Rūpinkimės našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte

Nesunku suvokti, jog pasaulyje nėra meilės. Nurodydamas, kokie žmonės bus „paskutinėmis dienomis“, apaštalas Paulius rašė: „Užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, ... nemeilūs [„neturintys natūralaus prieraišumo“, NW]“ (2 Timotiejui 3:1-3). Kokie teisingi žodžiai!

PRIE to, kad daugelio širdyse trūksta užuojautos, prisideda ir mūsų laikų sugedusi moralinė aplinka. Žmonėms vis mažiau rūpi kitų žmonių — kartais net savo šeimos narių — gerovė.

Tai neigiamai veikia daug žmonių, dėl įvairių aplinkybių atsiduriančių skurde. Dėl karų, stichinių nelaimių bei prieglobsčio ieškančiųjų migracijos vis daugėja našlių ir našlaičių (Mokytojo 3:19). Jungtinių Tautų Vaikų fondo ataskaitoje teigiama, jog „dėl karų daugiau kaip milijonas vaikų tapo našlaičiais arba buvo atskirti nuo šeimų“. Jūs irgi pažįstate daugybę vienišų, paliktų arba išsiskyrusių moterų, kurioms iškyla sunkus uždavinys pačioms pragyventi ir auginti savo šeimas. Padėtis blogėja, nes kai kurios šalys patiria sunkią ekonominę krizę, dėl kurios daugybė jų piliečių visiškai nuskursta.

Tad ar yra kokia nors viltis tiems, kurie patiria sielvartą? Kaip įmanoma palengvinti našlių bei našlaičių kančias? Ar ši problema kada nors bus išspręsta?

Meilingas rūpinimasis bibliniais laikais

Rūpinimasis fiziniais bei dvasiniais našlių ir našlaičių poreikiais visuomet buvo viena iš Dievo garbinimo dalių. Nuimdami javų arba vaisių derlių, izraelitai turėdavo nerinkti to, kas po jų likdavo laukuose. Derliaus likučius reikėdavo palikti „ateiviui, našlaičiui ir našlei“ (Pakartoto Įstatymo 24:19-21). Pagal Mozės įstatymą buvo reikalaujama: „Neskriausite  našlės ar našlaičio“ (Išėjimo 22:21, 22 [22:22, 23, Brb]). Našlės bei našlaičiai, apie kuriuos kalbama Biblijoje, iš tikrųjų buvo patys skurdžiausi žmonės, nes, mirus vyrui ir tėvui arba abiem tėvams, kiti šeimos nariai galėjo likti vieni ir skursti. Patriarchas Jobas sakė: „Gelbėjau vargdienį, kuris šaukėsi pagalbos, ir našlaitį, neturintį kas jam padėtų“ (Jobo 29:12).

Pirmųjų krikščionių susirinkimuose rūpinimasis tais, kurie kentėjo ir iš tiesų skurdo dėl tėvų arba vyro netekties, buvo vienas iš skiriamųjų tikrojo garbinimo bruožų. Labai rūpindamasis tokių žmonių gerove, mokinys Jokūbas rašė: „Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jokūbo 1:27).

Jokūbas užsiminė ne tik apie našles ir našlaičius, bet nuoširdžiai rūpinosi ir kitais būtiniausių dalykų stokojančiais vargdieniais (Jokūbo 2:5, 6, 15, 16). Tokį pat dėmesingumą parodė ir apaštalas Paulius. Kai jiedviem su Barnabu buvo duota skelbimo teritorija, vienas iš gautų nurodymų buvo ‛prisiminti vargšus’. Paulius ramia sąžine galėjo pasakyti: „Aš ir stengiausi tai daryti“ (Galatams 2:9, 10). Pasakojime apie krikščionių susirinkimo veiklą netrukus po jo įkūrimo pažymima: „Tarp jų nebuvo vargšų... Kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Apaštalų darbų 4:34, 35). Taip, senovės Izraelyje įvesta tvarka  rūpintis našlaičiais, našlėmis bei vargšais išliko ir krikščionių susirinkime.

Žinoma, pagalba buvo ribota ir priklausė nuo atskirų susirinkimų galimybių. Pinigai nebuvo švaistomi ir būdavo padedama tik tiems, kuriems iš tikrųjų reikėjo. Nekrikščionims ši tvarka nebuvo taikoma; be to, susirinkimui neturėjo būti uždedama bereikalinga našta. Tai akivaizdu iš Pauliaus nurodymų, išdėstytų 1 Timotiejui 5:3-16. Iš čia matome, kad, jei išgalėdavo, tą pareigą turėdavo prisiimti skurstančiojo giminaičiai. Kad gautų pagalbą, skurstančios našlės turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus. Visa tai atspindi, kaip išmintingai Jehova pasirūpina tais, kurie skursta. Taip pat tai rodo, jog reikalingas nuosaikumas, kad nė vienas nepiktnaudžiautų daroma malone (2 Tesalonikiečiams 3:10-12).

Rūpinimasis našlaičiais bei našlėmis šiais laikais

Principai, kurių laikėsi Dievo tarnai praeityje, tebėra taikomi Jehovos liudytojų susirinkimuose, kai reikia pasirūpinti ir suteikti pagalbą tiems, kurie patiria sielvartą. Broliška meilė yra išskirtinis bruožas, nes Jėzus pasakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35). Jei kas nors kenčia skurdą arba tampa stichinės nelaimės, karo ar pilietinės nesantaikos aukomis, tarptautinė brolija stengiasi surasti būdų padėti dvasiškai bei materialiai. Atkreipkime dėmesį į kelis šių laikų pavyzdžius, kurie rodo, kas tokiais atvejais daroma.

Pedras menkai teprisimena savo motiną, kuri mirė, kai jis buvo pusantrų metukų. Kai Pedrui sukako penkeri, mirė tėvas. Berniukas liko vien su savo broliais. Jehovos liudytojai jau prieš tai lankydavosi pas jų tėvą, tad vaikams po jo mirties buvo pradėtos namų Biblijos studijos.

Pedras pasakoja: „Kitą savaitę pradėjome lankyti sueigas. Bendraudami su broliais, jautėme jų meilę. Susirinkimas man buvo prieglobstis, nes broliai bei seserys rodė meilę ir švelnumą tarsi būtų mano tėvai.“ Pedras pasakoja, kad vienas iš susirinkimo vyresniųjų kviesdavosi jį į savo namus. Ten berniukas bendraudavo ir pramogaudavo su jų šeima. „Aš branginu šiuos prisiminimus“, — sako Pedras, pradėjęs skelbti savo tikėjimą, kai jam buvo 11 metų; 15 jis pasikrikštijo. Padedami susirinkimo narių, jo vyresni broliai taip pat darė didelę dvasinę pažangą.

Štai Davido atvejis. Tėvams išsiskyrus, jis ir jo dvynė sesuo tapo pamestinukais. Juos užaugino seneliai ir teta. Jis pasakoja: „Kai paūgėjome ir suvokėme savo padėtį, mus apėmė nesaugumo jausmas ir liūdesys. Reikėjo atramos. Mano teta tapo Jehovos liudytoja, todėl buvome mokomi Biblijos tiesų. Broliai apgaubė mus meile ir draugiškumu. Jie labai mylėjo mus ir skatino siekti tikslų Jehovos tarnyboje. Kai buvau maždaug dešimties metų, vienas tarnybinis padėjėjas pradėjo vestis mane į skelbimo tarnybą. Kitas brolis pasirūpindavo mano išlaidomis vykstant į kongresus. Dar vienas brolis padėjo net tiek, kad galėdavau paaukoti Karalystės salėje.“

 Davidas pasikrikštijo būdamas 17, o vėliau pradėjo tarnauti Jehovos liudytojų filiale Meksike. Net dabar jis prisipažįsta: „Keli vyresnieji padeda man lavintis ir duoda vertingų patarimų. Taip aš įveikiu netikrumo ir vienatvės jausmą.“

Abelis tarnauja vyresniuoju viename Meksiko susirinkime, kuriame yra kelios paramos reikalingos našlės. Jis pasakoja: „Esu įsitikinęs, jog labiausiai našlėms reikia emocinės paramos. Kartais jas apima depresija; jos jaučiasi vienišos. Todėl labai svarbu tas seseris paremti bei išklausyti. Mes [susirinkimo vyresnieji] jas dažnai lankome. Svarbu rasti laiko pasidomėti našlių rūpesčiais. Tai paguodžia jas dvasiškai.“ Tačiau kartais reikalinga ir ekonominė parama. „Dabar vienai seseriai, našlei, statome namą, — sako Abelis. — Prie jos namo kartais darbuojamės šeštadieniais arba šiokiadienių popietėmis.“

Kitas susirinkimo vyresnysis apie savo patirtį teikiant pagalbą našlaičiams bei našlėms pasakoja: „Manau, jog našlaičiams krikščionių meilės reikia net labiau nei našlėms. Pastebėjau, kad jie yra labiau linkę jaustis atstumti už vaikus bei paauglius, turinčius abu tėvus. Našlaičiams labai reikia broliško švelnumo. Tinkama po sueigų pasiteirauti, kaip jiems sekasi. Pas mus yra vienas vedęs brolis, kuris dar mažas tapo našlaičiu. Atėjęs į sueigą aš visuomet jį šiltai pasveikinu ir jis apkabina mane, kai susitinkame. Tai stiprina tikros broliškos meilės saitus.“

Jehova „išvaduos beturtį“

Pasitikėjimas Jehova yra svarbiausias veiksnys, padedantis našlėms bei našlaičiams sėkmingai įveikti sunkumus. Apie Jehovą sakoma: „Svetimšalį Viešpats saugo, našlaitį ir našlę globoja“ (Psalmyno 146:9, Brb). Tokias problemas visiškai išspręs tik Dievo Karalystė, valdoma Jėzaus Kristaus. Mesijo valdymą psalmininkas pranašiškai aprašė taip: „Jis išvaduos pagalbos maldaujantį beturtį ir vargšą, kuriam nepadeda niekas. Jis pasigailės vargšų ir beturčių ir jų gyvybes išgelbės“ (Psalmyno 72:12, 13, Brb).

Artėjant šios santvarkos pabaigai, spaudimas, kurį krikščionys patiria apskritai, be abejo, dar stiprės (Mato 24:9-13). Todėl krikščionims dar labiau reikia kasdien rūpintis vieniems kitais ir ‛turėti apsčiai meilės vieni kitiems’ (1 Petro 4:7-10). Krikščionys vyrai, o ypač vyresnieji, turi parodyti rūpinimąsi ir užuojautą našlaičiams. Subrendusios moterys susirinkime gali labiau paremti našles ir būti joms paguodos šaltinis (Titui 2:3-5). Iš tikrųjų kiekvienas gali veiksmingai prisidėti prie rūpinimosi tais, kurie patiria sunkių išmėginimų.

Tikrieji krikščionys ‛neužrakina savo širdies, matydami brolį stokojantį’. Jie gerai žino apaštalo Jono perspėjimą: „Mano vaikeliai, nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jono 3:17, 18, Brb). Todėl ‛rūpinkimės našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte’ (Jokūbo 1:27).

[Anotacija 11 puslapyje]

„Nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jono 3:18, Brb).

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Tikrieji krikščionys rūpinasi našlaičiais ir našlėmis materialiai, dvasiškai ir emociškai