Ištvermingai dirbk pjūties darbą!
Ištvermingai dirbk pjūties darbą!
„Kurie ašarodami sėja, tie su džiaugsmu pjaus“ (PSALMYNO 126:5, Brb).
1. Kodėl ir dabar reikia ‛melsti pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį’?
BAIGĘS trečiąją skelbimo po Galilėją kelionę, Jėzus Kristus pasakė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža“ (Mato 9:37). Tokia pat padėtis vyravo ir Judėjoje (Luko 10:2). Tai buvo beveik prieš 2000 metų, o kaip dabar? Paskutiniais tarnybiniais metais 6000000 su viršum Jehovos liudytojų ištvermingai plušėjo simbolinėje pjūtyje tarp 6000000000 pasaulio žmonių, kurių aibė yra „suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“. Tad prieš šimtmečius pasakytas Jėzaus raginimas ‛melsti pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį’, tinka ir dabar (Mato 9:36, 38).
2. Kuo atkreipiame žmonių dėmesį?
2 Pjūties Šeimininkas, Jehova Dievas, atsako į prašymą atsiųsti daugiau darbininkų. Koks džiaugsmas darbuotis šioje Dievo vadovaujamoje pjūtyje! Palyginus su tautomis, mūsų mažai, tačiau uoliu Karalystės skelbimu bei mokinių ruošimu atkreipėme pasaulio dėmesį. Daugelyje šalių mus dažnai mini žiniasklaida. Kokioje nors televizijos programoje nuaidėjus durų skambučiui, neretai pasigirsta replika, kad prie slenksčio stovi Jehovos liudytojai. Mūsų, simbolinės pjūties darbininkų, veikla XXI amžiuje gerai žinoma.
3. a) Iš kur žinome, kad pirmajame amžiuje pasaulis matė, kad vyksta Karalystės skelbimas? b) Kodėl galime tvirtinti, kad mūsų tarnybą remia angelai?
3 Pirmojo amžiaus pasaulis taip pat pastebėjo Karalystės skelbimo veiklą ir persekiojo gerosios naujienos platintojus. Todėl apaštalas Paulius rašė: „Man atrodo, kad Dievas mus, apaštalus, išstatė paskutinius, kaip arenoje pasmerktus mirti belaisvius, žygiuojančius triumfo procesijos gale, nes tapome reginiu pasauliui — ir angelams, ir žmonėms“ (1 Korintiečiams 4:9, Jr, išnaša). Taip ir mūsų, persekiojamų, tačiau nepaliaujančių skelbti Karalystę, veikla patraukia pasaulio dėmesį ir yra svarbi angelams. Apreiškimo 14:6 rašoma: „Aš [apaštalas Jonas] pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją.“ Tarnyboje — pjūties darbe mus išties palaiko angelai! (Hebrajams 1:13, 14)
„Visų nekenčiami“
4, 5. a) Kaip Jėzus perspėjo savo mokinius? b) Kodėl šiais laikais Dievo tarnai yra „visų nekenčiami“?
4 Jėzaus apaštalai, pasiųsti į pjūtį, klaũsė jo patarimo būti „gudriems kaip žalčiams ir neklastingiems kaip balandžiams“. Jėzus dar buvo įspėjęs: „Sergėkitės žmonių, nes jie įskundinės jus teismams ir plaks savo sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims... Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mato 10:16-22).
5 Dabar mes irgi esame „visų nekenčiami“, nes ‛visas pasaulis yra pavergtas piktojo’, Šėtono Velnio — Dievo ir Jo tautos didžiausio priešo (1 Jono 5:19). Priešininkai mato mūsų dvasinį klestėjimą, tačiau nenori pripažinti, jog taip yra Jehovos dėka. Jie mato mus laimingus, besišypsančius, su džiaugsmu triūsiančius pjūtyje. Žmones stebina mūsų vienybė! Jie galbūt pripažįsta tai nenoromis, kai keliaudami po kitas šalis mato Jehovos liudytojus visur dirbančius tą patį darbą. Neabejojame, kad savo laiku Jehova, mūsų saugotojas ir vienybės šaltinis, bus žinomas net priešininkams (Ezechielio 38:10-12, 23).
6. Kas mums, besidarbuojantiems pjūtyje, įkvepia pasitikėjimo, tačiau kokie klausimai kyla?
6 Pjūties Šeimininkas savo Sūnui Jėzui Kristui davė „visą valdžią danguje ir žemėje“ (Mato 28:18). Tad Jehovos pavedimu Jėzus vadovauja pjūčiai per dangaus angelus, taip pat per pateptąjį „ištikimą ir protingą vergą“ žemėje (Mato 24:45-47, Jr; Apreiškimo 14:6, 7). Vis dėlto kaip galime ištverti priešiškumą ir neprarasti džiaugsmo besidarbuodami pjūtyje?
7. Kokio požiūrio turime laikytis priešininkų spaudžiami ar persekiojami?
7 Priešininkų spaudžiami ar net persekiojami, prašykime Dievą paramos laikytis tokio kaip Pauliaus požiūrio. Jis rašė: „Keikiami mes laiminame, persekiojami ištveriame, piktžodžiaujami maloniai atsakome“ (1 Korintiečiams 4:12, 13). Būdami tokios dvasios ir taktiškai skelbdami, kartais galime padėti priešininkams pakeisti savo nusistatymą.
8. Kas mums laiduojama Jėzaus žodžiais, užrašytais Mato 10:28?
8 Net mirties grėsmė nepakerta mūsų uolumo pjūtyje. Viešai, kiek leidžia aplinkybės, be baimės skelbiame Karalystės žinią. Drąsos semiamės iš Jėzaus žodžių: „Nebijokite tų, kurie užmuša kūną, bet sielos negali užmušti. Verčiau bijokite to, kuris gali ir sielą, ir kūną pražudyti gehenoje“ (Mato 10:28, Jr, išnaša). Žinome, jog mūsų dangiškasis Tėvas yra gyvybės Davėjas. Jis atlygina tiems, kurie ištikimai jam pluša pjūtyje.
Gyvybę gelbstinti žinia
9. Kaip kai kurie reagavo į Ezechielio žodžius ir kuo panaši padėtis šiandien?
9 Kai pranašas Ezechielis drąsiai skelbė Jehovos pranešimus „maištaujančioms tautoms“ — Izraelio ir Judo karalystėms, kai kas buvo linkęs jo klausytis (Ezechielio 2:3). „Tikėk manimi, — sakė Jehova, — tu jiems lyg meilės dainų dainius, turintis gražų balsą ir įgudęs groti“ (Ezechielio 33:32). Nors klausytojams patiko Ezechielio žodžiai, jie nenorėjo jų vykdyti. O kaip yra šiandien? Pateptajam likučiui bei jų draugams drąsiai skelbiant Jehovos žinią, kai kurie žmonės mielai klausosi apie Karalystės palaimas, bet nėra dėkingi ir nenori būti Jėzaus mokiniai, nei prisidėti prie pjūties darbo.
10, 11. Kaip XX amžiaus pirmoje pusėje buvo skelbiama gyvybę gelbstinti mūsų žinia ir ko buvo pasiekta?
10 Vis dėlto nemažai žmonių noriai ėmėsi pjūties darbo ir skelbė Dievo žinią. Pavyzdžiui, per 1922—1928 metų krikščionių kongresus buvo atvirai skelbiami nuosprendžiai sugedusiai Šėtono santvarkai. Viskas buvo transliuojama per radiją. Paskui Dievo tauta apie tai išplatino milijonus spausdintų pranešimų.
11 Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo pradėta liudyti vaikščiojant su plakatais. Iš pradžių Jehovos liudytojai nešiodavosi plakatus, pranešančius apie viešąją kalbą, o vėliau juose būdavo tokie užrašai kaip „Religija — tai pinklės ir reketas“, „Tarnauk Dievui ir Kristui Karaliui“. Žygiuodami gatvėmis, liudytojai patraukdavo praeivių žvilgsnį. ‛Tai labai padėjo Jehovos liudytojams atkreipti į save dėmesį ir juos padrąsino’, — pasakoja vienas brolis, dalyvavęs tokiuose maršuose judriomis Londono gatvėmis.
12. Ką dar skelbiame sykiu su įspėjimu apie Dievo nuosprendžius ir kas skleidžia gerąją naujieną bendrai su pateptaisiais?
12 Skelbdami Dievo nuosprendžius, pasakojame ir apie būsimas palaimas. Drąsus pasaulinis liudijimas padeda mums surasti vertų žmonių (Mato 10:11). Dauguma pateptosios klasės paskutinių narių kvietimą į pjūtį priėmė trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečiais. Paskui per vieną 1935-ųjų kongresą buvo pranešta nuostabi naujiena apie laimingą „milžiniškos minios“ „kitų avių“ ateitį žemės rojuje (Apreiškimo 7:9; Jono 10:16). Jie klausė įspėjimo apie Dievo nuosprendžius ir ėmė bendrai su pateptaisiais skelbti gyvybę gelbstinčią žinią.
13, 14. a) Kaip mus paguodžia žodžiai iš Psalmyno 126:5, 6? b) Ko sulaukiame nepaliaujamai sėdami ir laistydami?
13 Dievo pjūties darbininkus, ypač persekiojamus, labai paguodžia žodžiai iš Psalmyno 126:5, 6 (Brb): „Kurie ašarodami sėja, tie su džiaugsmu pjaus. Verkia žmogus, į dirvą berdamas sėklą, bet su džiaugsmu grįžta, nešdamas pėdus.“ Psalmininko eilutės apie sėją ir pjūtį liudija, kad Jehova senovėje rūpinosi iš Babilono nelaisvės grįžusiu likučiu ir jį laimino. Išvaduoti žmonės jautėsi laimingi, tačiau galbūt verkė sėdami dirvose, kurios 70 tremties metų buvo apleistos. Vis dėlto tie, kas nepaliovė sėti bei atstatinėti, džiaugėsi derliumi ir buvo patenkinti savo darbu.
14 Mes galbūt irgi liejame ašaras per išmėginimus, taip pat dėl bendratikių, kenčiančių už tiesą (1 Petro 3:14). Tikriausiai iš pradžių pjūtyje buvo nelengva, nes atrodė, lyg ir neturime kuo pasidžiaugti. Tačiau nepaliaujamai sėdami bei laistydami matome, kaip Dievas dažniausiai viską augina tiek, kiek nė nesitikėjome (1 Korintiečiams 3:6). Tai puikiai patvirtina Biblijos bei ja grindžiamų leidinių platinimo rezultatai.
15. Pateik pavyzdį apie krikščionių leidinių naudą pjūties darbe.
15 Štai kaip buvo su vienu vyru, Džimiu. Motinai mirus, tarp jos daiktų jis rado knygą „Gyvybė: kaip ji atsirado? Evoliucionavo ar buvo sukurta?“ * ir su įdomumu perskaitė. Kai gatvėje Džimį užkalbino viena liudytoja, jis panoro susitikti dar kartą ir vėliau pradėjo studijuoti Bibliją. Jis sparčiai augo dvasiškai, pasiaukojo Jehovai ir pasikrikštijo. Ką išmokęs, Džimis pasakodavo artimiesiems; galiausiai jo sesuo ir brolis tapo Jehovos liudytojais, o pats ėmė tarnauti savanoriu Londono Betelyje.
Persekiojami, tačiau džiugūs
16. a) Kodėl pjūties darbininkus lydi tokia sėkmė? b) Ką Jėzus pasakė apie gerosios naujienos poveikį, tačiau kaip mes stengiamės liudyti žmonėms?
16 Kodėl pjūties darbininkus lydi tokia sėkmė? Todėl, kad pateptieji krikščionys bei jų draugai paklūsta Jėzaus nurodymui: „Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidury dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų“ (Mato 10:27). Bet mes neišvengsime sunkumų, nes Jėzus perspėjo: „Brolis išduos mirti brolį ir tėvas — sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos.“ Toliau Jėzus pridūrė: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mato 10:21, 34). Jėzus neketino skaldyti šeimų, tačiau dėl gerosios naujienos tai kartais nutikdavo. Taip yra su Dievo tarnais ir šiandien. Lankydami šeimas nemanome griauti jų vienybės, tik norime, kad kiekvienas pamiltų gerąją naujieną. Todėl stengiamės maloniai liudyti visiems šeimos nariams, kad mūsų žinia sudomintų „palankiai nusiteikusius amžinajam gyvenimui“ žmones (Apaštalų darbų 13:48, NW).
17. Kaip Dievo visavaldystę remiantys žmonės išsiskiria iš kitų ir kokį pavyzdį žinai?
17 Karalystės žinią priėmę žmonės remia Dievo visavaldystę ir taip išsiskiria iš kitų. Pagalvok, kaip Vokietijoje nacionalsocializmo laikais mūsų bendratikiai skyrėsi nuo aplinkinių, nes jie ‛kas ciesoriaus, atiduodavo ciesoriui, o kas Dievo — Dievui’ (Luko 20:25). Priešingai nei nominaliųjų krikščionių bažnyčių nariai bei vadovai, Jehovos tarnai buvo nepalaužiami — atsisakė pažeisti Biblijos principus (Izaijo 2:4; Mato 4:10; Jono 17:16). Profesorė K. King knygoje The Nazi State and the New Religions rašė: „[Nacistinė] valdžia pasirodė bejėgė tiktai prieš liudytojus; nors tūkstančiai jų buvo nužudyti, veikla nenutrūko. 1945-ųjų gegužę, kai nacionalsocializmas žlugo, Jehovos liudytojų judėjimas tebegyvavo.“
18. Kokio požiūrio laikosi Jehovos žmonės, kai yra persekiojami?
18 Taip pat įsidėmėtinas Jehovos žmonių požiūris persekiojimų metu: mes nejaučiame pykčio, negiežiame apmaudo, todėl toks tikėjimas pasaulio valdžias stebina. Pavyzdžiui, holokaustą pergyvenę liudytojai dažnai su džiaugsmu ir pasitenkinimu prisimena savo praeitį. Jie žino iš Jehovos gavę „visa viršijančią jėgos apstybę“ (2 Korintiečiams 4:7, Brb). Pateptieji krikščionys tikri, kad jų „vardai įrašyti danguje“ (Luko 10:20). Jų ištvermė gimdo viltį, kuri neleidžia nusiminti. Taip yra nusiteikę ir ištikimi pjūties darbininkai, puoselėjantys žemišką viltį (Romiečiams 5:4, 5).
Ištvermingai dirbk pjūties darbe
19. Kokie veiksmingi mokymo metodai taikomi krikščioniškojoje tarnyboje?
19 Kiek dar Jehova leis tęstis simbolinei pjūčiai, parodys ateitis. O mums svarbu nepamiršti, kad pjūtyje darbuojamasi tam tikra tvarka. Nenukrypstamai naudokimės išmėgintais, patikimais skelbimo metodais. Paulius kalbėjo bendratikiams: „Raginu jus: būkite mano sekėjai!“ (1 Korintiečiams 4:16) Susitikęs su Efezo vyresniaisiais Milete, apaštalas priminė mokęs juos ne kitaip, o ‛viešumoje ir po namus’ (Apaštalų darbų 20:20, 21). Pauliaus bendražygis Timotiejus sužinojęs, kaip apaštalas skelbia, galėjo tai perduoti ir korintiečiams (1 Korintiečiams 4:17). Dievas laimino Paulių, mokiusį tokiais metodais, taigi laimins ir mus, ištvermingai skelbiančius gerąją naujieną viešai po namus, laimins mūsų pastangas lankytis pakartotinai, vesti namų Biblijos studijas ir liudyti visur, kur randame žmonių (Apaštalų darbų 17:17).
20. Kaip Jėzus nurodė, kad didžiulė dvasinė pjūtis čia pat, ir iš ko aišku, jog taip yra ir pastaruoju laiku?
20 Apie dvasinę pjūtį Jėzus kalbėjo 30 m. e. m., ką tik paliudijęs vienai samarietei netoli Sicharo. Jis pasakė savo mokiniams: „Pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus; jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas“ (Jono 4:34-36). Tikriausiai Jėzus įžvelgė, koks bus susitikimo su samariete rezultatas, nes, pasiklausę jos liudijimo, daugelis įtikėjo (Jono 4:39). Pastaruoju laiku įvairiose šalyse buvo panaikintas Jehovos liudytojų veiklos draudimas arba ji buvo įteisinta ir taip atsivėrė nauji laukai, tad dabar dvasinė pjūtis tikrai plati. Kiekviename žemės kampelyje esame gausiai laiminami visi, džiugiai besidarbuojantys šioje pjūtyje.
21. Kodėl verta džiugiai, ištvermingai darbuotis pjūtyje?
21 Kai javai prinokę ir tinkami pjauti, darbininkai privalo negaišuoti ir iškart imtis darbo. Taigi šiandien mes irgi turime plušėti neatidėliodami, nes gyvename „pabaigos metu“ (Danieliaus 12:4). Nors užklumpa išmėginimai, vis dėlto Jehovos garbintojų dabar surenkame daugiau kaip niekad. Tai išties laimingas metas (Izaijo 9:2 [9:3, Brb]). Tad būkime džiugūs ir ištvermingi pjūties darbininkai!
[Išnaša]
^ pstr. 15 Išleista ir platinama Jehovos liudytojų.
Kaip atsakytum?
• Kaip pjūties Šeimininkas atsako į prašymą atsiųsti daugiau darbininkų?
• Nors esame „visų nekenčiami“, kokio požiūrio laikomės?
• Kodėl neprarandame džiaugsmo, kai mus persekioja?
• Kodėl privalome neatidėliodami ištvermingai toliau darbuotis pjūtyje?
[Studijų klausimai]
[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]
Dvasinės pjūties darbininkus palaiko angelai
[Iliustracija 18 puslapyje]
Su plakatais žygiuojančių skelbėjų žinia apie Karalystę patraukdavo daugelio praeivių dėmesį
[Iliustracija 18 puslapyje]
Mes sodiname ir laistome, o augina Dievas