Ar jūs turite nemirtingą dvasią?

„VISAS Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Timotiejui 3:16). Taip, Biblija yra tiesos knyga, duota tikrojo Dievo — Jehovos (Psalmyno 83:18, NW).

Jehova sukūrė viską, taip pat ir mus, vadinasi, jis puikiai žino, kas atsitinka žmogui mirus (Hebrajams 3:4; Apreiškimo 4:11). Į šį klausimą jis duoda teisingus, išsamius atsakymus savo įkvėptame Žodyje, Biblijoje.

Kas yra dvasia?

Biblijoje originalo kalbomis žodis, verčiamas „dvasia“, dažniausiai reiškia kvėpavimą. Tačiau jo prasmė platesnė negu tik „kvėpuoti“. Štai Biblijos rašytojas Jokūbas tvirtina: „Kūnas be dvasios yra miręs“ (Jokūbo 2:26, Brb). Taigi dvasia palaiko kūno gyvybę.

Ši gyvybės jėga nėra vien kvėpavimas, per plaučius praeinantis oras. Kodėl ne? Nes nustojus kvėpuoti, gyvybė dar rusena ląstelėse trumpai, „keletą minučių“ (The World Book Encyclopedia). Todėl įmanoma žmogų atgaivinti. Tačiau tokios pastangos būna tuščios, kai gyvybės kibirkštėlė ląstelėse užgęsta — nė vienos iš jų nebepadėtų atgaivinti net viso pasaulio oras. Taigi dvasia yra nematoma gyvybės jėga — kibirkštis, palaikanti ląsteles ir žmogų gyvą, o pati palaikoma kvėpavimu (Jobo 34:14, 15).

Ar dvasią turi tik žmogus? Biblija aiškiai atsako į šį klausimą. Išmintingasis karalius Saliamonas tvirtino, kad žmonės ir gyvuliai — „visi turi tą pačią dvasią“, ir klausė: „Kas žino, ar žmogaus gyvybės alsavimas [„dvasia“, NW] kyla aukštyn, ar gyvulio gyvybės alsavimas [„dvasia“, NW] leidžiasi žemyn, į žemę?“ (Mokytojo 3:19-21) Taigi sakoma,  jog tiek gyvuliai, tiek žmonės turi dvasią. Kaip tai gali būti?

Dvasią, arba gyvybės jėgą, galima palyginti su nematoma elektros srove, tekančia mechanizmuose bei prietaisuose. Ja varomi prietaisai atlieka įvairias funkcijas: elektros krosnys šildo patalpas, kompiuteriai apdoroja informaciją, televizoriai atkuria vaizdą bei garsą. Tačiau elektros srovė neįgauna jos maitinamo įtaiso savybių, o yra tik energija. Taip ir gyvybės jėga neperima kokios nors jos palaikomos būtybės savybių. Ji nėra asmuo ir negali mąstyti. Žmonės ir gyvūnai „turi tą pačią dvasią“ (Mokytojo 3:19, NW). Tad žmogui mirus jo dvasia nepersikelia kitur gyventi kaip dvasinė būtybė.

Kokia gi tuomet yra mirusiųjų būklė? Ir kas atsitinka dvasiai, kai žmogus miršta?

„Į dulkę sugrįši“

Kai pirmasis vyras Adomas savavališkai nepakluso Dievo įsakymui, Jis žmogui tarė: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pradžios 3:19) Kur buvo Adomas prieš Jehovai jį sukuriant iš dulkių? Niekur! Jo visai nebuvo. Taigi Jehovos Dievo žodžiai „į dulkę sugrįši“ reiškė, kad Adomas mirs ir pavirs žemės elementais. Šis vyras nepersikėlė į dvasių gyvenamą vietą. Sulig mirtimi jo nebeliko. Adomas buvo nubaustas mirti, tai yra gyvybė jam buvo atimta, o ne perkelta kitur (Romiečiams 6:23).

O kaip yra su kitais mirusiais žmonėmis? Apie juos aiškiai pasakyta Mokytojo 9:5, 10 (Brb): „Gyvieji žino, kad jie mirs, bet mirusieji nieko nebežino... Kape... nebus nei darbo, nei minčių, nei supratimo, nei išminties.“ Vadinasi, mirtis yra nebūtis. Psalmininkas rašė, kad žmogui mirus „dvasia jį palieka, jis sugrįžta į dulkes, ir tą pačią dieną žūva visos jo svajonės“ (Psalmyno 146:4).

Akivaizdu, miręs žmogus yra miręs ir jau neegzistuoja. Jis nieko negali žinoti, matyti, girdėti, kalbėtis su jumis, nei padėti, nei pakenkti. Tikrai nėra ko bijotis mirusiųjų. Vis dėlto kaip žmogui mirštant dvasia jį „palieka“?

Dvasia „sugrįžta pas Dievą“

Biblijoje rašoma, kad žmogui mirštant „dvasia sugrįžta pas Dievą, kuris [ją] davė“  (Mokytojo 12:7, Jr, išnaša). Ar tai reiškia, jog ji tiesiog keliauja erdve ten, kur Dievas? Anaiptol! Biblijoje vartojamas žodis „sugrįžta“ nereiškia tiesiogine prasme perėjimo iš vienos vietos į kitą. Pavyzdžiui, neištikimiems izraelitams buvo pasakyta: „Sugrįžkite pas mane, ir aš pas jus sugrįšiu, — sako Galybių Viešpats“ (Malachijo 3:7). Izraelio ‛sugrįžimas’ pas Jehovą reiškė palikti klystkelį ir vėl eiti teisingu Dievo keliu. O Jehovos ‛sugrįžimas’ pas Izraelį reiškė, jog jis vėl bus maloningas savo tautai. Abiem atvejais ‛sugrįžimu’ įvardijamas požiūris, o ne geografinės padėties pakeitimas.

Taip ir mirštant dvasios ‛sugrįžimas’ pas Dievą nėra jos kelionė iš žemės į dangų. Netekus gyvybės jėgos, žmogui ją sugrąžinti gali tik Dievas. Tad žodžiai „dvasia sugrįžta pas Dievą“ reiškia, jog galimybė žmogui iš naujo gyventi visiškai priklauso nuo Dievo valios.

Pamąstykite, kas Rašte sakoma apie Jėzaus Kristaus mirtį. Vienos iš Evangelijų rašytojas Lukas rašo: „Jėzus galingu balsu sušuko: ‛Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.’ Ir su tais žodžiais numirė“ (Luko 23:46). Dvasiai apleidžiant Jėzų, jis nekeliavo į dangų, nes tik trečią dieną buvo prikeltas iš mirusių ir tik paskui, po 40 dienų, pakilo ten (Apaštalų darbų 1:3, 9). Tačiau mirties akimirką Jėzus patikėjo savo dvasią į Tėvo rankas visiškai kliaudamasis Jehovos gebėjimu sugrąžinti jam gyvybę.

Taip, Dievas gali grąžinti žmogui gyvybę (Psalmyno 104:30). Kokia tai puiki perspektyva!

Tikroji viltis

Biblijoje rašoma: „Ateina valanda, kai visi gulintieji [„atminimo“, NW] kapuose išgirs [Jėzaus] balsą ir išeis“ (Jono 5:28, 29, Jr). Jėzus Kristus pažadėjo, kad visi žmonės, esantys Jehovos atmintyje, bus prikelti. Tarp jų, be abejo, bus ištikimų Jehovos tarnų, tačiau milijonai kitų mirė neįrodę, jog laikosi teisingų Dievo normų, nes jų nežinojo arba neturėjo pakankamai laiko pasikeisti. Tokių žmonių, Dievo taip pat saugomų atmintyje, irgi laukia prikėlimas, nes Biblijoje sakoma: „Bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių“ (Apaštalų darbų 24:15).

Dabar žemę vargina neapykanta, karai, smurtas, žudynės, užterštumas, ligos. Jei mirusieji būtų prikelti tokioje aplinkoje, laimė tęstųsi neilgai. Bet Kūrėjas pažadėjo netrukus sunaikinti šią Šėtono Velnio valdomą pasaulio visuomenę (Patarlių 2:21 [2:21, 22, Brb]; Danieliaus 2:44; 1 Jono 5:19). Tada joje gyvens teisinga žmonija — nuostabi „nauja žemė“ (2 Petro 3:13).

Tuo laiku „nė vienas iš gyventojų nesakys: ‛Aš sergu’ “ (Izaijo 33:24, Brb). Žmonėms nebereikės sielvartauti dėl mirties, nes Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:4). Štai kas laukia tų, kurie yra „atminimo kapuose“!

Jehova nesunaikins teisiojo drauge su nedorėliu (Psalmyno 37:10, 11; 145:20). „Milžiniška minia“ žmonių „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ pergyvens  „didį sielvartą“ — šio sugedusio pasaulio sunaikinimą (Apreiškimo 7:9-14). Vadinasi, prikeltuosius pasitiks daugybė žmonių.

Ar trokštate vėl pamatyti savo artimuosius? Ar norėtumėt gyventi amžinai žemės Rojuje? Tada reikia įgyti aiškių žinių apie Dievo valią bei tikslus (Jono 17:3). O Jehovos valia ta, kad „visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Timotiejui 2:3, 4, Brb).

[Iliustracija 4 puslapyje]

„Dulkė esi ir į dulkę sugrįši“

[Iliustracija 5 puslapyje]

Dvasią galima palyginti su elektra

[Iliustracija 7 puslapyje]

Prikėlimas atneš nesibaigiantį džiaugsmą