Išsiugdyk įpročius, kurie būtų naudingi

TOKS žmogus 12 metų gyveno viename Atėnų priemiestyje. Iš darbo kasdien jis grįždavo tuo pačiu keliu. Paskui persikėlė į kitą priemiestį, visai kitoje miesto pusėje. Kartą po darbo, kaip paprastai, jis išvažiavo namo. Nukeliavęs gerą galą žmogus apsižvalgė ir pamatė, kad grįžo ten, kur gyveno anksčiau. Juk dabar jam reikėjo į priešingą pusę. Bet link savo senųjų namų jis pasuko iš įpročio.

Ne veltui kai kurie sako, kad įpratimas — antras prigimimas. Mūsų gyvenime jis daro labai didelę įtaką. Įpročiai yra kaip ugnis. Naktį išvysti ugnies šviesą labai malonu, be to, ugnis mus šildo, ant jos verdame, kepame. Bet ugnis gali tapti ir žiauriu priešu, žudančiu žmones, naikinančiu turtą. Taip ir įpročiai. Jei jie geri, būna labai naudingi. Tačiau įpročiai gali ir pridaryti žalos.

 Minėtam žmogui dėl savo įpročio tik teko kažkiek laiko sugaišti transporto kamščiuose. Bet įpročiai, susiję su svarbesniais dalykais, nulemia, ar mums apskritai seksis, ar pateksime į bėdą. Štai keli pavyzdžiai iš Biblijos, parodantys, kaip įpročiai arba padeda, arba trukdo tarnauti Dievui ir išlaikyti su juo gerus santykius.

Geri ir blogi Biblijoje aprašytų žmonių įpročiai

Nojus, Jobas, Danielius — visi turėjo artimus santykius su Dievu. Biblijoje jie giriami dėl ‛savo teisumo’ (Ezechielio 14:14). Savo gyvensena šie trys vyrai aiškiai parodė, kad turi gerus įpročius.

Nojui buvo liepta statyti arką — dėžę, ilgesnę už futbolo aikštę ir aukštesnę už penkiaaukštį namą. Tais laikais bet kuris laivų statytojas tokio projekto būtų kratęsis. Vis dėlto Nojus ir kiti septyni jo šeimos nariai pastatė arką be jokios šiuolaikinės įrangos. Be to, Nojus skelbė. Galime būti tikri, kad jis dar rūpinosi ir dvasiniais bei fiziniais savo šeimos poreikiais (2 Petro 2:5). Kad nieko nepaliktų nepadaryta, Nojui reikėjo gerų darbo įpročių. Jis buvo įrašytas į Biblijos istoriją kaip tas, kuris „vaikščiojo su Dievu“. „Nojus padarė viską, ką Viešpats jam įsakė“ (Pradžios 6:9, Brb; 6:22; 7:5, Brb). Biblijoje rašoma, kad jis buvo „be dėmės“, vadinasi, su Dievu Nojus vaikščiojo ir po Tvano, ir po Babelyje kilusio maišto prieš Jehovą. Jis vaikščiojo su Jehova iki pat mirties — visą gyvenimą, trukusį 950 metų (Pradžios 9:29).

Dėl gerų įpročių Jobas buvo „be priekaištų ir doras“ (Jobo 1:1, 8; 2:3). Jis pagal paprotį šeimoje atlikdavo kunigo pareigas: po savo vaikų vaišių atnašaudavo už juos aukas, nes jie galbūt „‛nusidėjo ir piktžodžiavo Dievui savo širdyje’. Taip Jobas elgdavosi visuomet“ (Jobo 1:5, kursyvas mūsų). Jobo šeimoje įpročiai, susiję su Jehovos garbinimu, buvo visų svarbiausi.

Danielius irgi visą gyvenimą ištikimai tarnavo Jehovai (Danieliaus 6:17, 21 [6:16, 20, Brb]). Kokius gerus įpročius jis turėjo? Viena, jis nuolat meldėsi Jehovai. Nors karalius draudė tai daryti, Danielius „atsiklaupdavo tris kartus per dieną, garbindavo ir šlovindavo savo Dievą, kaip kad ir anksčiau paprastai darydavo“ (Danieliaus 6:10, Skv, kursyvas mūsų). Jis nekeitė savo papratimo melstis net tada, kai dėl to grėsė pavojus gyvybei. Be abejo, tai padėjo Danieliui per visą gyvenimą ištikimai laikytis Dievo. Atrodo, kad Danielius buvo įpratęs ir studijuoti apie jaudinančius Dievo pažadus bei juos apmąstyti (Jeremijo 25:11, 12; Danieliaus 9:2). Turėdamas tokius gerus įpročius Danielius liko ištikimas iki galo, bėgo gyvenimo lenktynėse iki pat finišo.

O Dina priešingai — dėl blogo įpročio skaudžiai nukentėjo. Ji „išeidavo pasižiūrėti to krašto dukterų“, kurios negarbino Jehovos (Pradžios 34:1, NW). Toks, rodos, nekaltas įpratimas baigėsi nelaime. Pirmiausia, ją išprievartavo Sichemas — jaunuolis, „labiau gerbiamas negu bet kas kitas savo tėvo namuose“. Paskui keršto užvaldyti du jos broliai išžudė viso miesto vyriškius. Kaip baisiai viskas baigėsi! (Pradžios 34:19, 25-29)

 O iš kur mums žinoti, ar mūsų įpročiai duos naudos, ar pakenks?

Pasinaudok įpročiais savo labui

Vienas filosofas rašė: „Įpročiai — lemties dalykas.“ Bet taip nėra. Biblija sako, kad mes patys nusprendžiame, ar norime pakeisti savo blogus įpročius gerais.

Turint gerus įpročius krikščioniui labiau sekasi, jam lengviau išlaikyti gyvenimo tempą. Krikščionis iš Graikijos, vardu Alekas, sako: „Kadangi esu įpratęs dirbti pagal susidarytą tvarkaraštį, sutaupau brangaus laiko.“ Ir krikščionių vyresniojo Teofilo nuomone, įprotis planuoti padeda jam daugiau nuveikti. Jis sako: „Esu visiškai tikras, kad nesugebėčiau susitvarkyti su krikščioniškomis pareigomis, jei nebūčiau įpratęs planuoti.“

Mes, krikščionys, esame skatinami ‛ir toliau vaikščioti tvarkingai tuo pačiu įpročiu’ (Filipiečiams 3:16, NW). Įpročiu vadinamas „elgesys, pasidaręs gyvenime įprastas, pastovus“. Tokie geri įgūdžiai tikrai naudingi, nes skatina mus elgtis taip, kaip anksčiau, nebeskiriant laiko apmąstyti kiekvieno žingsnelio. Jeigu kažką veikti labai įprantama, tai daroma vos ne automatiškai. Kaip įgūdžiai važinėti saugiai padeda vairuotojui akimirksniu nuspręsti, ką daryti kelyje iškilus pavojui, taip ir mes turėdami gerus įpročius visada greitai ir teisingai nuspręsime, kaip vaikščioti krikščionišku taku.

Pasak anglų rašytojo Džeremio Teiloro, „įpročiai yra darbo vaisius“. Jei turime tinkamus įpročius, mums nebus sunku daryti, kas gera. Pavyzdžiui, jeigu mes, krikščionys tarnai, esame įpratę skelbti reguliariai, į tarnybą išeiti būna lengva ir malonu. Apie apaštalus parašyta, kad „jie nesiliovė kiekvieną dieną mokyti šventykloje bei namuose ir skelbti gerąją naujieną apie Mesiją — Jėzų“ (Apaštalų darbų 5:42, kursyvas mūsų; 17:2). Tačiau jei į tarnybą išeisime tik retkarčiais, pradėsime jausti nerimą, mums reikės daugiau laiko, kad vėl apsiprastume ir drąsiau atliktume šią krikščionišką pareigą.

Taip pat yra ir su kitais mūsų krikščioniškais įpročiais. Jei esame įpratę, reguliariai ‛skaitome Dievo Žodį dieną ir naktį’ (Jozuės 1:8, NW; Psalmyno 1:2, Jr). Vienas krikščionis turi įprotį skaityti Bibliją 20—30 minučių prieš miegą. Net jeigu ir būna labai išvargęs, to nepadaręs jis negali ramiai miegoti. Jis turi atsikelti ir numalšinti šį dvasios alkį. Toks geras įprotis jau ne kartą jam padėjo perskaityti visą Bibliją per vienerius metus.

Mūsų Pavyzdys Jėzus Kristus turėjo įprotį lankytis ten, kur buvo aptariami Raštai. „Šabo dieną, kaip pratęs, [jis] nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti“ (Luko 4:16). Džo, vyresnysis, turintis didelę šeimą ir daug laiko praleidžiantis darbe, pajuto poreikį ir norą reguliariai lankyti sueigas tik išsiugdęs tokį įprotį. Jis sako: „Šis įpratimas mane palaiko, duoda dvasios stiprybės. Todėl  sugebu atlaikyti visus sunkumus.“ (Hebrajams 10:24, 25.)

Krikščioniškose lenktynėse tokie įpročiai būtini. Viename liudytojų pranešime iš valstybės, kurioje Jehovos tauta yra persekiojama, sakoma: „Tiems, kurie turi gerus krikščioniškus įpročius ir labai brangina tiesą, nesunku atlaikyti užgriuvusius išbandymus. Bet kurie ‛patogiu laiku’ praleidinėja sueigas, neskelbia reguliariai ir neištikimi mažuose dalykuose, tie bandomi ‛ugnimi’ dažnai suklumpa“ (2 Timotiejui 4:2).

Venk blogų įpročių, išnaudok geruosius

Yra pasakyta, kad ‛žmogui reikia ugdytis tik tuos įpročius, kurių jis norėtų būti valdomas’. Blogi įpročiai ne valdytų, o engtų. Vis dėlto juos galima išgyvendinti.

Stela anksčiau negalėdavo atsitraukti nuo televizoriaus. Ji sako: „Visi mano blogi įpročiai turėjo ‛nekaltą’ motyvą.“ Taip buvo ir su jos įpratimu be saiko žiūrėti televiziją. Ji tik norėdavo „kiek atsipalaiduoti“ arba „pakeisti tempą“. Tačiau įprotis tapdavo nebevaldomas. Nuo televizoriaus Stela neatsitraukdavo ištisas valandas. „Mažiausia, ką padarė šis žalingas įprotis, — sustabdė mano dvasinę pažangą“, — sako ji. Labai pasistengusi ji sugebėjo televizoriui skirti mažiau laiko ir išmoko būti išrankesnė. „Visada stengiuosi prisiminti, kodėl noriu to įpročio atsikratyti, — pasakoja Stela, — ir tikiu, kad Jehova palaikys mano ryžtą.“

Krikščionis, vardu Charalampas, buvo įpratęs viską atidėlioti, o tai, pasak jo paties, trukdė jam augti dvasingumu. „Kai supratau, kad įprotis viską atidėlioti žalingas, ėmiau labai stengtis pasikeisti. Užsibrėždamas tikslą konkrečiai nusistatydavau, kada ir kaip aš jo sieksiu. Nuolatinis planavimas padėjo ir tapo mano nauju įpročiu. Turiu jį iki pat šiol.“ Tikrai, geri įpročiai — geras pakaitas blogiesiems.

Mūsų įpročius veikia ir žmonės, su kuriais bendraujame. Tiek geri, tiek blogi įpročiai yra užkrečiami. „Blogos draugijos gadina naudingus įpročius“, o iš gerų draugų tokių įpročių galime pasimokyti (1 Korintiečiams 15:33, NW). Svarbiausia, kad dėl įpročių arba tvirtėja, arba silpnėja mūsų ryšiai su Dievu. Stela sako: „Jei mūsų įpročiai geri, grumtynes dėl tarnavimo Jehovai jie palengvina. Žalingi įpročiai visas mūsų pastangas paverčia niekais.“

Išsiugdyk gerus įpročius ir jais vadovaukis. Pats pajusi jų galią ir naudą.

[Iliustracija 19 puslapyje]

Įpročiai, kaip ugnis, gali būti ir naudingi, ir žalingi

[Iliustracija 21 puslapyje]

Jėzus buvo pratęs per šabą būti sinagogoje, kur buvo skaitomas Dievo Žodis

[Iliustracijos 22 puslapyje]

Geri įpročiai sutvirtina mūsų ryšius su Dievu