Origenas. Kaip jo mokymai paveikė bažnyčią?

„Žymiausias religinis vadovas po apaštalų.“ Taip trečiojo amžiaus teologą Origeną išliaupsino Vulgatos vertėjas Jeronimas. Tačiau Origeną taip aukštai vertino ne visi. Kai kas jį laikė blogio šaknimi, iš kurios kilo erezija. Vieno XVII amžiaus rašytojo žodžiais tariant, Origeno kritikai tvirtino, jog „jo doktrina apskritai yra absurdiška ir pražūtinga, mirtini Gyvatės nuodai, kuriuos jis išvėmė į pasaulį“. Apie tris šimtmečius po mirties Origenas buvo oficialiai laikomas eretiku.

KODĖL Origenas kėlė tiek susižavėjimą, tiek priešiškumą? Kokia buvo jo įtaka bažnytinės doktrinos raidai?

Atsidavęs bažnyčiai

Origenas gimė apie 185 m. e. m. Aleksandrijoje, Egipte. Jis nuodugniai studijavo graikų literatūrą, bet jo tėvas Lionidis vertė jį ne mažiau stengtis studijuoti ir Šventąjį Raštą. Kai Origenui buvo 17, Romos imperatorius išleido ediktą, pagal kurį religijos pakeitimas buvo laikomas nusikaltimu. Origeno tėvas už tai, kad tapo krikščionimi, buvo įmestas į kalėjimą. Jaunatviškai atsidavęs Origenas buvo pasiryžęs kalėti drauge su juo ir mirti kankinio mirtimi. Suprasdama tai, Origeno motina paslėpė sūnaus drabužius, kad šis neišeitų iš namų. Laiške tėvui Origenas maldavo: „Jokiu būdu nepakeisk savo įsitikinimų vien dėl mūsų.“ Lionidis liko ištikimas ir buvo nubaustas mirtimi; šeima pradėjo skursti. Tačiau Origenas jau buvo ganėtinai išsimokslinęs, tad mokydamas graikų literatūros pajėgė paremti motiną bei šešis jaunesnius brolius.

Imperatoriaus tikslas buvo sustabdyti krikščionybės plitimą. Kadangi jo ediktas buvo nukreiptas ne tik prieš mokinius, bet ir prieš mokytojus, iš Aleksandrijos pasitraukė visi krikščionybės mokytojai. Kai nekrikščionys, siekdami mokytis Šventojo Rašto, kreipėsi į jaunąjį Origeną, jis priėmė šį darbą kaip pavedimą nuo Dievo. Daug jo mokinių mirė kankinių mirtimi, kai kurie net nespėję užbaigti mokslų. Labai rizikuodamas Origenas viešai drąsino savo mokinius, kad ir kur jie buvo: prieš teisėją, kalėjime ar laukė mirties nuosprendžio. Ketvirtojo amžiaus istorikas Eusebijas rašo,  jog Origenas „nepaprastai drąsiai bučiniu pagerbdavo“ juos, vedamus mirti.

Prieš Origeną rūstybe užsidegė daugelis nekrikščionių, laikiusių jį atsakingu už savo draugų atsivertimą ir mirtį. Dažnai jis vos išsisukdavo nuo minios išpuolių ar smurtinės mirties. Nors vengdamas persekiotojų Origenas buvo priverstas keliauti iš vietos į vietą, jis nesiliovė mokyti. Tokia drąsa ir atsidavimas padarė įspūdį Aleksandrijos vyskupui Demetrijui. Todėl, kai tik Origenui sukako 18 metų, Demetrijas paskyrė jį Aleksandrijos tikybos mokyklos vadovu.

Ilgainiui Origenas tapo žymiu mokslininku bei produktyviu rašytoju. Kai kas tvirtina jį parašius 6000 knygų, nors tikriausiai tai kiek perdėta. Labiausiai jis išgarsėjo savo Hexapla, milžinišku 50 tomų Hebrajiškųjų raštų leidiniu. Origeno Hexapla buvo sudaryta iš šešių lygiagrečių skilčių: 1) hebrajiško ir aramėjiško teksto, 2) graikiškos jo transliteracijos, 3) Akvilos vertimo į graikų kalbą, 4) Simacho vertimo į graikų kalbą, 5) graikiškosios Septuagintos teksto, kurį Origenas peržiūrėjo ir tiksliau suderino su hebrajiškuoju tekstu, ir 6) Teodotijo vertimo į graikų kalbą. „Šiuo deriniu, — rašė biblistas Džonas Hortas, — Origenas tikėjosi išaiškinti daugelį ištraukų, turėjusių gluminti arba klaidinti graikų skaitytoją, kuriam buvo prieinama tik Septuaginta.“

„Daugiau, negu parašyta“

Vis dėlto sumišęs trečiojo amžiaus religinis klimatas labai paveikė Origeno požiūrį į Šventojo Rašto mokymą. Nors krikščioniškasis pasaulis dar tik radosi, jis jau pradėjo užsiteršti nebibliniais įsitikinimais, o jo išsisklaidžiusios bažnyčios mokė įvairiausių doktrinų.

Origenas pripažino kai kurias iš šių doktrinų, tvirtindamas, jog tai apaštalų mokymas. Bet jis manė galįs nevaržomai spekuliuoti kitais klausimais. Tuo metu daugelis jo mokinių sprendė savo laikų filosofines problemas. Norėdamas jiems padėti, Origenas kruopščiai išstudijavo įvairių krypčių filosofijas, formuojančias jo jaunų mokinių mąstyseną, ir ėmėsi ieškoti patenkinamų atsakymų į jų klausimus.

Stengdamasis suderinti Bibliją su filosofija, Origenas tvirtai pasikliovė alegoriniu Raštų interpretavimo metodu. Jis manė, jog Rašte viskas turi dvasinę reikšmę, retai tiesioginę. Pasak vieno mokslininko, tai Origenui leido „Biblijoje išskaityti bet kokias savo teologinei sistemai pritaikomas nebiblines idėjas ir save laikyti (nė kiek tuo neabejojant) entuziastingu ir patikimu Biblijos minčių aiškintoju“.

Laiškas, kurį Origenas parašė vienam iš savo mokinių, atskleidžia jo mąstyseną. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad izraelitai iš egiptiečių aukso padarė indus Jehovos šventyklai. Tame jis įžvelgė alegorinį patvirtinimą apie graikų filosofijos naudą mokant krikščionybės. Jis rašė: „Kokie naudingi Izraelio vaikams buvo iš Egipto atsigabenti daiktai, kurių egiptiečiai tinkamai nepritaikė; hebrajai, vadovaujami Dievo išminties, panaudojo juos Dievo tarnybai.“ Tuo Origenas skatino savo mokinius „iš graikų filosofijos išgauti tai, kas galėtų būti pravartu kaip studijų objektas arba paruoštų krikščionybei“.

Dėl tokio laisvo Biblijos interpretavimo ribos tarp krikščionių doktrinos ir graikų filosofijos beveik išnyko. Pavyzdžiui, knygoje Origen de Principiis (Apie pradus) Origenas Jėzų apibūdina kaip ‛viengimį Sūnų, gimusį, bet neturintį pradžios’. Jis priduria: ‛Jo gimimas tęsiasi amžinai. Jis tapo Sūnumi ne gavęs gyvybės kvapą, ne per kokį nors išorinį veiksmą, bet yra Sūnus iš paties Dievo.’

Origenas šią mintį paėmė ne iš Biblijos, nes Šventasis Raštas moko, kad Jehovos  viengimis Sūnus yra „visos kūrinijos pirmgimis“ ir „Dievo kūrinijos pradžia“ (Kolosiečiams 1:15, Brb; Apreiškimo 3:14, Brb). Anot religijos istoriko Augusto Neandero, „amžinojo gimimo“ sampratą Origenas suformulavo veikiamas „Platono filosofinio mokymo“. Taigi jis pažeidė Šventojo Rašto principą: „Nieko daugiau, negu parašyta“ (1 Korintiečiams 4:6).

Pasmerktas kaip eretikas

Netrukus po to, kai Origenas pradėjo mokytojauti, Aleksandrijos sinodas nušalino jį nuo kunigystės. Tikriausiai taip atsitiko dėl to, kad vyskupas Demetrijas pavydėjo Origenui jo didėjančios šlovės. Origenas persikėlė į Palestiną, kur juo, kaip žinomu krikščionių doktrinos gynėju, tebebuvo be galo žavimasi, ir ten kunigavo toliau. Kai „erezija“ prasiveržė į Rytus, į jį netgi buvo kreiptasi padėti įtikinti nuklydusius vyskupus sugrįžti prie ortodoksijos. Po mirties 254 m. e. m., Origeno vardas buvo smarkiai paniekintas. Kodėl?

Nominaliajai krikščionybei tapus vyraujančia religija, imta tiksliau apibrėžti tai, ką bažnyčia pripažįsta ortodoksiniais mokymais. Taigi vėlesnė teologų karta nesutiko su daugeliu spekuliatyvių, o kartais ir netikslių Origeno filosofinių pažiūrų. Dėl to jo mokymai kėlė smarkius ginčus bažnyčios viduje. Stengdamasi nuslopinti tuos debatus ir išsaugoti vienybę, bažnyčia oficialiai pripažino Origeną eretiku.

Klydo ne tik Origenas. Iš tikrųjų visuotinis nukrypimas nuo tyrų Kristaus mokymų yra išpranašautas Biblijoje. Ši atskalūnybė pradėjo klestėti baigiantis pirmajam amžiui, po Jėzaus apaštalų mirties (2 Tesalonikiečiams 2:6, 7). Ilgainiui kai kurie tariami krikščionys, pripažinę save ortodoksais, ėmė vadinti kitus eretikais. Tačiau iš tiesų krikščioniškasis pasaulis labai nutolo nuo tikrosios krikščionybės.

„Tariamasis pažinimas“

Nepaisant daugybės Origeno spekuliacijų, jo darbuose esama ir vertingų elementų. Pavyzdžiui, Hexapla išsaugojo tetragramą — originalią Dievo vardo formą, išreikštą keturiomis hebrajų kalbos raidėmis. Tai akivaizdžiai rodo, jog pirmieji krikščionys žinojo ir vartojo Dievo asmeninį vardą — Jehova. Vis dėlto penktojo amžiaus bažnyčios patriarchas Teofilis kartą perspėjo: „Origeno darbai — tarsi pieva, kurioje auga įvairios gėlės. Radęs čia kokią nors gražią gėlę, skinu ją, tačiau jei kuri nors atrodo dygi, vengiu jos, kad neįsidurčiau.“

Supynusi Biblijos mokymus su graikų filosofija, Origeno teologija tapo klaidinga, o jos padariniai krikščioniškajam pasauliui pražūtingi. Pavyzdžiui, nors daugumos Origeno nepagrįstų spekuliacijų vėliau buvo atsisakyta, jo idėjos apie Kristaus „amžinąjį gimimą“ leido padėti pamatus nebiblinei Trejybės doktrinai. Knygoje The Church of the First Three Centuries rašoma: „Pirmenybė [Origeno įdiegtai] filosofijai buvo teikiama ilgą laiką.“ Koks to rezultatas? „Buvo sužlugdytas krikščionių tikėjimo paprastumas ir bažnyčią užplūdo begalė klaidų.“

Origenas galėjo kreipti dėmesį į apaštalo Pauliaus perspėjimą ir neprisidėti prie atskalūnybės „vengdamas pasaulio tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų“. Deja, daugybę savo mokymų jis grindė tokiu „pažinimu“ ir „nuklydo nuo tikėjimo“ (1 Timotiejui 6:20, 21; Kolosiečiams 2:8).

[Iliustracija 31 puslapyje]

Origeno „Hexapla“ atskleidžia, kad Krikščionių graikiškuosiuose raštuose buvo vartojamas Dievo vardas

[Šaltinio nuoroda]

Published by permission of the Syndics of Cambridge University Library, T-S 12. 182

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 29 puslapyje]

Culver Pictures