Ar egzistuoja Velnias?

„Krikščionių bažnyčios istorijoje buvo toks tarpsnis, kai Velnias, Belzebulas arba Šėtonas, — blogio karalius — buvo laikomas tikra galinga būtybe, kokia žmonės mano esant Dievą, nors tokių šiais laikais vis mažiau. Žydai ir pirmieji krikščionys sukūrė Velnią pusiau žmogų, pusiau žvėrį, įkūnijantį visą juos supantį blogį. Vėliau krikščionys suprato, jog tai prasimanyta būtybė ir patyliukais jį atmetė“ (Liudovikas Kenedis. „All in the Mind—A Farewell to God“).

RAŠYTOJAS ir diktorius Liudovikas Kenedis tvirtina, jog daug šimtmečių krikščioniškajame pasaulyje Velnio realumu niekas neabejojo. Pasak profesoriaus Normano Kono, krikščionys kartais „būdavo persekiojami minčių apie Šėtono bei jo demonų galią“ (Europe’s Inner Demons). Tai buvo būdinga ne tik neišsilavinusiems valstiečiams. Pavyzdžiui, profesorius Konas teigia, jog įsitikinimas, kad Velnias materializuodavosi į kokį nors gyvulį ir vadovaudavo bjauriems, nepadoriems ritualams, „pasaulyje atsirado ne iš neapsišvietusios daugumos tautosakos, o priešingai, iš intelektualaus elito“. Šiam „intelektualiam elitui“ priklausę išsilavinę dvasininkai buvo atsakingi už XV—XVII amžiuje Europą užplūdusią raganų medžioklę, per kurią, kaip manoma, bažnyčia ir pasaulietinės valdžios nukankino maždaug 50000 tariamųjų burtininkų.

Nenuostabu, kad daugelis atmeta tai, ką mano esant neprotinga, prietaringa Velnio samprata. Dar 1726 metais Danielius Defo išjuokė žmonių įsitikinimą, kad Velnias yra bjauri pabaisa „su šikšnosparnio sparnais, raguotas, skeltomis kanopomis, ilga uodega, dvišaku liežuviu ir panašiai“. Pasak jo, toks supratimas buvo „atsilikusios vaizduotės padarinys“ tų, kurie „paskatino sukurti baisų velnio įvaizdį“, ir tų, kurie jį sukūrė, „taip apgaudami neišprususį pasaulį savo pačių išrastu velniu“.

Ar jūsų požiūris irgi toks? Ar jūs taip pat manote, jog „velnias iš tikrųjų yra žmogaus pramanas savo nuodėmingumui pateisinti“? Toks teiginys yra enciklopedijoje The Zondervan Pictorial Encyclopedia of the Bible, taip mano ir dauguma tų, kurie laiko save krikščionimis. Anot Džefrio Bertono Raselo, krikščionijos teologai apskritai „atmetė Velnią ir demonus kaip atgyvenusį prietarą“.

 Tačiau kai kuriems žmonėms Velnias yra labai realus. Jie mano, jog blogį, kurio apstu žmonijos istorijoje, sukelia kažkokia antžmogiška, pikta jėga. Raselo manymu, „dvidešimtojo amžiaus baisenybės“ yra viena iš priežasčių, dėl kurių „po ilgo laikotarpio vėl sparčiai ima reikštis tikėjimas Velniu“. Pasak Dono Luiso, daugybė šių laikų išsilavinusių žmonių, kurie „atlaidžiai pasišaipydavo“ iš savo „neišsilavinusių protėvių“ prietaringų įsitikinimų ir baimės, „vėl ima domėtis antgamtine blogio jėga“ (Religious Superstition Through the Ages).

Tad kaip yra iš tikrųjų? Ar Velnias — tik prietaras? O gal jis yra kažkas, į ką reikia žiūrėti rimtai net XXI amžiuje?

[Iliustracija 4 puslapyje]

Kaip matome šioje Gustavo Doré graviūroje, pagal senus prietarus Velnias vaizduojamas pusiau žmogus, pusiau žvėris

[Šaltinio nuoroda]

Liuciferis Judekoje (Doré iliustracija Dantės „Dieviškajai komedijai“) Dover Publications Inc.