Tikėk kaip Abraomas!
Tikėk kaip Abraomas!
„Abraomo vaikai yra tie, kurie tiki“ (GALATAMS 3:7).
1. Ką darė Abromas, užkluptas dar vieno išmėginimo Kanaane?
PAKLUSDAMAS Jehovos įsakymui, Abromas paliko patogius namus Ūre. Prasidėjo nelengvas gyvenimas — tarsi pasirengimas tikėjimo išbandymams, kuriuos šiam vyrui teko patirti Egipte. Biblijoje rašoma: „Krašte kilo badas.“ Kokia neviltis galėjo apimti Abromą! Tačiau jis ne sugniužo, o tuoj suskato rūpintis artimaisiais. „Abromas kėlėsi į Egiptą gyventi kaip ateivis, nes badas krašte buvo nuožmus.“ Atkeliavusi į tą šalį gausi Abromo šeimyna neliks nepastebėta. Ar Jehova apsaugos, kaip pažadėjo, savo tarną nuo skriaudų? (Pradžios 12:10; Išėjimo 16:2, 3)
2, 3. a) Kodėl Abromas nuslėpė, kad Saraja yra jo žmona? b) Kaip Abromas elgėsi su žmona anomis aplinkybėmis?
2 Pradžios 12:11-13 skaitome: „Prieš pat įeinant į Egiptą, jis kreipėsi į savo žmoną Sarają: ‛Žinau, kokia tu graži moteris. Egiptiečiai, tave pamatę, pamanys: „Tai jo žmona.“ Mane jie užmuš, o tave paliks gyvą. Tad prašyčiau sakyti, jog esi mano sesuo, kad per tave man būtų gera ir tavo dėka išlikčiau gyvas.’“ Nors Sarajai buvo daugiau nei 65-eri, jos grožis stulbino. Tai kėlė pavojų Abromo gyvybei * (Pradžios 12:4, 5; 17:17). Dar svarbiau — tai lietė Jehovos interesus, nes jis pažadėjo per Abromo sėklą palaiminti visas žemės tautas (Pradžios 12:2, 3, 7). Kadangi Abromas tebebuvo bevaikis, jam būtinai reikėjo saugoti gyvastį.
3 Abromas pasiūlė žmonai prisistatyti jo seserimi, kaip iš anksto buvo sutarę. Atkreipk dėmesį: būdamas šeimos galva, Abromas ne įsakinėjo, bet tarėsi su žmona, kaip veikti išvien, ir prašė jį remti (Pradžios 12:11-13; 20:13). Jis paliko puikų pavyzdį, kaip turi vadovauti mylintis vyras, o Saraja — kaip būti klusnia žmona (Efeziečiams 5:23-28; Kolosiečiams 4:6).
4. Kaip šiais laikais turėtų elgtis ištikimi Dievo tarnai, kai iškyla grėsmė jų brolių gyvybei?
4 Saraja galėjo vadintis Abromo seserimi, nes buvo jo įseserė (Pradžios 20:12). Be to, Abromas neprivalėjo suteikti informacijos žmonėms, kuriems ji nebuvo skirta (Mato 7:6). Šių laikų ištikimi Dievo tarnai laikosi Biblijos nurodymo būti sąžiningiems (Hebrajams 13:18). Pavyzdžiui, jie niekada nemeluoja davę priesaiką teisme. Tačiau, kai dėl persekiojimų ar pilietinių neramumų gresia pavojus bendratikių gyvybei arba jų dvasinei būklei, Dievo tarnai vadovaujasi Jėzaus patarimu būti „gudriems kaip žalčiai ir neklastingiems kaip balandžiai“ (Mato 10:16; skaityk Sargybos bokšto 1996-ųjų lapkričio 1 dienos numerį, puslapis 18, pastraipa 19).
5. Kodėl Saraja noriai pakluso Abromo prašymui?
5 Kaip reagavo Saraja išgirdusi Abromo prašymą? Apie tokią kaip ji moterį apaštalas Petras kalba kaip apie ‛turinčią viltį Dieve’. Vadinasi, Saraja suprato, kad tas prašymas yra susijęs su dvasiniais dalykais. Be to, ji mylėjo ir gerbė savo vyrą. Todėl Saraja apsisprendė ‛būti klusni savo vyrui’ ir nutylėti apie santuoką (1 Petro 3:5). Žinoma, taip elgtis buvo rizikinga. „Kai tik Abromas įėjo į Egiptą, egiptiečiai pastebėjo, jog moteris labai graži. Ją pamatę, faraono kunigaikščiai kalbėjo apie jos grožį faraonui. Moteris tuojau buvo paimta į faraono namus“ (Pradžios 12:14, 15, Brb).
Jehova išgelbsti
6, 7. Į kokią liūdną padėtį pateko Abromas ir Saraja ir kaip Jehova savo tarno žmoną išvadavo?
6 Kaip pribloškė sutuoktinius tokios aplinkybės — juk Sarajai grėsė išprievartavimas! Faraonas, nieko nežinodamas apie jų santuoką, apipylė Abromą dovanomis; taip jis „įsigijo avių, jaučių, asilų, vergų ir vergių, asilių ir kupranugarių“ * (Pradžios 12:16). Šios dovanos, aišku, Abromo nedžiugino. Tačiau Jehova neapleido savo tarno, pakliuvusio į tokią liūdną padėtį.
7 „Bet už Abromo žmoną Sarają Viešpats baudė faraoną ir jo šeimyną didelėmis nelaimėmis“ (Pradžios 12:17). Faraonas kažkaip sužinojo tikrąją savo nelaimių priežastį ir nedelsdamas sureagavo. „Faraonas tada pasišaukė Abromą ir tarė: ‛Ką tu man padarei? Kodėl man nesakei, kad ji tavo žmona? Kodėl sakei, kad ji tavo sesuo? Aš norėjau paimti ją sau už žmoną. Taigi štai tavo žmona, imk ją ir keliauk savo keliais.’ Faraonas įsakė savo žmonėms palydėti jį, jo žmoną ir visa, ką jis turėjo“ (Pradžios 12:18-20, Brb; Psalmyno 105:14, 15).
8. Kokią apsaugą Jehova yra pažadėjęs krikščionims šiomis dienomis?
8 Dabar Jehova negarantuoja mums apsaugos nuo mirties siaubo, nusikaltimų, nepriteklių ar stichinių nelaimių. Tačiau yra duotas pažadas, kad Jehova visada saugos nuo to, kas kenkia mūsų dvasingumui (Psalmyno 91:1-4). Tam tikslui pirmiausia jis deramu laiku perspėja per savo Žodį bei „ištikimą ir protingą vergą“ (Mato 24:45, Jr). O jei persekiojamam krikščioniui gresia mirtis? Nors kai kurie gali žūti, Dievas niekada neleis išnaikinti visos savo tautos (Psalmyno 116:15). Jei mirtis ir pasiglemžia ištikimus tarnus, žinome, kad jie bus prikelti (Jono 5:28, 29).
Aukojimasis taikos labui
9. Iš kur žinome, kad Abromas kilnojosi po Kanaaną?
9 Kanaane badas, matyt, baigėsi, todėl „drauge su žmona ir viskuo, ką turėjo, Abromas iš Egipto persikėlė į Negebą [sausringą vietovę į pietus nuo Judo kalnų]. Kartu buvo ir Lotas. Dabar Abromas turėjo labai daug galvijų, sidabro ir aukso“ (Pradžios 13:1, 2). Todėl vietiniai žmonės manė jį esant stiprų, įtakingą vadą (Pradžios 23:6). Abromas nenorėjo ten apsigyventi ilgam ir būti įveltas į kanaaniečių reikalus. Todėl „iš Negebo, vienur kitur sustodamas, jis nukeliavo iki pat Betelio — tos vietos, kur iš pradžių buvo pasistatęs palapinę tarp Betelio ir Ajo“. Visur, kur tik atsikeldavo, Abromas pirmučiausiai rūpinosi Jehovos garbinimu (Pradžios 13:3, 4).
10. Kokie nesutarimai iškilo tarp Abromo ir Loto kerdžių ir kodėl buvo svarbu juos skubiai išspręsti?
10 „Lotas, keliavęs kartu su Abromu, taip pat turėjo avių ir galvijų kaimenių bei palapinių. O kraštas negalėjo jų abiejų, gyvenančių drauge, išlaikyti. Jų nuosavybė buvo tokia didelė, kad jie nebegalėjo likti kartu. Be to, kildavo ginčų tarp Abromo ir Loto galvijų piemenų. Krašte tuomet gyveno kanaaniečiai ir perizai“ (Pradžios 13:5-7). Abromo ir Loto kaimenėms nebeužteko ten vandens nei ganyklų. Jų kerdžiai nebesutarė, ėmė vaidytis. Tikrojo Dievo garbintojams nederėjo taip elgtis. Nuolatiniai vaidai galėjo visam laikui suardyti taiką. Ką daryti Abromui? Jis buvo įvaikinęs Lotą šio tėvui mirus ir tikriausiai išaugino jį kaip sūnų. Argi Abromas, būdamas vyresnis, neturėjo teisės pasirinkti geresnės dalies?
11, 12. Ką kilniai pasiūlė Abromas ir kodėl Loto pasirinkimas buvo neišmintingas?
11 Bet „Abromas tarė Lotui: ‛Prašyčiau, kad nebūtų vaido tarp manęs ir tavęs ar tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame giminaičiai. Argi ne visas kraštas prieš tave? Prašyčiau atsiskirti nuo manęs. Jei tu eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, jei tu eisi į dešinę, aš eisiu į kairę.’“ Netoli Betelio yra vietovė, laikoma „viena iš gražiausių Palestinoje“. Galbūt iš čia „Lotas apsižvalgė aplinkui ir pamatė, kad Jordano lyguma iki pat Coaro buvo gerai drėkinama, kaip paties Viešpaties sodas, kaip Egipto žemė. (Tai buvo prieš Viešpačiui sunaikinant Sodomą ir Gomorą.)“ (Pradžios 13:8-10).
12 Nors Biblijoje Lotas vadinamas teisiuoju, tada dėl kažkokios priežasties jis nenusileido Abromui ir net neprašė šio vyresnio giminaičio patarimo (2 Petro 2:7). „Lotas pasirinko visą Jordano lygumą ir nusikėlė rytų link. Taip jiedu ir atsiskyrė vienas nuo kito. Abromas apsigyveno Kanaano krašte, o Lotas įsikūrė tarp Lygumos miestų ir pasistatė savo palapines prie Sodomos“ (Pradžios 13:11, 12). Tame klestinčiame mieste visko buvo per akis (Ezechielio 16:49, 50). Materialiniu požiūriu Loto pasirinkimas galėjo pasirodyti išmintingas, tačiau dvasiniu požiūriu jis apsiriko. Kodėl? Todėl, kad „Sodomos gyventojai buvo nedori ir labai nusidėję Viešpačiui“ (Pradžios 13:13). Čia apsistojusi Loto šeima galiausiai pakliuvo į didelę bėdą.
13. Kuo Abromo pavyzdys naudingas krikščionims, kurie galbūt yra įsivėlę į finansinius konfliktus?
13 O Abromas įrodė tikįs Jehovos pažadu, kad jo sėkla galiausiai paveldės visą kraštą, todėl nesiginčijo dėl menko jo lopinėlio. Abromas elgėsi kilniai, pagal principą, vėliau užrašytą 1 Korintiečiams 10:24: „Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam.“ Tai puikus priminimas tiems, kurie galbūt yra įsivėlę į finansinius konfliktus su bendratikiais. Užuot laikęsi patarimo iš Mato 18:15-17, kai kas paduoda savo bendratikius į teismą (1 Korintiečiams 6:1, 7). Abromo pavyzdys rodo, kad geriau kęsti nuostolius negu užtraukti gėdą Jehovos vardui arba ardyti krikščionių susirinkimo taiką (Jokūbo 3:18).
14. Koks atlygis laukė Abromo už jo kilnumą?
14 Abromo už jo kilnumą laukė atlygis. Dievas pareiškė: „Padarysiu tavo palikuonis gausius tarsi žemės dulkės. Jei kas galėtų suskaityti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonys galėtų būti suskaityti.“ Koks padrąsinantis turėjo būti tas apreiškimas bevaikiam Abromui! Paskui Dievas paliepė: „Pakilk, pereik išilgai ir skersai kraštą, nes tau jį atiduosiu“ (Pradžios 13:16, 17). Ne, Abromui nebuvo leista patogiai įsikurti mieste. Jis privalėjo būti atsiskyręs nuo kanaaniečių. Šiandien krikščionys irgi turi nepriklausyti pasauliui. Jie nemano esą geresni už kitus, tačiau artimai nebendrauja su bet kuo, kas galėtų sugundyti elgtis ne pagal Rašto principus (1 Petro 4:3, 4).
15. a) Ką galėjo reikšti Abromui jo klajonės? b) Kokį pavyzdį Abromas paliko šių dienų krikščionių šeimoms?
15 Bibliniais laikais prieš perkant žemę buvo leidžiama ją apžiūrėti. Tad Abromo klajonės, matyt, turėjo jam nuolat priminti, jog vieną dieną šis kraštas priklausys jo palikuonims. „Abromas [paklusniai] išardė savo palapinę ir nusikėlė gyventi prie Mamrės ąžuolų, arti Hebrono. Ten jis pastatė Viešpačiui aukurą“ (Pradžios 13:18). Jis vėl parodė, kaip didžiai vertina Dievo garbinimą. Ar studijos, bendra malda bei sueigų lankymas laikomi tavo šeimoje svarbiausiais dalykais?
Priešų puldinėjimai
16. a) Kodėl Pradžios 14:1 įžanginiai žodžiai „tai įvyko...“ praneša apie nelaimę? b) Ko įsiveržė keturi rytų karaliai?
16 „Tai įvyko Šinearo karaliaus Amrafelio, Elasaro karaliaus Arjocho, Elamo * karaliaus Kedorlaomerio ir Gojimo karaliaus Tidalio dienomis. Jie pradėjo karą.“ Hebrajų kalboje įžanginiai žodžiai, išversti „tai įvyko...“, vartojami pranešant apie nelaimę; jais nurodomas „išmėginimų metas, kuris baigiasi palaimomis“ (Pradžios 14:1, 2, Jr; NW, išnaša). Išbandymai prasidėjo, kai šie keturi rytų karaliai su savo kariuomenėmis ėmė siaubti Kanaaną. Koks buvo jų tikslas? Nuslopinti penkių miestų — Sodomos, Gomoros, Admos, Ceboimo ir Belos — maištą. Palaužę visų penkių miestų pasipriešinimą, jie „susirinko Sidimų slėnyje, kur dabar Druskos jūra“. Lotas su šeima gyveno netoli tos vietovės (Pradžios 14:3-7).
17. Kodėl Loto paėmimas į nelaisvę Abromui tapo tikėjimo išbandymu?
17 Kanaano karaliai įnirtingai priešinosi grobikams, tačiau patyrė žeminantį pralaimėjimą. „Nugalėtojai pagrobė visus Sodomos ir Gomoros turtus bei visas maisto atsargas ir pasitraukė, pagrobdami ir Sodomoje gyvenusį Abromo brolio sūnų Lotą su jo turtais.“ Netrukus žinios apie šiuos sukrečiančius įvykius pasiekė Abromą: „Bėglys atnešė žinią hebrajui Abromui, gyvenusiam prie amorito Mamrės, Eškolo ir Anero brolio, ąžuolų. Jie buvo Abromo sąjungininkai.“ „Taip Abromas sužinojo, kad jo brolis pagrobtas į nelaisvę“ (Pradžios 14:8-14; NW). Koks tikėjimo išbandymas! Ar padėti sūnėnui ir neminėti, jog kadaise šis pasiėmė geriausias žemes? O juk grobikai yra iš Šinaro, Abromo gimtinės, ir kautis su jais reiškė prarasti galimybę kada nors sugrįžti namo. Be to, kaip pasipriešinti armijai, kurios neįveikė net jungtinės kanaaniečių pajėgos?
18, 19. a) Kaip Abromui pavyko išgelbėti Lotą? b) Kieno buvo ši pergalė?
18 Abromas ir šį kartą visiškai pasitikėjo Jehova. Jis „sutelkė tris šimtus aštuoniolika vyrų — savo išlaikytinių, gimusių jo šeimynoje — ir vijosi iki pat Dano. Naktį, paskirstęs prieš grobikus savo vyrus, jis ir jo tarnai juos užpuolė, nugalėjo ir nusivijo iki Hobos į šiaurę nuo Damasko. Jis atėmė visus turtus, atėmė taip pat savo brolio sūnų Lotą ir jo turtus, moteris bei kitus žmones“ (Pradžios 14:14-16). Tvirtai tikėdamas Jehova, Abromas su saujele vyrų gelbėjo Lotą bei jo šeimą ir iškovojo pergalę. Tada Abromą pasitiko Salemo karalius bei kunigas Melchizedekas. „Salemo karalius Melchizedekas atnešė duonos ir vyno. Jis buvo Dievo Aukščiausiojo kunigas. Jis palaimino Abromą, tardamas: ‛Tepalaimina Abromą Dievas Aukščiausiasis, dangaus ir žemės Kūrėjas! Tebūna pašlovintas Dievas Aukščiausiasis, kuris tau į rankas atidavė tavo priešus!’ Abromas jam davė nuo visko dešimtinę“ (Pradžios 14:18-20).
19 Tai, be abejo, buvo Jehovos pergalė. Dėl savo tikėjimo Abromas dar sykį įsitikino, jog Jehova išgelbsti. Dabar Dievo tauta nedalyvauja karuose, tačiau jai tenka nemažai kitų išbandymų bei sunkumų. Kaip Abromo pavyzdys gali mums padėti juos sėkmingai įveikti, aptarsime kitame straipsnyje.
[Išnašos]
^ pstr. 2 Jehovos liudytojų išleistoje knygoje „Rašto supratimas“ (anglų k.) rašoma, jog „viename senovės papiruse pasakojama, kaip kartą faraonas liepė ginkluotiems vyrams pagrobti kažkokią gražią moterį, o jos vyrą nužudyti“. Taigi Abromo baimė nebuvo perdėta.
^ pstr. 6 Galbūt tarp tuo metu Abromui duotų tarnų buvo ir Hagara, vėliau tapusi jo sugulove (Pradžios 16:1).
^ pstr. 16 Kažkada kritikai tvirtino, kad Elamas niekada neturėjo tokios įtakos Šinare ir kad pasakojimas apie Kedorlaomero antpuolį yra prasimanymas. Apie archeologinius įrodymus, patvirtinančius šio Biblijos pasakojimo tikrumą, skaityk Sargybos bokšto 1989 m. liepos 1 d. numeryje anglų k. (p. 4—7) arba tų pačių metų gruodžio 1 d. numeryje rusų k.
Ar atkreipei dėmesį?
• Kodėl badas Kanaane Abromui tapo tikėjimo išbandymu?
• Kaip Abromas ir Saraja paliko puikų pavyzdį visiems vyrams ir žmonoms?
• Ko galime pasimokyti iš to, kaip Abromas išsprendė savo ir Loto tarnų ginčą?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 22 puslapyje]
Abromas nereikalavo savo teisių ir Loto interesus laikė aukštesniais už savuosius
[Iliustracija 24 puslapyje]
Gelbėdamas sūnėną Lotą, Abromas parodė pasitikėjimą Jehova