Nepasidarykite užuomaršos klausytojai

„Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (JOKŪBO 1:22).

1. Kokius stebuklus regėjo senovės izraelitai?

„TAI nepamirštama“, — taip tiktų pasakyti apie Jehovos stebuklus, padarytus senovės Egipte. Kiekviena iš dešimties bausmių tikrai kėlė baimę. Paskui izraelitai buvo stebuklingai išgelbėti perskyrus Raudonosios jūros vandenis (Pakartoto Įstatymo 34:10-12). Sykį regėjęs tokius stebuklus, tikriausiai visada prisimintumei Tą, kuris juos padarė. Tačiau paklausykime, ką pasakė psalmininkas: „Jie [izraelitai] užmiršo Dievą, savo Gelbėtoją, padariusį didžių dalykų Egipte. Kokių nuostabių darbų jis padarė Chamo žemėje! Kokių baisių dalykų prie Nendrių [„Raudonosios“, Brb] jūros“ (Psalmyno 106:21, 22).

2. Iš ko matyti, jog izraelitai neilgai buvo dėkingi Dievui už jo žygdarbius?

² Perėję Raudonąją jūrą, izraelitai „pabūgo Viešpaties ir patikėjo Viešpačiu“ (Išėjimo 14:31). Mozė drauge su Izraelio vyrais giedojo Jehovai pergalės giesmę, o Mirjama su moterimis mušė tambūrinus ir šoko (Išėjimo 15:1, 20). Jehovos tauta stebėjosi Dievo žygdarbiais, tačiau neilgai buvo jam dėkinga. Greitai izraelitai elgėsi it praradę atmintį: murmėjo prieš Jehovą ir skundėsi, o kai kurie net ėmė garbinti stabus ir ištvirkauti (Skaičių 14:27; 25:1-9).

Kaip galime pasidaryti užuomaršos?

3. Ką galime pamiršti dėl savo netobulos prigimties?

³ Izraelio nedėkingumas tikrai stulbina. Tačiau ir mes galime pasidaryti tokie. Tiesa, patys nematėme Dievo stebuklų, bet per visą mūsų bendrystės su Dievu laikotarpį yra buvęs ne vienas įsimintinas įvykis. Galbūt nepamirštame meto, kada sužinojome Biblijos tiesą, arba tos džiugios akimirkos, kai maldoje pasiaukojome Jehovai, taip pat krikšto dienos, kai tapome tikraisiais krikščionimis. Nemažai mūsų sulaukėme Jehovos paramos kitais gyvenimo momentais (Psalmyno 118:15). Svarbiausia — per Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasiaukojamą mirtį įgijome išgelbėjimo viltį (Jono 3:16). Tačiau užvaldyti blogų troškimų ar užklupti sunkumų dėl savo netobulos prigimties galime gan greitai pamiršti, kiek daug gera Jehova yra mums padaręs.

4, 5. a) Kaip Jokūbas perspėja nepasidaryti užuomaršomis klausytojais? b) Kaip galime sau taikyti Jokūbo palyginimą apie žmogų, pažiūrėjusį į veidrodį?

⁴ Jėzaus įbrolis Jokūbas laiške bendratikiams įspėjo nepasidaryti užuomaršomis klausytojais. Jis parašė: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį  veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo“ (Jokūbo 1:22-24). Ką Jokūbas norėjo pasakyti?

⁵ Rytą atsikėlę paprastai pažvelgiame į veidrodį, susitvarkome, o paskui net negalvojame kaip atrodę, nes darbuojamės ir esame sutelkę dėmesį į kitus reikalus. Taip gali atsitikti ir su dvasiniais dalykais. Žiūrėdami į Dievo Žodį, regime, kokie esame ir kokius mus nori matyti Jehova. Taip suvokiame savo trūkumus ir esame skatinami pasikeisti. Tačiau puolę tvarkyti kasdienių reikalų ir spręsti savo problemų, tiesiog nustojame mąstyti apie dvasines reikmes (Mato 5:3, Jr; Luko 21:34). Taip tarsi pamirštame, ką Dievas yra mums iš meilės padaręs, ir galime lengvai pasiduoti nuodėmingiems polinkiams.

6. Kokių Rašto eilučių aptarimas padės mums nepamiršti Jehovos žodžio?

⁶ Apaštalas Paulius įkvėptame pirmajame laiške korintiečiams pamini izraelitų užmaršumą dykumoje. Mums, kaip ir pirmojo amžiaus krikščionims, naudingi Pauliaus priminimai, padedantys nepamiršti Jehovos žodžio. Tad aptarkime, kas parašyta 1 Korintiečiams 10:1-12.

Atmesk pasaulio geismus

7. Kokie buvo nepaneigiami Jehovos meilės izraelitams įrodymai?

⁷ Pauliaus žodžiai apie izraelitus yra įspėjimas ir krikščionims. Be kita ko, Paulius rašė: „Noriu, kad žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai laikėsi po debesiu ir visi perėjo jūrą. Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje“ (1 Korintiečiams 10:1-4). Mozės dienomis izraelitai regėjo Dievo galios pasireiškimus, pavyzdžiui, debesies stulpą, rodžiusį jiems kelią dieną ir padėjusį pereiti Raudonąją jūrą (Išėjimo 13:21; 14:21, 22). Izraelitams tai buvo nepaneigiami Jehovos meilės įrodymai.

8. Kokios buvo pasekmės izraelitams užmiršus dvasinius dalykus?

⁸ „Vis dėlto, — tęsia Paulius, — daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje“ (1 Korintiečiams 10:5). Kaip liūdna! Diduma Egiptą palikusių izraelitų užkirto sau kelią į Pažadėtąją žemę. Praradę Dievo malonę dėl netikėjimo, jie mirė dykumoje (Hebrajams 3:16-19). Ko pasimokome iš šio atsitikimo? Paulius sako: „Tie įvykiai yra mums pavyzdys, kad negeistume blogio, kaip anie geidė“ (1 Korintiečiams 10:6).

9. Kaip Jehova rūpinosi savo tauta, tačiau kaip Izraelis reagavo?

⁹ Dykumoje izraelitams nebuvo dėl ko prarasti dvasinio įžvalgumo. Juk jie sudarė sandorą su Jehova ir tapo pasiaukojusia jam tauta. Be to, jie turėjo kunigus, garbinimo vietą — padangtę, atnašavo aukas Jehovai. Tačiau izraelitai nesidžiaugė šiomis dvasinėmis dovanomis ir buvo nepatenkinti Dievo materialiniu aprūpinimu (Skaičių 11:4-6).

10. Kodėl turime visada mąstyti apie Dievą?

¹⁰ Skirtingai nei anų laikų izraelitai, šiandien Jehovos tauta turi jo pritarimą. Vis dėlto kiekvienam būtina mąstyti apie Dievą: taip išvengsime savanaudiškų troškimų, galinčių užtemdyti mūsų dvasinį regėjimą. Turime pasiryžti ‛atsisakyti bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventi šiame pasaulyje’ (Titui 2:12). Jei esame krikščionių susirinkime jau nuo mažumės, niekada nemanykime, jog prarandame kažką gera. Kilus panašioms mintims, pravartu prisiminti Jehovą ir jo nuostabias būsimas palaimas (Hebrajams 12:2, 3).

 Besąlygiškai pakluskime Jehovai

11, 12. Kaip žmogus gali būti stabmeldys negarbindamas atvaizdų?

¹¹ Štai kitas Pauliaus perspėjimas: „Nepasidarykite stabmeldžiais, kaip kai kurie iš jų, kaip parašyta: Tauta sėdosi valgyti ir gerti ir kėlėsi žaisti [„linksmintis“, Jr, išnaša]“ (1 Korintiečiams 10:7). Čia Paulius kalba apie tai, kaip izraelitai įkalbėjo Aaroną padaryti aukso veršį (Išėjimo 32:1-4). Vargu ar imtume dievinti atvaizdus, tačiau stabmeldžiais galime tapti dėl savanaudiškų geidulių nustoję nuoširdžiai garbinti Jehovą (Kolosiečiams 3:5).

¹² Kitą kartą Paulius rašė apie asmenis, daugiau susirūpinusius materialiais, o ne dvasiniais dalykais. Tų, kurie „elgiasi kaip Kristaus kančių stulpo priešai“, pasak Pauliaus, „galas — pražūtis, jų dievas — pilvas“ (Filipiečiams 3:18, 19; NW). Jų stabmeldystė yra ne kokio nors atvaizdo garbinimas, o materialių dalykų geismas. Žinoma, ne visi troškimai blogi. Jehova įdiegė mums poreikius ir gebėjimą jausti įvairius malonumus. Tačiau žmonės, kuriems svarbiau malonumai nei jų santykiai su Dievu, iš tikrųjų yra stabmeldžiai (2 Timotiejui 3:1-5).

13. Ko mes pasimokome iš įvykio su aukso veršiu?

¹³ Palikę Egiptą, izraelitai nusiliejo garbinimui aukso veršį. Tas įvykis ne tik perspėja mus dėl stabmeldystės, bet pamoko dar kai ko svarbaus. Izraelitai nebeklausė aiškių Jehovos nurodymų (Išėjimo 20:4-6). Žinoma, jie neketino atstumti savo Dievo Jehovos, tačiau aukojo nulietam veršiui ir pavadino tai „Jehovos švente“ (NW). Jie klaidingai manė, jog Dievas neįsižeis dėl jų neklusnumo. Šis poelgis užgavo ir labai užrūstino Jehovą (Išėjimo 32:5, 7-10; Psalmyno 106:19, 20).

14, 15. a) Kodėl užuomaršomis klausytojais tapę izraelitai neturėjo kaip pasiteisinti? b) Kaip reaguosime į Jehovos įsakymus norėdami nebūti užmaršūs klausytojai?

¹⁴ Sunku patikėti, kad kuris nors Jehovos liudytojas pereitų į vieną iš klaidingų religijų. Tačiau kai kas gali nebepaisyti Jehovos nurodymų net ir būdamas susirinkimo narys. Užuomaršomis klausytojais pasidarę izraelitai neturėjo kaip pasiteisinti. Jie girdėjo Dešimt įsakymų  ir Mozės ištartus šiuos Dievo žodžius: „Nedarykite šalia manęs sau sidabrinių ar auksinių dievų“ (Išėjimo 20:18, 19, 22, 23; Brb). Vis dėlto izraelitai puolė garbinti aukso veršį.

¹⁵ Ir mes neturėsime kaip pasiteisinti, jei pasidarysime užmaršūs klausytojai. Rašte Dievas duoda nurodymų įvairiais klausimais. Antai Jehovos Žodis aiškiai smerkia žmogų, kuris negrąžina skolos (Psalmyno 37:21). Vaikai privalo klausyti tėvų, o šie turi auklėti savo atžalas „Viešpaties vardu“ (Efeziečiams 6:1-4). Viengungiams krikščionims nurodyta tuoktis „tik Viešpatyje“, o susituokusiems Dievo tarnams liepiama: „Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas“ (1 Korintiečiams 7:39; Hebrajams 13:4). Jei esame nusiteikę nebūti užmaršūs klausytojai, rimtai žiūrėsime į visus Dievo nurodymus ir jų laikysimės.

16. Kuo baigėsi aukso veršio garbinimas?

¹⁶ Jehovai buvo nepriimtinas pačių izraelitų sumanytas jo garbinimas. Todėl 3000 maištininkų, matyt, labiausiai skatinusių garbinti aukso veršį, buvo nužudyti, o kitus pažeidėjus Jehova nubaudė (Išėjimo 32:28, 35). Kokia tai pamoka kiekvienam, skaitančiam Dievo Žodį, tačiau savo nuožiūra pasirenkančiam, kokių jo nurodymų klausyti!

„Bėkite nuo paleistuvystės“

17. Apie kokį įvykį kalbama 1 Korintiečiams 10:8?

¹⁷ Vieną iš kūno geismų, dėl kurio galime pamiršti dvasinius dalykus, pamini Paulius: „Neištvirkaukime, kaip kai kurie jų ištvirkavo ir žuvo vieną dieną dvidešimt trys tūkstančiai“ (1 Korintiečiams 10:8). Čia Paulius turėjo omenyje tai, kas įvyko Moabo lygumoje po 40 metų Izraelio kelionių per dykumą. Jehovos remiami izraelitai neseniai buvo užkariavę kraštą rytinėje Jordano pusėje, bet daugelis jų pasidarė užuomaršos ir nedėkingi. Atėję prie pat Pažadėtosios žemės, jie ėmė paleistuvauti ir užsikrėtė nepadoriu Baal  Peoro garbinimu. Maždaug 24000 izraelitų, tarp jų 1000 kurstytojų, buvo nubausti maru (Skaičių 25:9).

18. Koks elgesys stumia žmogų į paleistuvystę?

¹⁸ Šių laikų Jehovos tauta gerai žinoma dėl savo aukštos moralės. Tačiau kai kurie krikščionys, gundomi palaidai elgtis, nustoja mąstyti apie Dievą bei jo principus ir virsta užuomaršomis klausytojais. Iš pradžių tokie susigundžiusieji galbūt dar nepaleistuvauja, bet ima smalsauti pornografija, laido netinkamus juokelius, flirtuoja arba artimai bendrauja su moraliai silpnais asmenimis. Visa tai stumia krikščionį į nuodėmę (1 Korintiečiams 15:33; Jokūbo 4:4).

19. Kokie Rašto patarimai padeda ‛bėgti nuo paleistuvystės’?

¹⁹ Gundomi elgtis amoraliai, mes, krikščionys, turime nepaliaujamai mąstyti apie Jehovą, laikytis jo Žodžio įsakų (Psalmyno 119:1, 2). Dauguma mūsų visomis išgalėmis stengiamės neiškrypti iš doros kelio; vis dėlto tik nuolatinėmis pastangomis pavyks daryti tai, kas teisinga Dievo akyse (1 Korintiečiams 9:27). Romos krikščionims Paulius parašė: „Jūsų klusnumas žinomas visur. Tad džiaugiuosi jumis ir linkiu, kad išmanytumėte, kas gera, ir nesiveltumėte į blogį“ (Romiečiams 16:19). Kaip anie 24000 izraelitų buvo nubausti mirtimi už savo nuodėmes, taip ir ištvirkėliai bei kiti nusidėjėliai netrukus susilauks Jehovos rūstaus nuosprendžio (Efeziečiams 5:3-6). Todėl užuot buvę užmaršūs klausytojai, toliau ‛bėkime nuo paleistuvystės’ (1 Korintiečiams 6:18, Jr).

Visada brangink Jehovos dovanas

20. Kaip izraelitai mėgino Jehovą ir kokios buvo pasekmės?

²⁰ Didžioji dauguma krikščionių nesusivilioja seksualiniu palaidumu. Vis dėlto turime saugotis nepasidaryti murmėtojai, nes tai baigtųsi Dievo nemalone. Paulius mus įspėja: „Nemėginkime Viešpaties, kaip kai kurie iš [izraelitų] mėgino ir žuvo nuo gyvačių.“ „Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo“ (1 Korintiečiams 10:9, 10; Jr, išnaša). Izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną, net prieš patį Dievą. Jie buvo nepatenkinti stebuklingai duodama mana (Skaičių 17:6 [16:41, Brb]; 21:5). Ar Jehovą mažiau žeidė jų murmėjimas nei paleistuvystė? Biblijoje pasakyta, jog daug murmėtojų mirė nuo gyvačių (Skaičių 21:6). Dar prieš šį įvykį žuvo 14700 su viršum maištingų murmėtojų (Skaičių 17:14 [16:49, Brb]). Todėl nemėginkime Jehovos kantrybės nepagarba jo dovanoms.

21. a) Kokį paraginimą Paulius buvo įkvėptas parašyti? b) Kaip mes galime būti tikrai laimingi, pasak žodžių iš Jokūbo 1:25?

²¹ Laiške suminėjęs perspėjimus, Paulius toliau ragina bendratikius: „Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje. Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų“ (1 Korintiečiams 10:11, 12). Mes kaip izraelitai irgi gauname  daug Jehovos palaimų. Skirtingai nei jie, nuolat prisiminkime ir vertinkime visą tą gera, ką Dievas dėl mūsų daro. Kai slegia rūpesčiai, mąstykime apie nuostabius pažadus, užrašytus jo Žodyje. Prisiminkime savo brangų ryšį su Jehova ir toliau dirbkime mums patikėtą Karalystės skelbimo darbą (Mato 24:14; 28:19, 20). Taip gyvendami būsime tikrai laimingi, nes Raštas pažada: „Kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jo laikosi, kas tampa nebe užuomarša klausytojas, o darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą“ (Jokūbo 1:25).

Kaip atsakytum?

• Kaip galime pasidaryti užuomaršos klausytojai?

• Kodėl būtina besąlygiškai paklusti Dievui?

• Kaip galime ‛bėgti nuo paleistuvystės’?

• Kaip turime žiūrėti į Jehovos dovanas?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Izraelitai pamiršo Jehovos dėl jų padarytus stebuklus

[Iliustracija 16 puslapyje]

Jehovos tauta yra pasiryžusi laikytis aukštos moralės