Ar tu tikrai tolerantiškas?

AR TAVE kada nors buvo apėmęs įniršis dėl netinkamo kieno nors elgesio? Ar greitai veiki, kai žalinga įtaka kenkia tavo draugams?

Norint užkirsti kelią sunkiai nuodėmei, kartais gali prireikti greitų ir ryžtingų veiksmų. Pavyzdžiui, XV amžiuje p. m. e., kad izraelitų nesuterštų begėdiška elgsena, Aarono anūkas Finehas energingai puolė šalinti blogį. Jehova Dievas pritarė tam sakydamas: „Finėjas išgelbėjo izraelitus nuo mano rūstybės; jis buvo uolus dėl manęs“ (Skaičių 25:1-11; Brb).

Finehas ėmėsi reikiamų priemonių, kad nuodėmė neplistų. O ką galima pasakyti apie nepagrįstą piktinimąsi nežymiomis kitų klaidomis? Veikdamas skubotai ir be priežasties, būsi ne teisybės gynėjas, o netolerantiškas asmuo, nepakenčiantis kitų netobulumo. Kaip to išvengti?

‛Jehova atleidžia visas tavo nuodėmes’

Jehova yra „pavydulingas Dievas“ (Išėjimo 20:5, taip pat žiūrėk išnašą). Kaip Kūrėjas jis turi teisę reikalauti išimtinio atsidavimo (Apreiškimo 4:11). Vis dėlto Jehova yra pakantus žmonių silpnybėms. Apie jį psalmininkas Dovydas giedojo: „Viešpats yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės. Ne visą laiką jis barsis [„prikaišios“, NW]... Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes.“ Jeigu atgailaujame, Dievas ‛atleidžia visas mūsų nuodėmes’ (Psalmyno 103:3, 8-10).

Jehova, žinodamas nuodėmingą žmonių prigimtį, neprikaišioja atgailaujantiems nusidėjėliams (Psalmyno 51:7 [51:5, Brb]; Romiečiams 5:12). Jo tikslas — pašalinti nuodėmę ir netobulumą. Kol dar tai nepadaryta, Dievas ‛neatmoka mums pagal mūsų kaltes’, bet meilingai atleidžia Jėzaus Kristaus išperkamosios aukos pagrindu. Niekas neišsigelbėtų, jei Jehova neparodytų gailestingumo, kai dera (Psalmyno 130:3, Brb). Kokie esame dėkingi, kad mūsų dangiškasis Tėvas, teisėtai reikalaujantis išimtinio atsidavimo, yra gailestingas Dievas!

Reikalingas nuosaikumas

Visatos Valdovas tolerantiškas netobuliems žmonėms, tad argi mes neturėtume sekti jo pavyzdžiu? Tolerancija yra kito asmens „nuomonės ar įsitikinimų gerbimas, pakanta“. Ar rodome kantrybę, kai kiti nežymiai nusideda žodžiais arba darbais?

Be abejo, reikia vengti būti pernelyg pakantiems. Pavyzdžiui, religijų vadovai daro didžiulę klaidą pro pirštus žiūrėdami į amoralius kunigus, tvirkinančius berniukus ir mergaites. „Laikydami tai tik incidentu, o ne žala vaikams, — aiškino vienas Airijos žurnalistas, —  bažnyčios vadovai iškrypusį kunigą paprasčiausiai perkėlė [kitur].“

Ar šis atvejis gali būti tinkamos tolerancijos pavyzdys? Vargu! Tarkim, medikų komisija leidžia neatsakingam chirurgui toliau operuoti, perkeldama jį iš vienos ligoninės į kitą, net jei šis žudo ar luošina savo pacientus. Tokios „tolerancijos“ paskata gali būti profesinis lojalumas. Bet kaip ligoniai, kurie mirė ar buvo suluošinti dėl aplaidumo arba net sąmoningai?

O štai kas būna, kai pakantumo trūksta. Jėzui gyvenant žemėje kai kurie žydai, vadinami zelotais, savo veiklą mėgino teisinti Fineho pavyzdžiu. Zelotai ekstremistai „Jeruzalėje per šventes ar panašiomis progomis įsimaišydavo į minią ir iš pasalų persmeigdavo savo priešą durklu“.

Mes, krikščionys, nesielgiame kaip zelotai ir nepuolame mums nepatikusių žmonių. Bet galbūt parodome netolerantiškumą kitaip, pavyzdžiui, įžeidinėdami juos? Jeigu esame tikrai pakantūs, nekalbėsime užgauliai.

Kita tolerancijos pristigusi grupė buvo pirmojo amžiaus fariziejai. Jie nuolat smerkė kitus ir nepakentė žmogaus netobulumo. Išdidūs fariziejai iš aukšto žiūrėjo į paprastus žmones, vadindami juos prakeiktais (Jono 7:49). Todėl Jėzus pasmerkė tuos savimi patenkintus vyrus sakydamas: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti!“ (Mato 23:23)

Taip teigdamas Jėzus nesumenkino Mozės įstatymo laikymosi svarbos. Jis paprasčiausiai parodė, kad svarbesni Įstatymo aspektai yra supratingumas ir gailestingumas. Kaip Jėzus bei jo mokiniai skyrėsi nuo nepakančių fariziejų ir zelotų!

Nei Jehova Dievas, nei Jėzus Kristus neignoruoja blogio. Netrukus ‛bus atmokėta tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta Evangelijai’ (2 Tesalonikiečiams 1:6-10). Vis dėlto uoliai vykdydamas teisingumą Jėzus niekada nepamiršta parodyti savo dangiškojo Tėvo kantrybės, gailestingumo ir meilės tiems, kurie nori elgtis teisingai (Izaijo 42:1-3; Mato 11:28-30; 12:18-21). Koks puikus pavyzdys mums yra Jėzus!

Kantriai elkitės vienas su kitu

Nors galime būti uolūs tiesos mylėtojai, laikykimės apaštalo Pauliaus patarimo: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kolosiečiams 3:13; Mato 6:14, 15). Šiame netobulame pasaulyje būti tolerantiškam reiškia būti pakančiam kitų trūkumams ir klaidoms. Tai reiškia nesitikėti iš artimo nerealių dalykų (Filipiečiams 4:5, NW).

Būti tolerantiškam jokiu būdu nereiškia pritarti nuodėmei ar nepaisyti klaidų. Galbūt kai kada bendratikio mąstysena ar elgesys gali neatitikti Jehovos normų. Nors nukrypimas gal nėra toks didelis, kad užtrauktų Dievo nemalonę, tai gali būti įspėjimas, jog reikia taisytis  (Pradžios 4:6, 7). Kaip malonu, kad dvasiškai brandūs žmonės romiai mėgina pataisyti klystančiuosius! (Galatams 6:1, Brb) Tačiau kad pastangos nenueitų perniek, svarbu veikti skatinamam susirūpinimo, o ne noro kritikuoti.

„Romiai ir pagarbiai“

Ar turime būti pakantūs kitatikiams? „Pamokoje visiems“, kuri buvo iškabinta visose 1831 metais Airijoje įkurtose valstybinėse mokyklose, rašoma: „Jėzus Kristus nenorėjo savo religijos brukti žmonėms jėga... Ginčydamiesi su kaimynais ir plūsdami juos neįtikinsime, kad esame teisūs, o jie klysta. Veikiau jie pamanys, jog neturime krikščioniškos dvasios.“

Jėzaus mokymas bei elgsena traukė žmones prie Dievo Žodžio, tad ir mes turime sekti jo pavyzdžiu (Morkaus 6:34; Luko 4:22, 32; 1 Petro 2:21). Būdamas tobulas ir Dievo apdovanotas ypatinga įžvalga jis gebėjo ištirti širdis. Todėl, kai buvo būtina, Jėzus galėjo demaskuoti Jehovos priešus (Mato 23:13-33). Taip elgdamasis jis neparodė nepakantumo.

Mes negalime kaip Jėzus įžvelgti širdžių. Todėl turime sekti apaštalo Petro patarimu: „Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų“, „visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai“ (1 Petro 3:15; Brb). Kaip Jehovos tarnai mes privalome ginti savo tikėjimą, nes jis tvirtai pagrįstas Dievo Žodžiu. Tačiau tai daryti turime gerbdami žmones bei nuoširdžius jų įsitikinimus. Paulius rašė: „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti“ (Kolosiečiams 4:6).

Garsiajame Kalno pamoksle Jėzus pasakė: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mato 7:12). Tad kantriai elkimės vienas su kitu ir gerbkime tuos, kuriems skelbiame gerąją naujieną. Derindami teisingumo troškimą su Biblija pagrįsta tolerancija, džiuginsime Jehovą ir būsime tikrai pakantūs.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Nebūk nepakantus kaip fariziejai

[Iliustracija 23 puslapyje]

Jėzus atspindėjo savo Tėvo toleranciją. O tu?