Gyvenimo istorija

Mes išmėginome Jehovą

PAPASAKOJO POLAS SKRAIBNERIS

„Labas rytas, ponia Stakhaus. Šiandien aš priiminėju užsakymus velykiniams pyragams ir tikiu, kad jūs tikrai pageidautumėte pyrago savo šeimai“, — tariau kone ištikimiausiai kepyklos, kurios gaminius pristatinėjau į namus, klientei. Mano nuostabai, tą ankstyvą 1938 metų pavasarį Atko mieste (Niu Džersio valstija, JAV), ponia Stakhaus nepriėmė mano pasiūlymo.

„ATLEISKITE, tai nedomina manęs, — atsakė ji. — Velykų mes nešvenčiame.“

Nenutuokiau, ką dabar daryti. Ji nešvenčia Velykų! Juk svarbiausioji prekybos etikos taisyklė — pirkėjas visada teisus. Ir ką man pasakyti? Pagaliau tariau: „Tai labai skanus pyragas, juk jums patinka mūsų gaminiai. Argi jūsų šeima nenorėtų pyrago, net jei ir nešvenčiate Velykų?“

„Nemanau, — atsakė ji, — tačiau norėjau apie kai ką pasikalbėti su jumis, pone Skraibneri, ir dabar tam yra tinkamas metas.“ Šis pokalbis visiškai pakeitė mano gyvenimą! Ponia Stakhaus, Berlyno (Niu Džersio valstija) Jehovos liudytojų susirinkimo narė, paaiškino man, iš kur kilo Velykos, ir įteikė tris knygeles: „Saugumas“, „Atskleista“ ir Apgynimas. Kai suintriguotas važiavau namo, nedavė ramybės viena mintis: ponios Stakhaus pasakoti dalykai buvo lyg ir girdėti. Tai priminė kažką iš mano vaikystės.

Pirmoji pažintis su Biblijos tyrinėtojais

Gimiau 1907-ųjų sausio 31 dieną, o 1915 metais, kai buvau aštuonerių, mano tėtis mirė nuo vėžio. Dėl to mudu su mama apsigyvenome  dideliame name pas jos tėvus Moldene (Masačusetsas). To namo trečiajame aukšte taip pat gyveno mamos brolis Benjaminas Ransomas. Jau nuo XIX amžiaus pabaigos dėdė Benas priklausė Tarptautinei Biblijos tyrinėtojų organizacijai (taip tada vadinosi Jehovos liudytojai). Jis man labai patiko, tačiau kiti šeimos nariai, išpažinę metodistų tikėjimą, laikė jį keistuoliu. Po kelerių metų, dar prieš tai, kai jo žmona išsiskyrė su juo, jai pavyko trumpam paguldyti Beną į psichiatrinę ligoninę dėl jo religinių įsitikinimų. Gydytojai greit suprato, kad dėdės Beno psichika gera, atsiprašė jo ir išrašė iš ligoninės.

Dėdė pasiimdavo mane į Bostone vykusias Tarptautinės Biblijos tyrinėtojų organizacijos sueigas, ypač kai atvykdavo kalbėtojai iš svetur, ar per ypatingas progas. Sykį atvyko pats Čarlsas Teizas Raselas, tuo metu prižiūrėjęs skelbimo darbą. Kita ypatinga proga buvo „Kūrimo fotodramos“ demonstravimas. Nors ją mačiau 1915 metais, iki šiol aiškiai prisimetu paveikslėlį, kuriame pavaizduota scena, kai Abraomas vedasi Izaoką ant kalno, ketindamas jį paaukoti (Pradžios knygos 22 skyrius). Vis dar matau Abraomą ir Izaoką su glėbiu malkų sunkiai kopiančius į kalną; Abraomas visiškai pasikliauja Jehova. Kadangi augau be tėvo, ta scena padarė man didžiulį įspūdį.

Vėliau dėdė Benas su žmona persikėlė gyventi į Meino valstiją. Mamai ištekėjus antrą sykį, išvykome gyventi į Niu Džersį. Taigi ilgą laiką dėdės Beno nebemačiau. Būdamas paauglys Niu Džersyje susipažinau su Marijona Nef, viena iš aštuonių presbiterionų šeimos vaikų. Taip mėgau leisti sekmadienio vakarus su ta šeima ir jų bažnyčios jaunimo grupe, kad galiausiai pats tapau presbiterionu. Vis dėlto kai kurie dalykai, sužinoti per Biblijos tyrinėtojų sueigas, liko mano atmintyje. 1928-aisiais vedžiau Marijoną ir po kurio laiko susilaukėme dviejų dukrelių: 1935 metais — Doris, o 1938-aisiais — Luizos. Augindami dvi mažyles troškome dvasinio vadovavimo, kaip rūpintis šeima.

Gautose knygelėse randame tiesą

Su Marijona svarstėme, kokią religiją pasirinkti, ir radome vieną išeitį: pakaitomis vienas iš mūsų pasiliks namuose su vaikais, o kitas eis į kokią nors bažnyčią. Vieną sekmadienį buvo Marijonos eilė pasilikti namuose, tačiau aš pasisiūliau prižiūrėti vaikus vietoj jos, kad galėčiau perskaityti knygelę „Saugumas“, kurią davė ponia Stakhaus. Vos pradėjęs skaityti negalėjau atsitraukti! Kuo toliau, tuo darėsi aiškiau, kad čia yra kažkas, ko negali duoti jokia bažnyčia. Kitą savaitę vėl pasisiūliau prižiūrėti dukreles, kad paskaityčiau knygelę „Atskleista“. Skaitydamas ją prisiminiau, kad kažką panašaus jau buvau girdėjęs. Gal tuo tikėjo dėdė Benas? Kiti šeimos nariai manė, kad jo religija nenormali. Ką apie tai sakytų Marijona? Tačiau ilgai nerimauti dėl to man nereikėjo. Kai praėjus kelioms dienoms grįžau iš darbo, Marijonos žodžiai labai nustebino mane. Ji tarė: „Aš perskaičiau knygeles,  kurias parsinešei namo. Jos nepaprastai įdomios.“ Kaip man palengvėjo!

Kitoje knygelių viršelio pusėje buvo pristatyta viena neseniai išleista knyga „Priešai“, kurioje viešai demaskuojama klaidinga religija. Mes nusprendėme įsigyti ją. Nespėjome nė išsiųsti užsakymo, kaip vienas liudytojas pasibeldė į mūsų duris ir pasiūlė tą knygą. Ji padėjo mums apsispręsti! Daugiau nėjome į bažnyčią ir ėmėme lankyti Jehovos liudytojų susirinkimą Kamdene (Niu Džersio valstija). Praėjus tik keliems mėnesiams, 1938 metų liepos 31-ąją, apie 50 žmonių susirinkome pievelėje prie sesės Stakhaus namo, kuriame kadaise bandžiau parduoti velykinių pyragų. Pasiklausėme brolio Rezerfordo kalbos apie krikštą įrašo. Tuomet užėję į namą persirengėme ir 19 mūsų pasikrikštijo netoliese sruvenusiame upelyje.

Pasiryžau tarnauti pionieriumi

Tuoj po krikšto viena susirinkimo sesuo papasakojo man apie žmones, vadinamus pionieriais, kurie didžiąją dalį laiko skiria viešajai tarnybai. Mane tai iškart sudomino, o netrukus  dar susipažinau su pionierių šeima. Pagyvenęs brolis Konigas, jo žmona ir suaugusi dukra tarnavo pionieriais gretimame susirinkime. Man, jaunos šeimos galvai, didžiulį įspūdį padarė tai, kad tarnyboje Konigo šeima patirdavo begalinį džiaugsmą. Aš dažnai užsukdavau pas juos, pasistatydavau savo furgoną su kepiniais ir drauge eidavome skelbti po namus. Netrukus pats panorau tarnauti pionieriumi. Tačiau kaip tai padaryti? Su žmona auginome dvi mažyles, o mano darbas atimdavo daug laiko. Be to, Europoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui vis daugiau jaunų vyrų ėmė tarnauti Jungtinių Valstijų karinėse pajėgose, todėl mes, civiliai, turėjome dirbti daugiau. Buvau paragintas praplėsti savo prekybos maršrutą, tačiau suvokiau, kad dirbdamas tiek valandų neįstengčiau tarnauti pionieriumi.

Kuomet savo troškimą tarnauti pionieriumi išsakiau broliui Konigui, jis tarė: „Ir toliau atkakliai darbuokis Jehovos tarnyboje. Nuolatos minėk apie savo troškimą maldoje ir jis padės tau įgyvendinti užsibrėžtą tikslą.“ Daugiau nei metus kaip tik tai ir dariau. Dažnai apsvarstydavau Mato 6:8 ir kitas Rašto vietas, patikinančias, kad dar nė nepaprašius Jehovos, jis jau žino, ko mums reikia. Taip pat stengiausi pritaikyti Mato 6:33 užrašytą patarimą pirmiausia ieškoti Dievo Karalystės ir jo teisumo. Mane dar padrąsino brolis Melvinas Vinčesteris, zonos tarnas (dabar jie vadinami rajono prižiūrėtojais).

Savo tikslus išsakiau Marijonai. Kartu aptarėme Malachijo 3:10, kuri ragina išmėginti Jehovą ir pažiūrėti, ar jis neišlies palaimų. Jos atsakymas pakėlė man ūpą: „Jeigu nori tarnauti pionieriumi, neatsisakyk to dėl manęs. Kai tarnausi pionieriumi, mergaitėmis galėsiu pasirūpinti viena. Šiaip ar taip, mums nereikia daug pinigų.“ Mes buvome vedę jau 12 metų, todėl žinojau, kad Marijona yra taupi ir rūpestinga namų šeimininkė. Metų metais ji puikiai bendradarbiavo su manimi pionieriškoje tarnyboje. Jos sugebėjimas pasitenkinti trupučiu ir sudaryti įspūdį, tarsi turėtume daug, yra vienas esminių dalykų, dėl kurių jau beveik 60 metų galime sėkmingai tęsti visalaikę tarnybą.

Ilgus mėnesius su malda svarstėme apie tai. Sutaupę šiek tiek pinigų, 1941-ųjų vasarą nusipirkome penkių su puse metro ilgio gyvenamąją automobilio priekabą, kurioje galėtume įsikurti. Tų metų liepą išėjau iš darbo, tapau reguliariuoju pionieriumi ir nuo to laiko vis dar tebesu visalaikis tarnas. Pirmoji man paskirta teritorija buvo dešimt stotelių 50-ajame kelyje tarp Niu Džersio ir Sent Luiso (Misūrio valstija), kur rugpjūčio pradžioje turėjo vykti kongresas. Gavau vardus bei adresus brolių, gyvenančių tame kelio ruože, ir iš anksto parašiau jiems, kada ketinu atvykti. Nuvykęs į kongresą iš pionierių skyriaus tikėjausi gauti kitą paskyrimą.

‛Ketinu išmėginti Jehovą’

Savo nedidelę gyvenamąją priekabą prikrovėme literatūros ir paskutinį sykį nuvykome į Kamdeno susirinkimo sueigą, kad galėtume atsisveikinti su broliais. Kadangi auginome dvi mažas dukreles ir dar nežinojome, kur vyksime po kongreso, kai kuriems broliams mūsų planai atrodė neįgyvendinami. Jie sakė: „Netrukus jūs grįšite.“ Prisimenu, atsakiau taip: „Aš ir netvirtinu, kad negrįšiu. Jehova pažadėjo rūpintis manimi, tad ketinu išmėginti jį.“

Po šešiasdešimties pionieriškos tarnybos metų dvidešimtyje miestų, išsibarsčiusių nuo Masačusetso iki Misisipės, galime pasakyti, kad Jehova įvykdė savo pažadą. Marijonai, man ir abiem mūsų dukrom jis išliejo kur kas daugiau palaimų, nei tikėjausi 1941-aisiais. Džiaugiamės, kad dukros gretimuose susirinkimuose uoliai tarnauja pionierėmis. Be to, jau turime apie šimtą dvasinių sūnų ir dukterų, gyvenančių visoje rytinėje Jungtinių Valstijų pakrantėje. Aš studijavau su 52 asmenimis, vėliau paaukojusiais savo gyvenimą Jehovai Dievui, o Marijona — su 48.

 1941-ųjų rugpjūtį nuvykome į Sent Luisą, kur sutikau brolį Tomą Džeimsą Salivaną, tarnaujantį Betelyje. Jis padavė mano paskyrimo tarnu raštą, kad galėčiau jį pateikti šaukimo komisijai, nes tuo metu šalyje buvo ruošiamasi karui. Broliui Salivanui pasakiau, kad mano žmona skelbia tiek pat, kiek ir aš, ir ji norėtų tarnauti pioniere kartu su manimi. Nors kongrese pionierių skyrius dar nebuvo įkurtas, brolis Salivanas tą pačią minutę patvirtino Marijoną pioniere ir paklausė: „Kur ketinate tarnauti pionieriais po kongreso?“ Mes nežinojome. „Tuomet nesijaudinkite, — atsakė jis, — kongrese sutiksite ką nors iš vietovės, kur reikia pionierių, ir problema išsispręs. Tada tiesiog praneškite, kur esate, ir mes patvirtinsime tai raštu.“ Taip ir atsitiko. Brolis Džekas Devitas, anksčiau tarnavęs zonos tarnu, žinojo, kad Niu Marketo (Virdžinijos valstija) pionierių namuose reikėjo dar kelių pionierių. Tad pasibaigus kongresui ten ir išvykome.

Niu Markete mūsų laukė maloni staigmena. Drauge su mumis tarnauti pionieriumi iš Filadelfijos atvyko ne kas kitas, o Benjaminas Ransomas! Taip, dėdė Benas. Praėjus 25 metams po to, kai Bostone jis pasėjo manyje tiesos sėklas, buvo neapsakomai smagu kartu skelbti po namus. Nepaisant to, kad namiškiai daug metų žiūrėjo į jį abejingai, šaipėsi ir priešinosi, dėdė Benas niekada nenustojo mylėjęs Jehovos ir tarnybos neapleido.

Mums buvo labai malonu tarnauti pionieriais Niu Markete aštuonis mėnesius. Tada išmokome literatūrą keisti į viščiukus ar kiaušinius ir kai kurių kitų dalykų. Dėdė Benas, Marijona, aš ir dar viena šeima su dukra buvome paskirti tarnauti specialiaisiais pionieriais Hanoveryje (Pensilvanijos valstija). Tai buvo pirmasis iš šešių paskyrimų Pensilvanijoje per 1942—1945 metus.

Specialieji pionieriai Antrojo pasaulinio karo metu

Kartais per Antrąjį pasaulinį karą patirdavome priešiškumą dėl to, kad laikėmės neutralios pozicijos, tačiau Jehova niekuomet neapleisdavo. Sykį Provinstaune (Masačusetso valstija) sugedo mūsų senasis automobilis ir man keletą kilometrų teko eiti per labai priešiškai nusiteikusių katalikų rajoną, kad viename name apsilankyčiau pakartotinai. Stoviniavusi grupelė jaunų chuliganų atpažino mane ir pradėjo šūkauti. Tikėdamasis, kad vaikėzai nesivys manęs, bėgau šalin. Akmenys skriejo pro pat ausis. Į besidominčiojo namus nukeliavau nesužeistas. Tačiau šeimininkas, gerbiamas Amerikos legionierių organizacijos narys, apgailestavo: „Aš buvau pamiršęs, kad šiandien einame į kiną, todėl šį vakarą mums nieko nepavyks.“ Pagalvojęs apie už kampo manęs laukiančią akmenimis apsiginklavusią gaują, net pašiurpau. Tačiau nušvitau, kai šeimininkas pridūrė: „O gal paėjėtume drauge? Galėtume pasikalbėti.“ Taigi paliudijau jam ir saugiai aplenkiau tą vaidingą rajoną.

Pusiausvyra tarp šeimos ir tarnybos

Po karo buvome paskirti į keletą vietovių Virdžinijos valstijoje; Šarlotesvilyje specialiaisiais ir reguliariaisiais pionieriais tarnavome aštuonerius metus. 1956 metais, kai dukros jau buvo suaugusios ir ištekėjusios, drauge su Marijona vėl persikėlėme skelbti kitur. Pradėjome tarnauti Harisonburge (Virdžinijos valstija), o vėliau buvome paskirti į Linkolntoną (Šiaurės Karolinos valstija) tarnauti specialiaisiais pionieriais.

1966 metais buvau paskirtas rajono prižiūrėtoju ir keliavau po susirinkimus stiprindamas brolius, panašiai kaip ketvirtajame dešimtmetyje Niu Džersyje mane stiprino brolis Vinčesteris. Dvejus metus lankiau vieno Tenesio valstijos rajono susirinkimus. Paskui drauge su Marijona vėl gavome mėgiamiausią užduotį — tarnauti specialiaisiais pionieriais. 1968—1977 metais tarnavome įvairiose pietų Amerikos vietovėse, esančiose tarp Džordžijos ir Misisipės valstijų.

Kai Pauelo Kirklando, mielo pagyvenusio brolio, ilgai tarnavusio rajono prižiūrėtoju,  sveikata pašlijo, vietoj jo Ystmane (Džordžijos valstija) buvau paskirtas susirinkimo prižiūrėtoju (dabar jie vadinami pirmininkaujančiaisiais prižiūrėtojais). Brolis Kirklandas buvo labai malonus ir visuomet man padėdavo. Kadangi susirinkime atsirado nesantaika ir prie to buvo prisidėję keletas atsakingų brolių, mums žūtbūt reikėjo jo pagalbos. Kai problema paaštrėjo, daug laiko praleidau melsdamasis Jehovai. Tuomet prisiminiau žodžius iš Patarlių 3:5, 6 (Jr): „Pasitikėk Viešpačiu visa širdim, o savo supratimu nepasikliauk. Visuose savo keliuose pripažink jį, ir jis ištiesins tavo takus.“ Mums teko daug pasidarbuoti, kad anie broliai surastų bendrą kalbą, niekas nenukentėtų ir susirinkimas vėl taptų vieningas.

Sulaukus garbaus amžiaus mūsų savijauta kiek pablogėjo, todėl 1977 metais buvome paskirti į Šarlotesvilio rajoną, kur gyveno abi dukros su šeimomis. Buvo džiugu pastaruosius 23 metus darbuotis šioje vietovėje; Rakersvilyje padėjome įkurti susirinkimą ir galėjome stebėti, kaip mūsų pirmųjų Biblijos studijuotojų vaikai bei anūkai tampa susirinkimo vyresniaisiais, pionieriais ar Betelio darbuotojais. Tai suteikė mums labai daug džiaugsmo. Tiek man, tiek Marijonai vis dar pavyksta reguliariai išeiti į lauko tarnybą. Šiuo  metu tarnauju vyresniuoju Šarlotesvilio Rytų susirinkime, vedu knygos studijas ir sakau viešąsias kalbas.

Kaip ir visiems, gyvenime mums kartais tekdavo susidurti su sunkumais. Pavyzdžiui, nors ir kaip stengėmės, vėlyvoje paauglystėje Doris kurį laiką buvo nusilpusi dvasiškai ir ištekėjo už asmens, kuris nebuvo liudytojas. Tačiau jos meilė Jehovai neišblėso visiškai. Doris sūnus Bilas 15 metų tarnauja Betelyje Volkile (Niujorko valstija). Nors tiek Doris, tiek Luiza jau našlės, jos vis dar džiaugsmingai tarnauja reguliariosiomis pionierėmis gretimoje vietovėje.

Per gyvenimą sukaupta patirtis

Aš išmokau laikytis keleto paprastų taisyklių, padedančių sėkmingai tarnauti Jehovai: gyventi paprastai; elgtis pavyzdingai visuose dalykuose, įskaitant asmeninį gyvenimą; visada laikytis „ištikimo ir protingo vergo“ nurodymų (Mato 24:45, Jr).

Marijona sudarė trumpą veiksmingų patarimų sąrašą, kurio laikantis galima sėkmingai tarnauti pionieriumi auginant vaikus: susidaryk tinkamą tvarkaraštį ir laikykis jo; padaryk pionierišką tarnybą savo gyvenimo būdu; sveikai maitinkis; gerai pailsėk; neskirk per daug laiko pramogoms; stenkis, kad tiesa ir visos tarnybos sritys teiktų džiaugsmą vaikams; tegu skelbimas tampa jiems įdomiu užsiėmimu.

Dabar mums per 90 metų. Nuo to laiko, kai klausėmės krikšto kalbos pievelėje šalia sesės Stakhaus namo, praėjo jau 62 metai. Šešiasdešimt metų tarnaujame visalaikiais tarnais ir abu galime nuoširdžiai pasakyti, kad esame be galo patenkinti savo gyvenimu. Aš nepaprastai dėkingas broliams, kurie mane, dar jauną tėvą, paskatino dvasinius tikslus laikyti svarbiausiais ir siekti jų. Taip pat esu dėkingas brangiai žmonai Marijonai ir mergaitėms už tai, kad visą laiką manimi rūpinosi. Mes nesame turtingi, tačiau kalbėdamas apie save dažnai cituoju Mokytojo 2:25 (NW), kur sakoma: „Kas valgo ir geria geriau nei aš?“

Taip, Malachijo 3:10 užrašytą pažadą Jehova ištesėjo. Jis išties ‛pilte apipylė mus visokeriopa palaima’.

[Rėmelis/iliustracija 29 puslapyje]

PRISIMINIMAI IŠ KARO LAIKŲ

Praėjus beveik 60 metų po karo, visa šeima vis dar aiškiai prisimena tuos metus.

„Pensilvanijoje kartais būna tikrai šalta, — sako Doris. — Vieną naktį temperatūra nukrito iki -35°C.“ Luiza priduria: „Kad būtų šilčiau, su Doris galinėje mūsų seno automobilio sėdynėje sėdėjome viena kitai ant kojų.“

„Tačiau niekuomet nemanydavome, kad esame vargšai, — pasakoja Doris. — Nors kraustydavomės daug dažniau nei kiti, visada valgydavome sočiai ir turėjome puikius drabužius. Beveik naujų drabužių atsiųsdavo draugai iš Ohajo, auginę kiek vyresnes už mus dukreles.“

„Tiek mama, tiek tėtis visuomet rodydavo meilę ir vertino mus, — sako Luiza. — Mes daug skelbdavome kartu. Dėl to jausdavome jų dėmesį ir palaikėme artimus santykius.“

„Aš turėjau 1936 metų laidos ‛Buick Special’, — prisimena Polas. — Šie automobiliai garsėjo tuo, kad dažnai lūždavo jų velenas. Manau, jo variklis buvo per daug galingas tokiam automobiliui. Atrodė, kad velenas tyčia sulūždavo patį šalčiausią mėnesio vakarą ir tuomet man tekdavo eiti į automobilių sąvartyną ieškoti kito veleno. Tapau tikru velenų keitimo specialistu.“

„Nepamirškite ir talonų, — sako Marijona. — Viskas būdavo sunormuota. Mėsa, benzinas, automobilio padangos — viskas. Kai tik nuvykdavome į naują paskyrimo vietą, turėdavome nueiti į vietinės valdžios institucijas ir prašyti talonų. Norint jų gauti kartais tekdavo laukti mėnesių mėnesius. Kai tik talonų sulaukdavome, gaudavome paskyrimą kitur ir turėdavome viską pradėti iš naujo. Tačiau Jehova niekados neapleisdavo mūsų.“

[Iliustracija]

Su Marijona, Doris (kairėje) ir Luiza 2000-aisiais

[Iliustracija 25 puslapyje]

Su mama 1918-aisiais, kai man buvo vienuolika metų

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su Luiza, Marijona ir Doris 1948-aisiais, po dukrų krikšto

[Iliustracija 26 puslapyje]

Mūsų vestuvinė nuotrauka (1928-ųjų spalis)

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su dukromis (iš kairės ir dešinės) „Jankių“ stadione 1955 metais