Kaip išlaikyti nuosaikų požiūrį į pinigus?

Meilė pinigams bei turto troškimas nėra nauja. Apie tuos dalykus užsimenama ir Biblijoje, tad jie nėra tam tikras dabarties reiškinys. Jis egzistuoja jau nuo senų laikų. Įstatyme Dievas izraelitams nurodė: „Negeisi savo artimo namų; ... ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“ (Išėjimo 20:17).

MEILĖ pinigams bei turtui vyravo ir Jėzaus dienomis. Įsigilinkime štai į šį Jėzaus pokalbį su „labai turtingu“ jaunu vyru: „Jėzus jam tarė: ‛Tau trūksta vieno dalyko: parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai įsigysi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane!’ Tai išgirdęs, didikas nusiminė, nes buvo labai turtingas“ (Luko 18:18-23).

Nuosaikus požiūris į pinigus

Tačiau būtų neteisinga padaryti išvadą, jog Biblijoje neigiamai atsiliepiama apie pačius pinigus arba svarbiausius poreikius, kuriems tenkinti jie naudojami. Joje atskleidžiama, kad pinigai yra reali apsauga nuo skurdo ir dėl jo kylančių sunkumų; už juos žmonės gali įsigyti tai, kas būtina. Karalius Saliamonas rašė: „Išmintis yra tokia pat apsauga kaip pinigai“ ir „puota keliama pramogai, vynas daro gyvenimą linksmesnį, ir pinigai viskam naudingi“ (Mokytojo 7:12, Brb; 10:19).

Dievas pritaria tinkamam pinigų naudojimui. Pavyzdžiui, Jėzus sakė: „Apgaulingais turtais darykite sau draugų“ (Luko 16:9, NW). Tai reiškia aukoti pinigų teisingam Dievo garbinimui, nes mes, be abejo, norėtume turėti Dievą draugu. Pats Saliamonas, sekdamas savo tėvo Dovydo pavyzdžiu, aukojo daug pinigų ir brangenybių Jehovos šventyklos statybai. Kitas priesakas krikščionims yra materialiai remti stokojančiuosius. „Rūpinkitės šventųjų reikalais [„poreikiais“, NW], — sakė apaštalas Paulius ir pridūrė, — puoselėkite svetingumą“ (Romiečiams 12:13). Dažnai tai reiškia didesnes ar mažesnes išlaidas. Tačiau ką galima pasakyti apie meilę pinigams?

‛Meilė sidabrui’

Paulius laiške jaunam bendratikiui Timotiejui rašė apie „meilę pinigams“, pažodžiui — „meilę sidabrui“. Jo perspėjimą randame 1 Timotiejui 6:6-19. Apie „meilę pinigams“ Paulius užsiminė aptardamas materialinius dalykus apskritai. Turint omenyje šiuolaikinės visuomenės požiūrį į pinigus, mums naudinga atidžiai patyrinėti įkvėptus apaštalo komentarus. Toks įsigilinimas, be abejo, naudingas, nes atskleidžia paslaptį, kaip ‛pasiekti tikrąjį gyvenimą’.

Paulius perspėja: „Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių“ (1 Timotiejui 6:10). Nei šioje, nei kitose Rašto ištraukose nesakoma, jog patys pinigai yra blogis. Taip pat  apaštalas nesako, kad jie yra pagrindinė blogybių priežastis arba kad dėl jų kyla visi sunkumai. Tikriau sakant, „visų blogybių“ priežastis — galbūt ir ne vienintelė — yra meilė pinigams.

Saugokitės gobšumo

Tačiau tai, kad Šventajame Rašte apie pačius pinigus neatsiliepiama neigiamai, neturėtų sumenkinti Pauliaus perspėjimo. Pinigus pamilę krikščionys gali patirti įvairių negandų, o blogiausia — jie gali nuklysti nuo tikėjimo. Šią tiesą patvirtina Pauliaus žodžiai Kolosų krikščionims: „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška... piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė“ (Kolosiečiams 3:5). Kaip gali piktas pageidimas, godumas, arba „meilė pinigams“, prilygti stabmeldystei? Ar tai reiškia, jog neteisinga norėti didesnio namo, naujesnio automobilio arba pelningesnio darbo? Ne, nė vienas iš šių dalykų pats savaime nėra blogas. Svarbiausia, kokia žmogaus širdies nuostata skatina trokšti šių dalykų ir ar jie iš tikrųjų būtini?

Skirtumą tarp normalaus noro ir godulystės galima palyginti su skirtumu tarp nedidelio stovyklos laužo virti valgiui ir šėlstančio gaisro miške. Tinkamas noras gali būti naudingas. Jis skatina mus darbuotis ir būti našius. Patarlių 16:26 rašoma: „Triūsiančio noras triūsia už jį, nes jį verčia jo alkis.“ Tačiau godumas yra pavojingas ir pragaištingas. Šis troškimas nesuvaldomas.

Esmė yra ta: arba kaupiami pinigai bei trokštamos materialinės vertybės tenkins mūsų poreikius, arba mūsų poreikiai privers mus tarnauti pinigams. Štai kodėl Paulius sako, jog „gobšas... yra stabmeldys“ (Efeziečiams 5:5, Brb). Bet kokia godulystė iš tikrųjų reiškia, jog neatsispiriame vienokiai ar kitokiai pagundai — kitaip tariant, padarome ją savo šeimininku, savo dievu, tuo, kam tarnaujame. O Dievas primygtinai reikalauja: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Išėjimo 20:3).

Be to, godumas rodo, jog nepasitikime, kad Dievas įvykdys savo pažadą pasirūpinti mūsų reikmėmis (Mato 6:33). Todėl godulystė prilygsta nusigręžimui nuo Dievo. Šia prasme tai irgi „stabmeldystė“. Nenuostabu, kad Pauliaus perspėjimas toks aiškus!

Jėzus irgi atvirai perspėjo dėl godulystės. Jis liepė mums saugotis, kad netrokštume to, ko neturime: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Luko 12:15). Kaip matome iš šios ištraukos ir tolesnės Jėzaus iliustracijos, godumas grindžiamas neprotingu įsitikinimu, jog žmogaus gyvenime svarbiausia tai, ką jis turi. Tai gali būti pinigai, prestižas, valdžia arba su tuo susiję dalykai. Galima trokšti bet ko ir manyti, jog tai įsigiję jausimės patenkinti. Tačiau Biblija ir žmonijos patirtis rodo, jog, kaip Jėzus aiškino savo sekėjams, tik Dievas gali patenkinti ir patenkins mūsų realius norus (Luko 12:22-31).

Šių dienų vartotojiška visuomenė pilna godulystės. Daugelis, veikiami subtilios, tačiau stiprios įtakos, pradeda tikėti, jog kad ir kiek jie beturėtų, to nepakanka. Jiems reikia daugiau, didesnių ir geresnių daiktų. Mes negalime tikėtis pakeisti aplinkinio pasaulio. Tad kaip atsispirti šiai įtakai?

Vietoje godumo pasitenkinimas tuo, ką turime

Paulius siūlo atmesti godumą ir pasitenkinti turimais dalykais. Jis sako: „Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti“ (1 Timotiejui 6:8). Viso, ko mums iš tikrųjų reikia, apibūdinimas žodžiais „maistas ir drabužis“ gali skambėti pernelyg supaprastintai, arba naiviai. Daugumą žmonių patraukia televizijos programos, kurias žiūrėdami jie „lankosi“ pas įžymius žmones, gyvenančius prabangiuose namuose. Tai nepadės jaustis patenkintiems.

 Žinoma, iš Dievo tarnų nereikalaujama, kad jie pasirinktų gyventi skurde (Patarlių 30:8, 9). Tačiau Paulius mums primena, kas iš tikrųjų yra skurdas. Tai stoka maisto, drabužių bei pastogės, kurie būtini, kad išgyventum konkrečioje vietovėje. Jei tai turime, galime būti patenkinti.

Ar Paulius, išvardindamas, kuo turime būti patenkinti, buvo nuoširdus? Ar iš tikrųjų įmanoma taip jaustis teturint, kas svarbiausia: maisto, drabužių bei pastogę? Paulius turėjo tai žinoti. Jis — aukšto rango žydų bendruomenės narys ir Romos imperijos pilietis — pats patyrė, kas yra gerovė bei ypatingos privilegijos (Apaštalų darbų 22:28; 23:6; Filipiečiams 3:5). Bet tarnaudamas misionieriumi Paulius turėjo ir sunkių išmėginimų (2 Korintiečiams 11:23-28). Dėl šios patirties jis suvokė paslaptį, kuri padėjo jam išlikti patenkintam, turint tik kas būtina. Kokia tai paslaptis?

„Aš suvokiau paslaptį“

Viename iš savo laiškų Paulius aiškino: „Esu patyręs ir vargo, ir pertekliaus. Visomis aplinkybėmis aš suvokiau paslaptį, kaip būti sočiam ir kaip — alkanam, kaip būti turtingam ir kaip kęsti skurdą“ (Filipiečiams 4:12, NW). Šie žodžiai skamba taip įtikinamai, taip optimistiškai! Galima pagalvoti, jog Paulius rašydamas tuos žodžius gyveno kuo puikiausiai, tačiau tai netiesa. Tuomet jis Romoje kalėjo! (Filipiečiams 1:12-14)

Turėdami omenyje šį prablaivinantį faktą, suprantame, kad pacituotose eilutėse įtaigiai kalbama ne tik apie pasitenkinimą būtiniausiais dalykais, bet ir esamomis aplinkybėmis. Kraštutinėmis sąlygomis — gerovėje arba varge — paaiškėja, kas mums svarbiausia. Paulius kalbėjo apie dvasines išgales, kurios, nepaisant materialinių sąlygų, leido jam būti patenkintam: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Filipiečiams 4:13). Užuot kliovęsis turtu — daug jo turėjo ar mažai — arba aplinkybėmis, kurios buvo tai palankios, tai ne, Paulius tikėjo, kad jo poreikius patenkins Dievas. Taigi Paulius buvo patenkintas esama padėtimi.

Jo pavyzdys buvo labai svarbus Timotiejui. Apaštalas ragino jaunuolį atsidavimą Dievui ir santykius su Juo laikyti svarbesniais už turtus. Jis rašė: „O tu, Dievo žmogau, bėk nuo tų dalykų! Verčiau vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą“ (1 Timotiejui 6:11). Nors šie žodžiai tikriausiai buvo skirti Timotiejui, jie tinka kiekvienam, kas nori garbinti Dievą ir laimingai gyventi.

Timotiejui, kaip ir kitiems krikščionims, reikėjo saugotis godumo. Matyt, Efezo susirinkime, kur Timotiejus tarnavo, kai Paulius jam rašė, buvo turtingų tikinčiųjų (1 Timotiejui 1:3). Į šį klestintį prekybos centrą  Paulius atnešė gerąją naujieną apie Kristų ir ten daugelis atsivertė. Aišku, kad nemažai atsivertusiųjų buvo turtingi žmonės. Taip yra ir kai kuriuose šių dienų krikščionių susirinkimuose.

Taigi, ypač atsižvelgiant į tai, ko moko 1 Timotiejui 6:6-10, iškyla klausimas: norėdami garbinti Dievą, ką turėtų daryti pasiturinčiai gyvenantys žmonės? Paulius pirmiausia pataria jiems ištirti savo požiūrį. Paprastai pinigai sužadina nepriklausomybės jausmą. Paulius rašo: „Šio pasaulio turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus, bet viltųsi Dievu, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui“ (1 Timotiejui 6:17). Turtuoliams reikia išmokti pasitikėti ne pinigais, o Dievu — pirminiu bet kokio turto šaltiniu.

Tačiau požiūris — dar ne viskas. Ilgainiui turtingas krikščionis turi išmokti išmintingai naudoti savo turtą. Paulius perspėja: „Tegul jie daro gera, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais“ (1 Timotiejui 6:18).

„Tikrasis gyvenimas“

Pauliaus patarimo esmė yra ta, kad mes turime prisiminti, jog materialūs dalykai turi tik sąlyginę vertę. Dievo Žodyje sakoma: „Turtuolio lobis — jo įtvirtintas miestas; jo vaizduotėje tai tarsi aukšta siena“ (Patarlių 18:11). Taip, galiausiai turtų teikiamas saugumas yra tik įsivaizduojamas; iš tikrųjų jis apgaulingas. Taigi neteisinga, užuot siekus Dievo pritarimo, sutelkti dėmesį į turto vaikymąsi.

Materialinis turtas nepastovus, tad pavojinga sudėti į jį savo viltis. Tikroji viltis turi būti pagrįsta kažkuo stipriu, prasmingu ir ilgalaikiu. Krikščionies viltis sudėta į mūsų Kūrėją, Jehovą Dievą, ir jo amžinojo gyvenimo pažadą. Kadangi aišku, jog už pinigus laimės nenusipirksi, dar aiškiau, kad už juos nenusipirksi išsigelbėjimo. Tokią viltį mums gali suteikti tik tikėjimas Dievu.

Todėl, ar esame turtingi, ar beturčiai, laikykimės gyvenimo krypties, kuri daro mus „turtingus pas Dievą“ (Luko 12:21). Nieko nėra vertingesnio už nepriekaištingą reputaciją Kūrėjo akyse. Visos pastangos ją išlaikyti padeda mums ‛susikrauti lobį — gerus pamatus ateičiai, kad pasiektume tikrąjį gyvenimą’ (1 Timotiejui 6:19).

[Iliustracija 7 puslapyje]

Paulius suvokė paslaptį, kaip būti patenkintam esama padėtimi

[Iliustracijos 8 puslapyje]

Galime būti laimingi tenkindamiesi tuo, ką turime