Gyvenimo istorija

Branginu savo prisiminimus

PAPASAKOJO DRUSILA KEIN

Ėjo 1933-ieji. Buvau neseniai ištekėjusi už Zanoa Keino. Abu tarnavome platintojais — visalaikiais skelbėjais. Nesitvėriau džiaugsmu, nes ruošiausi kartu su vyru tarnauti ten, kur jis paskirtas. Bet man reikėjo dviračio. Tada tai buvo prabanga. Niekaip nebūčiau įstengusi jo nusipirkti, nes per didžiąją ekonominę krizę gyventi buvo sunku.

IŠGIRDĘ apie tokią mano padėtį svainiai nutarė pasirausti po šiukšlynus. Ten suradę senų dviračio dalių jie pabandė jas surinkti. Dviratis pavyko! Kai tik išmokau juo važiuoti, kartu su Zanoa leidomės keliauti per Vusterio bei Herefordo grafystes (Anglija) ir visiems, kuriuos sutikdavome pakeliui, paliudydavome.

Nė nenutuokiau, kad toks mažas pokytis buvo labai įdomaus gyvenimo, palikusio gausybę puikių prisiminimų, pradžia. Vis dėlto mano tikėjimo pamatą padėjo tėveliai.

Sunkumai per Didįjį karą

Gimiau 1909-ųjų gruodį. Netrukus po to mano mama gavo knygą Dieviškasis amžių planas. 1914-aisiais kartu su tėvais važiavome į Oldhamo miestelį (Lankašyro grafystė) žiūrėti „Kūrimo fotodramos“ (knygą išleido ir fotodramą sukūrė Jehovos liudytojai — taip jie vadinasi dabar). Nors buvau maža, puikiai atsimenu, kaip keliaudama namo šokinėjau iš džiaugsmo dėl to, ką buvau mačiusi. Tada Ročdeile, kur mes gyvenome, Frankas Hilis subūrė Biblijos studijų  grupę. Lankydamiesi ten visa mūsų šeima uoliai mokėmės iš Rašto.

Ramų gyvenimą sujaukė tais metais prasidėjęs Didysis karas, dabar vadinamas I pasauliniu karu. Tėtį pašaukė į kariuomenę, bet jis nusprendė likti neutralus. Teisme buvo kalbama, kad jis yra „labai doras vyras“. Vietiniame laikraštyje buvo pranešta, jog svarstymui pateikti keli laiškai nuo „džentelmenų, kurių nuomone, imti į rankas ginklą jis atsisako nuoširdžiai“.

Tačiau tėtis nebuvo atleistas visiškai, o „tik nuo tarnybos mūšio lauke“. Visa šeima tapome pajuokų objektu. Po kurio laiko tėčio statusas buvo apsvarstytas iš naujo. Jį paskyrė dirbti žemės ūkyje. Kai kurie ūkininkai naudodavosi padėtimi ir mokėdavo jam labai nedaug arba neduodavo visai nieko. Kad išlaikytų šeimą, mama sunkiai dirbo vienoje privačioje skalbykloje, bet uždirbdavo menkai. Dabar suprantu, kad vaikystėje patirti sunkumai mane užgrūdino. Taip pat jie padėjo labiau vertinti dvasinius dalykus.

Pati pradžia

Mūsų gyvenime pasirodė Danielius Hjuzas, su dideliu užsidegimu tyrinėjęs Bibliją. Jis dirbo angliakasiu Ruabono kaime, maždaug 20 kilometrų nuo Ozvestrio, kur tada gyvenome. Aš jį vadindavau dėde Danu. Taigi dėdė Danas palaikė ryšius su mūsų šeima. Kai tik jis ateidavo, visada kalbėdavo apie Raštą. Jo nedomino jokie kiti pašnekesiai. Ozvestryje 1920-aisiais buvo įkurta Biblijos studijų grupė. Dėdė Danas 1921-aisiais davė man knygą Dievo arfa. Šią knygą labai branginau, nes skaitydama ją Biblijos mokymus supratau daug lengviau.

Bendraudavome ir su Praisu Hjuzu, * kuris vėliau Londono Betelyje tarnavo namų prižiūrėtoju. Jis su šeima gyveno netoli, Bronigarte, šalia Velso sienos. Mano mama labai susidraugavo su jo seserimi Sisi.

Atsimenu, kokie jausmai užplūdo, kai 1922-aisiais buvome paraginti ‛skelbti Karalių ir jo karalystę’. Nors dar mokiausi mokykloje, netrukus ir aš uoliai platinau specialiuosius lankstinukus, iš kurių geriausiai įsiminė „Dvasininkija kalta“ (1924 m.). Kaip buvo puiku, kad per tą dešimtmetį galėjau bendrauti su tiek daug ištikimų brolių ir sesių: Mod Klark * ir jos partnere Meri Grant, * Edgaru Klėjumi, * Robertu Hadlingtonu, Keiti Roberts, Edvinu Skineriu, * Persiu Čapmanu, Džeku Neitanu * (šiedu išvyko padėti broliams Kanadoje) ir dar kitais.

Biblinė kalba „Milijonai dabar gyvenančiųjų niekada nemirs“ buvo labai reikalinga mūsų plačioje teritorijoje. Tą kalbą Čirke, kaimelyje kiek šiauriau nuo mūsų, o vėliau ir Ozvestrio kino teatre 1922-ųjų gegužės 14-ąją pasakė Praiso Hjuzo giminaitis Stenlis Rodžersas iš Liverpulio. Iki šiol turiu vieną reklaminį lapelį. Per visą tą laiką mūsų grupelę stiprindavo keliaujantieji prižiūrėtojai, arba piligrimai, kaip juos tada vadinome, Herbertas Sinjoras, Albertas Loidas ir Džonas Bleinis.

Nusprendžiu

1929-aisiais, būdama 19 metų, pasikrikštijau. Tada patyriau pirmą didelį išbandymą. Susipažinau su vieno politiko sūnumi. Mes patikome vienas kitam ir jis pasiūlė tuoktis. Daviau jam prieš metus išleistą knygą „Vyriausybė“. Paaiškėjo, kad dangiškoji vyriausybė, apie kurią buvo kalbama toje knygoje, jo visiškai nedomina. Studijuodama Bibliją įsiminiau, kad senovės izraelitams buvo įsakyta nesituokti su netikinčiaisiais.  Žinojau, kad šitas principas tinka ir krikščionims. Todėl nors ir buvo labai sunku, jo pasiūlymą atmečiau (Pakartoto Įstatymo 7:3; 2 Korintiečiams 6:14).

Sėmiausi stiprybės iš apaštalo Pauliaus žodžių: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių!“ (Galatams 6:9) Padėjo ir dėdė Danas. Man jis rašė: „Romiečiams aštuntojo dvidešimt aštuntoji padės, jei stiprybės nors kiek tu stokoji.“ Toje Rašto vietoje sakoma: „Žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems.“ Buvo nelengva, bet žinojau, kad elgiuosi teisingai. Tais metais pradėjau tarnauti platintoja.

Atsiliepiu į raginimą

1931-aisiais buvome pervadinti Jehovos liudytojais. Tais pačiais metais vykdėme didelę kampaniją — platinome brošiūrą Karalystė — pasaulio viltis. Ją gavo kiekvienas politikas, dvasininkas ir verslininkas. Mano teritorija tęsėsi nuo Ozvestrio iki Reksamo, esančio maždaug 25 kilometrais šiauriau. Buvo nelengva paskelbti kiekvienam.

Kitais metais Birmingame vykusiame kongrese buvo ieškoma 24 savanorių. Aš buvau viena iš tų 24, kurie mielai užsirašė į naują tarnybos sritį, dar nežinodami, kokia ji bus. Labai nustebome, kai mus paskirstė poromis, davė dvigubas nešiojamas skelbimų lentas, kuriose buvo rašoma apie Karalystę, ir paskyrė platinti tą pačią brošiūrą.

Kai atėjome prie miesto katedros, pasijutau labai nepatogiai. Bandžiau ramintis, kad niekas čia manęs nepažįsta. Tačiau pati pirma prie manęs priėjo mokyklos laikų draugė. Ji išpūtė akis: „Iš kur tu čia nukritai su tomis lentomis?“ Po tokio susitikimo nebeliko jokios žmonių baimės.

Išsikeliu kitur

1933-iaisiais susituokėme su Zanoa, 25 metais vyresniu už mane našliu. Jo pirmoji žmona buvo uoli Biblijos tyrinėtoja. Jai mirus Zanoa ir toliau ištikimai tarnavo, kur buvo paskirtas. Neilgai trukus išsikėlėme iš Anglijos į savo naują teritoriją Šiaurės Velse, maždaug 150 kilometrų nuo ten, kur gyvenome anksčiau. Dėžes, lagaminus ir kitą savo turtą vežėmės pakabintus ant dviračio vairo, įspraustus į rėmą arba sukištus į dviratinius krepšius. Nors taip keliauti buvo pavojinga, mums pavyko. Mūsų dviračiai buvo nepakeičiami — nuvažiuodavome jais visur. Buvome net šalia Kader Idriso kalno viršūnės, esančios maždaug 900 metrų aukštyje. Džiaugėmės rasdami žmonių, trokštančių išgirsti „šią gerąją naujieną apie karalystę“ (Mato 24:14, NW).

Po mūsų atsikėlimo buvo praėję dar nedaug laiko, kai žmonės pasakė, kad kažkoks Tomas Praisas jau yra skelbęs jiems tą patį, ką mes. Suradome Tomą gyvenantį ant Longo kalno, šalia Velšpulo, ir labai nustebome. Dar kai liudyti buvau tik pradėjusi, jam palikau knygą „Sutaikinimas“, skirtą  Biblijai studijuoti. Jis ją pats išsinagrinėjo, paštu paprašė iš Londono daugiau literatūros ir nuo tada ėmė uoliai pasakoti kitiems apie savo naują tikėjimą. Daug laiko linksmai praleisdavome trise, dažnai kartu studijuodavome ir taip drąsindavome vienas kitą.

Po tragedijos — sėkminga tarnyba

Visi arti Šiaurės Velso gyvenantys platintojai 1934-aisiais buvo sukviesti į Reksamo miestą platinti brošiūros „Teisingas valdovas“. Dieną prieš šios kampanijos pradžią ten buvo įvykusi didelė nelaimė. Gresfordo anglių kasykloje, už 3 kilometrų į šiaurę nuo Reksamo, įvyko sprogimas ir žuvo 266 angliakasiai. Be tėvo liko per 200 vaikų, be vyro — 160 moterų.

Gavome tų, kurie neteko artimųjų, sąrašą. Visus juos aplankėme ir palikome po brošiūrą. Man teko aplankyti vieną moterį, pavarde Čedvik, kuri prarado 19 metų sūnų. Kai užėjau pas ją, mamos paguosti buvo atėjęs vyresnysis sūnus Džekas. Jis mane atpažino, bet nieko nesakė. Vėliau, perskaitęs paliktą brošiūrą, jis susirado kitą — „Paskutinysis karas“, kurią buvau jam palikusi prieš keletą metų.

Džekas su žmona Mei susižinojo, kur gyvenu, ir atėjo paprašyti daugiau literatūros. 1936-aisiais jie sutiko, kad jų namuose (jiedu gyveno Reksame) būtų rengiamos sueigos. Praėjus šešiems mėnesiams, po Alberto Loido apsilankymo, čia buvo įkurtas susirinkimas, kuriame Džekas Čedvikas buvo paskirtas pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju. Dabar Reksame jau trys susirinkimai.

Gyvenimas čigoniškame vežime

Iki to laiko gyvendavome kur papuldavo, kėlinėdavomės iš vietos į vietą. Bet mano vyras nusprendė, kad atėjo laikas turėti savo namus, kuriuos galėtume kilnoti. Zanoa buvo čigonų kilmės ir išmanė dailidės darbą. Taigi jis sukonstravo dengtą čigonišką vežimą. Pavadinome jį „Elizabeta“, bibliniu vardu, reiškiančiu „gausybės Dievas“.

Į atmintį ypač įsirėžė viena mūsų apsistojimo vieta tokiame sode šalia upelio. Kai gyvenome ten, jaučiausi tarsi būčiau Rojuje! Niekas netrikdė mūsų laimės ir visus kitus gyvenimo vežime metus, nors jame ir nebuvo daug patogumų. Šaltomis žiemomis patalynė dažnai prišaldavo prie vežimo sienų. Taip pat visur nuo vandens garų nuolat būdavo drėgna. Reikėdavo patiems parsinešti vandens. Dėl to kartais tekdavo nukeliauti nemažą galą.

Vieną žiemą sirgau. Beveik neturėjome maisto, baigėsi ir pinigai. Zanoa prisėdo ant lovos, paėmė mano ranką ir pacitavo Psalmyno 37:25:  „Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos.“ Žiūrėdamas man į akis jis pasakė: „Jei greitu metu niekas nepasikeis, eisime elgetauti, bet nemanau, kad Dievas leistų taip atsitikti.“ Ir jis išėjo liudyti netoli gyvenusiems žmonėms.

Kai vidurdienį Zanoa grįžo paruošti man atsigerti, jo laukė vokas. Zanoa tėvas į jį buvo įdėjęs 50 svarų sterlingų. Buvo ką tik įrodyta, kad Zanoa nėra susijęs su vagyste, dėl kurios buvo kaltinamas prieš kelerius metus. Tie pinigai — kompensacija. Kaip laiku!

Gera pamoka

Kartais pasimokome iš savo klaidų tik po daug metų. Pavyzdžiui, prieš baigdama mokyklą (ją baigiau 1927-aisiais) paliudijau visiems bendraklasiams. Skelbiau ir mokytojams, bet vienai jų, Lavinijai Ferklo, — ne. Kokiam darbui žadu skirti savo gyvenimą, niekas nesidomėjo. Su mokytoja Ferklo ir taip nelabai sutariau, tad nusprendžiau nieko apie tai jai nesakyti. Tik įsivaizduokite, kaip netikėta ir malonu buvo po 20 metų iš mamos išgirsti, kad ta mokytoja aplankė visus senus draugus bei mokinius ir pasisakė tapusi Jehovos liudytoja!

Kai su ja susitikome, papasakojau, kodėl anksčiau nesakiau, ką tikiu ir kokio darbo ketinu imtis. Įdėmiai išklausiusi ji pasakė: „Aš jau seniai — visą gyvenimą — ieškojau tiesos!“ Šis atsitikimas buvo man gera pamoka: svarbu paliudyti visiems, kuriuos sutinki, ir negalima turėti išankstinio nusistatymo.

Dar vienas karas ir gyvenimas po jo

Baigiantis ketvirtajam dešimtmečiui vėl ėmė telktis karo debesys. Dešimt metų už mane jaunesnį brolį Denisą atleido nuo karinės tarnybos su sąlyga, kad jis liks savo nuolatiniame darbe. Pats jis nelabai domėjosi tiesa, todėl mes su vyru paprašėme, kad jį aplankytų pionieriai Rupertas ir Deividas Bredberiai. Jiedu su mano broliu pradėjo Biblijos studijas. 1942-aisiais Denisas pasikrikštijo, vėliau tapo pionieriumi, o 1957-aisiais jį paskyrė keliaujančiuoju prižiūrėtoju.

Mūsų dukra Elizabeta gimė 1938-aisiais. Tada Zanoa padidino mūsų vežimą. Kai 1942-aisiais pasaulį išvydo mūsų antroji dukrelė Junisė, nusprendėme pasiieškoti pastovesnių namų. Dėl to Zanoa keletą metų netarnavo pionieriumi. Susiradome namuką šalia Reksamo. Vėliau persikėlėme į Midličą, esantį gretimoje Češyro grafystėje. Čia 1956-aisiais mano vyras mirė.

Abi dukros tapo visalaikėmis skelbėjomis ir turi laimingas šeimas. Junisė su savo vyru, tarnaujančiu vyresniuoju, iki šiol yra specialieji pionieriai ir gyvena Londone. Elizabetos vyras — irgi vyresnysis. Labai džiaugiuosi, kad jie su vaikais ir dar keturiais mano proanūkiais gyvena Prestone (Lankašyro grafystė), netoli manęs.

Esu laiminga, kad norint patekti į Karalystės salę man tereikia pereiti gatvę. Paskutinius kelerius metus ten lankau gudžarati kalbančiųjų grupės sueigas. Mokytis tos kalbos buvo sunkoka, nes kiek neprigirdžiu. Tokiame amžiuje kartais būna sunku suprasti, kaip tiksliai tarti kai kuriuos garsus. Bet vis tiek tai labai įdomu.

Vis dar sugebu skelbti nuo durų prie durų, kviečiuosi žmones į namus studijuoti Biblijos. Kai aplanko draugai, visada malonu papasakoti ką nors iš savo patirties. Labai branginu prisiminimus apie palaimas, kurias patyriau būdama su Jehovos tauta jau beveik 90 metų.

[Išnašos]

[Iliustracija 25 puslapyje]

Reklaminis lapelis, pranešantis apie kalbą „Milijonai dabar gyvenančiųjų niekada nemirs“, kurios klausiausi 1922-ųjų gegužės 14-ąją

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su Zaona, praėjus nedaug laiko nuo 1933-iaisiais įvykusių mūsų vestuvių

[Iliustracija 26 puslapyje]

Šalia „Elizabetos“, vežimo, kurį sukonstravo mano vyras