvo paskirti į gerusiją (seniūnų tarybą), vėliau vadintą sinedrionu.

Juozapas Flavijus pasakoja, kad iš pradžių Jonas Hirkanas buvo fariziejų mokinys ir rėmėjas. Tačiau dabar fariziejai ėmė jam prikaišioti, kad neatsisako vyriausiojo kunigo posto. Todėl jie tapo priešais. Hirkanas uždraudė fariziejų religinę veiklą. Negana to, jis susidėjo su fariziejų priešininkais — sadukiejais.

Sadukiejų pavadinimas tikriausiai kilęs iš Cadoko (aukščiausiojo kunigo, kurio palikuonys kunigauti pradėjo nuo Saliamono laikų) vardo. Vis dėlto ne visi sadukiejai buvo kilę iš jo. Pasak Juozapo Flavijaus, šią sektą sudarė aristokratai ir turtingieji tautos atstovai. Liaudis jų nemėgo. Profesorius Lorensas Šifmanas aiškina: „Dauguma jų... tikriausiai buvo kunigai arba tie, kurie susigiminiavo su kunigiškomis šeimomis.“ Taigi jie buvo labai susiję su valdžia. O visuomenėje vis svarbesnį vaidmenį vaidinę fariziejai, kurie mokė, kad visi žmonės turi būti šventi kaip kunigai, sadukiejams kėlė pavojų prarasti tą valdžią. Tačiau dabar, paskutiniais Hirkano valdymo metais, šie atgavo savo padėtį.

Politika išstumia pamaldumą

Hirkano vyriausias sūnus Aristobulas mirė valdęs tik vienerius metus. Jis varė tėvo politiką — jėga atvertė į judaizmą Iturėjos gyventojus. Jo laikais į Chasmonėjų rankas pateko ir aukštutinė Galilėja. Bet Chasmonėjų dinastijos galia zenitą pasiekė valdant jo broliui Aleksandrui Janėjui (103—76 m. p. m. e.).

Aleksandras Janėjas atmetė ankstesnę politiką ir viešai pasiskelbė aukščiausiuoju kunigu bei karaliumi. Nesutarimai tarp Chasmonėjų ir fariziejų nuolat  didėjo, kol galiausiai pribrendo pilietinis karas, nusinešęs 50000 žydų gyvybių. Kai sukilimas buvo numalšintas, Janėjas elgėsi kaip pagonių karaliai — 800 maištininkų prikalė prie stulpo. Mirštančiųjų akyse buvo žudomos jų žmonos ir vaikai, o Janėjas viešai puotavo su savo sugulovėmis. *

Janėjas buvo gudrus politikas. Jis pastebėjo, kad liaudis fariziejus remia vis labiau. Todėl nors jų ir nekentė, gulėdamas mirties patale savo žmonai Salomei Aleksandrai nurodė valdyti kartu su fariziejais. Savo įpėdine Janėjas pasirinko būtent ją, o ne kurį iš sūnų. Ji buvo tikrai gabi valdovė. Kai Salomė valdė (76—67 m. p. m. e.), tauta džiaugėsi vienu taikingesnių laikotarpių nuo tada, kai į sostą sėdo Chasmonėjai. Fariziejai atgavo turėtą įtaką, o įstatymai, draudę jų religinę veiklą, atšaukti.

Salomei mirus dėl valdžios ėmė kovoti jos sūnūs Hirkanas II (tarnavęs vyriausiuoju kunigu) ir Aristobulas II. Jiems abiem trūko politinės ir karinės įžvalgos, kuria pasižymėjo jų tėvai ir protėviai. Taip pat turbūt nei vienas, nei kitas iki galo nesuvokė, jog visiškai sužlugus Seleukidų karalystei nuolat didėja Romos imperijos vaidmuo. 63 m. p. m. e. abu broliai kreipėsi į Romos valdovą Pompėjų, kuris buvo atvykęs į Damaską, ir paprašė jo tarpininkauti jų ginče. Tais pačiais metais Pompėjus su savo kariuomene įžygiavo į Jeruzalę ir užėmė ją. Chasmonėjų karalystei artinosi galas. 37 m. p. m. e. Jeruzalę paėmė Idumėjos karalius Erodas Didysis, kurį Romos senatas pripažino „Judėjos karaliumi“, „romėnų sąjungininku ir draugu“. Chasmonėjų karalystės nebeliko.

Chasmonėjų palikimas

Valdant Chasmonėjams — pradedant Judu Makabiejumi ir baigiant Aristobulu II — prasidėjo religinis susiskaldymas, egzistavęs Jėzaus laikais. Iš pradžių Chasmonėjai buvo užsidegę garbinti Dievą, tačiau tai virto šiurkščiu savanaudiškumu. Jų kunigai, galėję suvienyti tautą ir paskatinti klausyti Dievo Įstatymo, paklaidino ją politinių kovų migloje. Tokiomis aplinkybėmis suvešėjo religinė nesantaika. Nors Chasmonėjų ir nebeliko, kova dėl religinės valdžios tarp sadukiejų, fariziejų ir kitų grupių nesibaigė. Ji tebesitęsė žydams esant Erodo ir Romos imperijos rankose.

[Išnašos]

[Lentelė 30 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Chasmonėjų dinastija

Judas Makabiejus

Jonatanas Makabiejus

Simonas Makabiejus

↓

Jonas Hirkanas

↓ ↓

Aristobulas

Salomė Aleksandra + Aleksandras Janėjas

↓ ↓

Hirkanas II

Aristobulas II

[Iliustracija 27 puslapyje]

Judas Makabiejus siekė žydų nepriklausomybės

[Šaltinio nuoroda]

The Doré Bible Illustrations/Dover Publications, Inc.

[Iliustracija 29 puslapyje]

Chasmonėjai plėtė savo valdas nukariaudami daug nežydų miestų

[Šaltinio nuoroda]

The Doré Bible Illustrations/Dover Publications, Inc.