Gyvenimo istorija

Dvasinė šviesa spindi Vidurio Rytuose

PAPASAKOJO NAGIBAS SALIMAS

Pirmajame mūsų eros amžiuje Dievo Žodžio šviesa pradėjo sklisti iš Vidurio Rytų ir pasiekė atkampiausias žemės vietas. XX amžiuje toji šviesa sugrįžo ir dar kartą apšvietė tą pasaulio dalį. Papasakosiu jums, kaip tai vyko.

GIMIAU 1913-aisiais Amiūno mieste, šiaurės Libane. Tai buvo paskutiniai metai, kai pasaulis buvo bent kiek stabilus ir ramus. Kitais metais įsiplieskė I pasaulinis karas. Libaną anksčiau vadindavo Vidurio Rytų perlu, bet dėl karo, pasibaigusio 1918-aisiais, pašlijo ir šalies ekonomika, ir politika.

1920-aisiais Libane atsigavo paštas, todėl buvo galima gauti žinių iš libaniečių, gyvenančių užsienyje. Ne Libane gyveno mano dėdės Abdula ir Džordžas Gantusai. Jie parašė laišką savo tėvui Habibui Gantusui, mano seneliui, ir jame papasakojo apie Dievo Karalystę (Mato 24:14). Kai jis papasakojo draugams iš savo miestelio, ką perskaitė laiške, šie ėmė šaipytis iš jo. Po miestelį pasklido kalbos, kad Habibo sūnūs ragina tėvą parduoti savo žemę, nusipirkti asilą ir iškeliauti skelbti apie Dievą.

Šviesa ima sklisti

1921-aisiais Mišelis Abudas, gyvenęs Brukline (Niujorkas, JAV), grįžo į Libano miestą Tripolį. Jis jau buvo Biblijos tyrinėtojas (tada taip vadinosi Jehovos liudytojai).  Nors į Biblijos žinią neatsiliepė dauguma brolio Abudo draugų ir giminių, ją priėmė du žymūs asmenys: profesorius Ibrahimas Atija ir stomatologas Hana Šamasas. Daktaro Šamaso namuose ir klinikoje imta rengti krikščionių sueigas.

Dar buvau vaikas, kai broliai Abudas ir Šamasas atvyko į Amiūną, kuriame gyvenau. Jie man padarė didelį įspūdį. Tada prie skelbimo darbo nusprendžiau prisidėti ir aš. Kartu su broliu Abudu ištarnavome 40 metų — iki jo mirties 1963-iaisiais.

1922—1925 metais Biblijos tiesa apšvietė daugybę šiaurės Libano kaimų. Privačiuose namuose 20—30 žmonių susirinkdavo aptarti Biblijos. Tokios sueigos vykdavo ir pas mus Amiūne. Dvasininkai siųsdavo vaikus, kad barškintų skardinėmis, šūkautų, klykautų ir taip mums trukdytų. Todėl kartais sueigas tekdavo rengti pušyne.

Kadangi nuo jaunų dienų uoliai ėmiausi tarnybos ir lankiau visas krikščionių sueigas, mane praminė Timotiejumi. Mano mokyklos direktorius liepė liautis lankyti, kaip jis sakė, „tuos savo susitikimus“. Nepaklusau, todėl iš mokyklos buvau išmestas.

Skelbiu Biblijos vietovėse

1933-iaisiais pasikrikštijau ir netrukus pradėjau tarnauti pionieriumi (taip vadinasi Jehovos liudytojų visalaikiai tarnai). Nors tada mūsų buvo mažai, Biblijos žinią paskelbėme ne tik daugumoje šiaurės Libano kaimų, bet pasiekėme ir Beirutą, jo priemiesčius bei pietinę šalies dalį. Tuo laiku daugiausia keliavome pėsčiomis arba ant asilo — kaip Jėzus ir jo sekėjai pirmajame amžiuje.

1936-aisiais į Libaną kuriam laikui atvyko jau seniai Jungtinėse Valstijose gyvenęs libanietis liudytojas Jusefas Rachalas. Jis atsivežė porą gramofonų ir kitos garso aparatūros. Viską įtaisėme ant 1931-ųjų laidos fordo, kuriuo ėmėme keliauti per Libaną ir Siriją, taip nuveždami Karalystės žinią į atokias vietoves. Stiprintuvas veikė gerai: garsas buvo girdimas net už 10 kilometrų. Žmonės išeidavo ant savo namų stogų pasiklausyti, pasak jų, balsų iš dangaus. Dirbantieji laukuose palikdavo darbą ir prieidavo arčiau, kad geriau girdėtų.

Viena paskutinių mano kelionių su Jusefu Rachalu buvo kelionė į Chalebo miestą Sirijoje 1937-ųjų žiemą. Prieš brolio grįžimą į Jungtines Valstijas mes nuvažiavome ir į Palestiną. Ten aplankėme Haifą, Jeruzalę ir kai kuriuos kaimus. Palestinoje susitikome su Ibrahimu Šihadžiu, kuriam anksčiau buvau rašęs laiškų. Ibrahimas jau nemažai žinojo apie Bibliją, todėl kartu su mumis ėmė skelbti jos žinią po namus (Apaštalų darbų 20:20).

Buvo labai džiugu susitikti ir su profesoriumi Chalilu Kobrosiu — uoliu kataliku, studijavusiu Bibliją su Jehovos liudytojais susirašinėjant. Kaip jis gavo Libano Jehovos liudytojų adresą? Haifoje vienas pardavėjas suvyniojo jo nusipirktus maisto produktus į lapą, išplėštą iš Jehovos liudytojų  leidinio. Jame kaip tik buvo adresas. Maloniai pabendravome. 1939-aisiais jis atvyko į Tripolį pasikrikštyti.

1937-aisiais Tripolyje pasirodė Petras Lagakas su žmona. Per kelerius metus trise Karalystės žinią paskelbėme didžiojoje Libano ir Sirijos dalyje. 1943-iaisiais brolis Lagakas mirė. Tuo metu liudytojai dvasine šviesa jau buvo apšvietę daugumą Libano, Sirijos ir Palestinos miestų bei kaimų. Kartais apie 30 skelbėjų automobiliais ar autobusu išvykdavome į tolimas vietoves jau 3 valandą ryto.

Penktajame dešimtmetyje Ibrahimas Atija ėmėsi versti Sargybos bokštą į arabų kalbą. Aš ranka nurašydavau keturias kopijas ir išsiųsdavau jas liudytojams į Palestiną, Siriją ir Egiptą. Per II pasaulinį karą mūsų skelbimui buvo labai priešinamasi, tačiau ryšiai su Vidurio Rytų gyventojais, norinčiais Biblijos tiesos, nenutrūko. Iš pradžių aš nubraižydavau miesto ir aplinkinių kaimų planą, o tada eidavome ten su gerąja naujiena.

1944-aisiais, kai tebesiautėjo II pasaulinis karas, vedžiau Ivlin — skelbimo partnerio Mišelio Abudo dukterį. Susilaukėme trijų vaikų: dukters ir dviejų sūnų.

Darbas su misionieriais

Netrukus po karo į Libaną atvyko pirmieji Gileado misionierių mokyklos absolventai. Tada buvo įkurtas pirmas susirinkimas šalyje. Aš buvau paskirtas susirinkimo pirmininku. 1947-aisiais Libaną aplankė Natanas Noras ir jo sekretorius Miltonas Henšelis. Jie brolius labai padrąsino. Greitai buvo atsiųsta daugiau misionierių, kurių pagalbos prireikė organizuojant tarnybą ir rengiant sueigas.

Kartą nuvažiavę į tolimą vietovę Sirijoje susidūrėme su tenykščio vyskupo nepalankumu. Jis apkaltino mus sionistinių leidinių platinimu. Įdomu, kad, pavyzdžiui, iki 1948-ųjų dvasininkai dažnai užklijuodavo mums komunistų etiketę. Tąkart buvome  suimti ir kvočiami dvi valandas, per kurias puikiai paliudijome apie Jehovą.

Teisėjas išklausęs bylą pareiškė: „Nors ir smerkiu barzdylą, kuris jus apkaltino, turiu jam padėkoti, kad susitikau su jumis ir sužinojau kai ką apie jūsų mokymus.“ Tada jis atsiprašė už mums sudarytus nepatogumus.

Po dešimt metų važiuodamas autobusu į Beirutą užkalbinau šalia sėdintį žemės ūkio inžinierių. Keletą minučių pasiklausęs jis pasakė, kad panašiai kalbėjo jo draugas iš Sirijos. Kas buvo tas draugas? Tas pats teisėjas, nagrinėjęs mūsų bylą!

Šeštajame dešimtmetyje aplankiau Irako liudytojus ir ėjau su jais į tarnybą nuo durų prie durų. Be to, daug kartų keliavau į Jordaniją ir Vakarų Krantą. 1951-aisiais mes, keturi liudytojai, nuvykome į Betliejų. Ten dalyvavome Jėzaus mirties minėjime. Tos dienos rytą visi dalyviai autobusu buvome nuvažiavę prie Jordano, kur 22 žmonės pasikrikštijo, taip parodydami atsidavimą Jehovai. Kai ten kas nors imdavo prieštarauti mūsų veiklai, sakydavome: „Atėjome jums pasakyti, kad vienas jūsų žemietis taps viso pasaulio Karaliumi. Kodėl jūs nelinksmi? Juk yra ko džiaugtis!“

Žinia skelbiama ir sunkiais laikais

Žmonės Vidurio Rytuose apskritai yra geraširdžiai, paprasti, svetingi. Daugelis jų naujienos apie Dievo Karalystę klausosi susidomėję. Tikrai niekas taip nepadrąsina kaip žinia, kad netrukus išsipildys šis Biblijos pažadas: „Pats Dievas bus su [savo tauta]. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apreiškimo 21:3, 4).

 Pamačiau, kad dauguma mūsų veiklos priešų paprasčiausiai nesupranta, kodėl mes skelbiame tą gerą žinią. Ypač mus juodino krikščionių dvasininkai. Taigi per pilietinį karą, prasidėjusį 1975-aisiais ir užsitęsusį daugiau nei 15 metų, Libane liudytojams buvo nelengva.

Kartą ėmiau studijuoti Bibliją su šeima, uoliai lankiusia bažnyčią. Jie puikiai įsisavino Biblijos tiesas ir tuo suerzino bažnyčios dvasininkus. Vieną naktį grupė tikinčiųjų nusprendė šturmu paimti šeimos turimą parduotuvę. Jie sudegino daug prekių, kurių bendra vertė buvo bent 10000 JAV dolerių. Tą pačią naktį jie pagrobė mane. Pabandžiau pasamprotauti su jų vadu. Sakiau, kad jei jie iš tikrųjų yra krikščionys, nesielgtų barbariškai. Tada vadas įsakė sustabdyti automobilį ir liepė man išlipti.

Vėliau mane pagrobė keturi apsaugos kareiviai. Daug gąsdinęs, net grasinęs nušauti jų vadovas staiga apsigalvojo ir mane paleido. Du iš tų kareivių dabar už žmogžudystę ir apiplėšimą sėdi kalėjime, o kitiems dviem įvykdyta mirties bausmė.

Geros progos skelbti tiesą

Dažnai lėktuvu keliaudavau iš vienos šalies į kitą. Kartą skrisdamas iš Beiruto į Jungtines Valstijas sėdėjau šalia Čarlzo Maleko, buvusio Libano užsienio reikalų ministro. Jis atidžiai manęs klausė. Jam patiko, kad daug citavau iš Biblijos. Malekas prisiminė, kad Tripolyje lankė mokyklą, kurioje mokytojavo Ibrahimas Atija, tas pats žmogus, kurį su Biblijos tiesa supažindino mano uošvis! Pašnekovas sakė, kad Ibrahimas išmokė jį gerbti Bibliją.

Kitą kartą sėdėjau šalia Palestinos atstovo Jungtinėms Tautoms. Jam irgi papasakojau apie Dievo Karalystę. Kai atskridome į Niujorką, jis supažindino mane su savo brolio šeima, kurią vėliau dažnai aplankydavau. Vienas mano giminaitis dirbo Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke. Kartą jo kabinete užtrukau tris valandas, per kurias ir jam paliudijau apie Dievo Karalystę.

Dabar man 88-eri. Dar esu pajėgus atlikti savo pareigas susirinkime. Mano žmona Ivlin irgi tebetarnauja Jehovai. Dukra ištekėjo už Jehovos liudytojų keliaujančiojo prižiūrėtojo, kuris dabar tarnauja vyresniuoju viename Beiruto susirinkime. Jų dukra irgi liudytoja. Mūsų jaunesnysis sūnus su žmona bei jų dukra taip pat liudytojai. Vyresniajam sūnui irgi įdiegėme į širdį krikščionybę, todėl tikiuosi, kad vieną dieną jis ją priims.

1933-iaisiais buvau paskirtas pionieriumi. Tada buvau pirmas pionierius Vidurio Rytuose. Visus šiuos 68 metus nebūčiau radęs nieko geriau negu nuolat tarnauti Jehovai. Esu pasiryžęs ir toliau vaikščioti jo skleidžiamoje dvasinėje šviesoje.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Nagibas. 1935-ieji

[Iliustracija 24 puslapyje]

Šalia fordo su įtaisytais gramofonais Libano kalnuose. 1940-ieji

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Viršuje (pagal laikrodžio rodyklę, pradedant viršutiniu kairiu kampu): Nagibas, Ivlin, jų dukra, brolis Abudas ir Nagibo vyresnysis sūnus. 1952-ieji

Apačioje (priekyje): broliai Šamasas, Noras, Abudas ir Henšelis Nagibo namuose Tripolyje. 1952-ieji

[Iliustracija 26 puslapyje]

Nagibas su žmona Ivlin