‛Ieškokite ramybės ir vykitės ją’
‛Ieškokite ramybės ir vykitės ją’
„Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis“ (ROMIEČIAMS 12:18, Brb).
1, 2. Dėl kokių priežasčių žmogaus kuriama taika būna trumpalaikė?
ĮSIVAIZDUOK namą su prastais pamatais, sutrūnijusiomis sijomis, įlinkusiu stogu. Ar norėtum jame įsikurti? Tikriausiai ne. Net šviežias dažų sluoksnis nepaslėptų, kad pastatas nebetvirtas. Anksčiau ar vėliau jis sugriūtų.
2 Į tokį namą panaši šio pasaulio kuriama taika. Ji būna pagrįsta žmogaus, „kuris negali išgelbėti“, pažadais ir strategija, todėl yra nepatvari (Psalmyno 146:3). Istorija liudija apie nesuskaičiuojamas kovas tarp tautų, etninių grupių, genčių. Aišku, trumpam įsivyraudavo ramybė, tačiau kokia? Jei dvi kariaujančios pusės paskelbia paliaubas vienai iš jų pralaimėjus arba abiem įsitikinus, jog toliau grumtis beprasmiška, argi tai galima pavadinti taika? Juk ir toliau keroja karą įžiebusi neapykanta, įtarinėjimai, pavydas. Tai tik pridengtas, ‛uždažytas’ priešiškumas, o ne ilgalaikė taika (Ezechielio 13:10).
3. Kodėl Dievo tautoje klestinti taika skiriasi nuo žmonių kuriamos taikos?
3 Vis dėlto net šiame karų varginamame pasaulyje klesti tikroji ramybė. Kur? Tarp Jėzaus Kristaus sekėjų, tikrųjų krikščionių, klausančių Jėzaus priesakų ir einančių jo keliu (1 Korintiečiams 11:1; 1 Petro 2:21). Šiuos skirtingų rasių, socialinės padėties, tautybės krikščionis vienijanti taika yra tvirta, nes ji prasideda nuo tikėjimu ir Jėzaus Kristaus išperkamąja auka paremtų taikingų santykių su Dievu. Tokia taika yra ne žmogaus pastangų vaisius, o Dievo dovana (Romiečiams 15:33; Efeziečiams 6:23, 24). Ji įsigali todėl, kad krikščionys paklūsta „Ramybės Kunigaikščiui“, Jėzui Kristui, ir garbina Jehovą — „meilės bei ramybės Dievą“ (Izaijo 9:6; 2 Korintiečiams 13:11).
4. Kaip krikščionys ‛vejasi’ ramybę?
4 Taika tarp netobulų žmonių neįsivyrauja savaime. Todėl Petras pasakė, kad kiekvienas krikščionis turi ‛ieškoti ramybės ir ją vytis’ (1 Petro 3:11). Kaip? Atsakymas užrašytas vienoje senoje pranašystėje. Jehova per Izaiją pasakė: „Visi tavo vaikai bus Viešpaties mokomi ir gyvens didelėje ramybėje“ (Izaijo 54:13, Brb; Filipiečiams 4:9). Vadinasi, tikrąja ramybe mėgaujasi tie, kurie klauso Jehovos mokymų. Be to, taika drauge su „meile, džiaugsmu, ... kantrybe, malonumu, gerumu, ištikimybe, romumu, susivaldymu“ yra Dievo šventosios dvasios vaisiai (Galatams 5:22, 23). Taigi ja negali džiaugtis nemylintis, bedžiaugsmis, nekantrus, nemalonus, negeras, neištikimas, nuožmus, nesusivaldantis žmogus.
‛Taikingi su visais žmonėmis’
5, 6. a) Koks skirtumas tarp taikaus žmogaus ir taikdario, arba taikingo? b) Su kuo krikščionys turi taikingai sugyventi?
5 Taika yra padėtis, kai vyrauja ramybė. Tokiu žodžiu galima apibūdinti metą bei aplinkybes, kai nekovojama. Pavyzdžiui, net apie mirusį sakoma, jog jis ilsisi ramybėje! Tačiau norėdami džiaugtis tikrąja ramybe, turime ją palaikyti. Kalno pamoksle Jėzus pasakė: „Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mato 5:9). Jėzus kalbėjo tiems, kurie turėjo viltį vėliau būti dvasiniai Dievo sūnūs ir nemarūs gyventi danguje (Jono 1:12; Romiečiams 8:14-17; Jr). Galiausiai visi klusnūs žmonės, net ir nepuoselėjantys dangiškosios vilties, taip pat įgis „Dievo vaikų garbės laisvę“ (Romiečiams 8:21). To tikėtis gali tik taikdariai. Sąvokos „taikus“ ir „taikdarys“ (arba „taikingas“) skiriasi. Pastaraisiais žodžiais Rašte įvardijami tie, kas aktyviai taiką remia, kartais kuria ten, kur jos nėra.
6 Turėdami tai omenyje, įsigilinkime į Pauliaus patarimą romiečiams: „Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis“ (Romiečiams 12:18, Brb). Apaštalas nesakė, kad romiečiams pakanka ramiai laikytis, nors tai irgi naudinga. Paulius skatino juos gyventi taikingai. Su kuo? Su „visais žmonėmis“ — namiškiais, bendratikiais, net su kitokių įsitikinimų žmonėmis. Jis ragino tai daryti romiečius, ‛kiek nuo jų priklauso’. Aišku, Paulius nemanė, jog dėl taikos galima atsisakyti įsitikinimų. Ne, apaštalas tik norėjo, kad krikščionys be reikalo nenuteiktų aplinkinių prieš save ir bendrautų su jais skatinami taikos dvasios. Krikščionys privalo taip elgtis tiek susirinkime, tiek kitur (Galatams 6:10). Apie tai Paulius rašė: „Visada siekite daryti gera vieni kitiems ir visiems“ (1 Tesalonikiečiams 5:15, Brb).
7, 8. Kaip krikščionys stengiasi sugyventi su jų įsitikinimų nepalaikančiais žmonėmis ir kodėl?
7 Kaip taikingai sugyventi su tais, kurie nepritaria mūsų įsitikinimams ar net yra priešiški? Viena, nesidėkime esą pranašesni. Juk nebūtume taikingi ką nors žemindami. Jehova yra pasakęs, koks bus jo nuosprendis organizacijoms bei grupėms, tačiau nevalia kalbėti apie vieną ar kitą žmogų taip, tarsi jis jau būtų pasmerktas. Mes neteisiame nieko, netgi savo priešininkų. Pamokęs Titą patarti, kaip krikščionys turėtų elgtis su valdžiomis Kretoje, Paulius priminė, kad šie „nieko neįžeidinėtų, nesikivirčytų, būtų romūs, visiems žmonėms rodytų meilumą“ (Titui 3:1, 2).
8 Būdami taikingi su žmonėmis, nepritariančiais mūsų tikėjimui, galime nuteikti juos palankiai žiūrėti į tiesos žinią. Aišku, mes nedraugausime su tais, kurie „gadina naudingus įpročius“ (1 Korintiečiams 15:33, NW). Tačiau privalome būti pagarbūs ir su visais žmonėmis elgtis kilniai, maloniai. Petras rašė: „Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad, nors dabar jie šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną“ (1 Petro 2:12).
Taikingi skelbimo tarnyboje
9, 10. Kokį taikingo elgesio su netikinčiais pavyzdį paliko Paulius?
9 Pirmojo amžiaus krikščionys garsėjo drąsa. Jie neslėpė savo žinios ir priešininkų puolami verčiau klausė Dievo, o ne žmonių (Apaštalų darbų 4:29; 5:29). Tačiau jie niekada nesielgė šiurkščiai. Pažiūrėkime, kaip Paulius kalbėdamasis su karaliumi Erodu Agripa II gynė savo tikėjimą. Nors buvo žinoma apie karaliaus kraujomaišą su seserimi Berenike, apaštalas nesakė jam moralų. Paulius minėjo Agripai priimtinus ir žinomus dalykus, kad šis išmano žydų papročius bei tiki pranašais (Apaštalų darbų 26:2, 3, 27).
10 Ar Paulius meilikavo karaliui, nuo kurio priklausė jo laisvė? Ne, apaštalas elgėsi taip, kaip patardavo kitiems, ir kalbėjo tiesą. Jis nepasakė Agripai nė vieno neteisingo žodžio (Efeziečiams 4:15). Kartu Paulius elgėsi taikingai ir žinojo, kaip tapti ‛visiems viskuo’ (1 Korintiečiams 9:22). Jis siekė apginti savo teisę skelbti žinią apie Jėzų. Gabus mokytojas Paulius pirmiausia priminė tai, su kuo Agripai buvo nesunku sutikti. Taip apaštalo padedamas, nedorovingas karalius galėjo susidaryti palankią nuomonę apie krikščionybę (Apaštalų darbų 26:28-31).
11. Kaip galime būti taikingi skelbimo tarnyboje?
11 Kaip mums būti taikingiems savo tarnyboje? Turime kaip ir Paulius vengti ginčytis. Žinoma, kartais reikia „be baimės skelbti Dievo žodį“, ryžtingai ginti savo tikėjimą (Filipiečiams 1:14). Tačiau pagrindinis mūsų tikslas — skleisti gerąją naujieną (Mato 24:14). Suvokęs, kokia yra tiesa apie Dievo tikslą, klausytojas gali būti paskatintas atmesti klaidingas religines idėjas ir atsisakyti blogų įpročių. Tad geriausia stengtis, kiek įmanoma, kalbėti, kas klausytojui priimtina ir kas mus su juo vienija. Prieštaraudami nieko nelaimėsime, o girdėdamas malonią šneką žmogus galbūt išklausys mūsų žinią (2 Korintiečiams 6:3).
Taikingumas šeimoje
12. Kaip galime būti taikdariai šeimoje?
12 Paulius pasakė, kad susituokusieji „turės kūno vargų“ (1 Korintiečiams 7:28). Gali užgriūti visokių sunkumų. Kartais kils ir nesutarimų. Kaip juos išspręsti? Taikingai. Taikdarys žiūrės, kad nesantaika neįsiliepsnotų. Kaip? Pirmiausia reikia valdyti liežuvį. Sakydamas kandžius, užgaulius žodžius, šis mažas narys tikrai gali virsti „nerimstančia blogybe, pilna mirtinų nuodų“ (Jokūbo 3:8). Taikdarys savo kalba stengsis ugdyti, o ne žlugdyti (Patarlių 12:18).
13, 14. Kaip išsaugoti taiką, kai nusižengiame žodžiais arba pasikarščiuojame?
13 Būdami netobuli, visi kartais pasakome žodžių, dėl kurių gailimės. Sutuoktiniai, kuriems taip atsitiko, turi nedelsti taikytis (Patarlių 19:11; Kolosiečiams 3:13). Venkite ‛svaidytis žodžiais’ bei ‛kivirčytis’ (1 Timotiejui 6:4, 5). Stenkitės suprasti vienas kito jausmus. Į nemalonius žodžius neatsakykite tuo pačiu. Nepamirškite, kad „švelnus atsakymas nuramina pyktį“ (Patarlių 15:1).
14 Dažnai praverčia patarimas iš Patarlių 17:14: „Ginčą užgniaužk dar jam neprasidėjus.“ Įvertink situaciją pašaliečio akimis. Luktelk, kol įkarštis atvės ir viską galėsi išsiaiškinti ramiai. Kartais patartina pasikviesti brandų krikščionių prižiūrėtoją. Šie patyrę, atjautūs vyrai gali padėti sutuoktiniams išsaugoti taiką (Izaijo 32:1, 2).
Taikdarystė susirinkime
15. Kokia, pasak Jokūbo, bloga dvasia užvaldė kai kuriuos krikščionis ir kodėl ji vadinama „žemiška, gyvuliška, demoniška“?
15 Pirmajame amžiuje, deja, buvo krikščionių, pasidavusių tam, kas ardo taiką — pavydui, savanaudiškumui. Jokūbas pasakė: „Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiškas, gyvuliškas ir demoniškas gudrumas. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai“ (Jokūbo 3:14-16). Kai kurių manymu, graikiškas žodis, išverstas sąvoka „savanaudiškumas“, reiškia ambicingą troškimą, pastangas užimti tam tikrą padėtį. Neveltui Jokūbas vadina tokį siekį „žemišku, gyvulišku, demonišku“. Istorija liudija, kad pasaulio valdovai elgdavosi savanaudiškai ir kovodavo tarpusavyje tarsi žvėrys. Tai tikrai „žemiška, gyvuliška“ savybė. Savanaudiškumas taip pat yra „demoniškas“ bruožas. Pirmą kartą šią klastingą savybę parodė vienas valdžios ištroškęs angelas, sukilęs prieš Jehovą Dievą ir tapęs Šėtonu, demonų valdovu.
16. Kaip kai kurie pirmojo amžiaus krikščionys rodė tokią kaip Šėtono dvasią?
16 Jokūbas skatino krikščionis priešintis savanaudiškumo dvasiai, nes ji ardo taiką. Jis rašė: „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose“ (Jokūbo 4:1). „Užgaidomis“ tikriausiai įvardijamas materialinių dalykų arba garbės, valdžios bei įtakos godulys. Matyt, susirinkime kai kas panorėjo puikuotis kaip Šėtonas, o ne būti „mažiausiu“, kaip, pasak Jėzaus, pridera tikriesiems Kristaus sekėjams (Luko 9:48). Tokia negera dvasia gali pakenkti susirinkimo taikai.
17. Kaip dabar krikščionys gali būti susirinkimo taikdariai?
17 Mes irgi turime priešintis materializmo, pavydo, tuščių ambicijų potraukiui. Jei tikrai esame taikdariai, nesibaiminsime, kad ne mes, o kiti susirinkimo nariai sugeba kažką geriau daryti, ir neskleisime abejonių dėl jų motyvų. Savo gabumais nesistengsime akinti bendratikių lyg norėdami pademonstruoti, kad susirinkimas klesti tik dėl mūsų sumanumo ir patirties. Tai skaldanti, o ne taiką sauganti dvasia. Užuot garsinęsis savo talentais, taikdarys kukliai naudoja juos bendratikių labui bei Jehovos šlovei ir žino, jog tikrasis krikščionis atpažįstamas ne iš gabumų, o iš meilės (Jono 13:35; 1 Korintiečiams 13:1-3).
‛Taika — tavo prižiūrėtojas’
18. Kaip vyresnieji saugo tarpusavio taiką?
18 Vyresnieji yra pirmieji susirinkimo taikdariai. Jehova išpranašavo apie savo tautą: „Taiką paskirsiu tavo prižiūrėtoju, o teisumą — tavo valdytoju“ (Izaijo 60:17). Tie pranašiški žodžiai tinka krikščionių ganytojams, daug jėgų skiriantiems tarpusavio ir kaimenės taikai palaikyti. Tarp pačių vyresniųjų klesti taika, jei jie rodo ramybe bei supratingumu paremtą „iš aukštybių kilusią išmintį“ (Jokūbo 3:17). Šie susirinkimo vyrai skiriasi socialine padėtimi, patirtimi, todėl kartais jų nuomonės nesutampa. Ar tai rodo, kad jie nesutaria? Visai ne, jei moka deramai spręsti reikalus. Taikingas vyresnysis romiai pateikia savo siūlymus ir pagarbiai išklauso kitus. Užuot atkakliai gynęs savo nuomonę, jis maldingai apmąsto kito brolio požiūrį. Paprastai priimtinos įvairios nuomonės, jei jos neprieštarauja Biblijos principams. Taikingas vyresnysis matydamas, kad jo požiūrio neremia kiti, nusileis ir sutiks su daugumos pasiūlymu. Taip jis pasirodys supratingas (1 Timotiejui 3:2, 3, NW). Patyrę prižiūrėtojai žino, jog taika yra svarbiau nei jų pačių nuomonė.
19. Kaip vyresnieji saugo susirinkimo taiką?
19 Taiką su kaimene vyresnieji palaiko padėdami bendratikiams ir stengdamiesi nebūti pernelyg kritiški. Žinoma, kartais kurį nors susirinkimo narį reikia pataisyti (Galatams 6:1). Tačiau drausminimas nėra pagrindinė krikščionių prižiūrėtojo pareiga. Dažniausiai jis turėtų girti bendratikius. Meilingi vyresnieji stengiasi įžvelgti gerąsias žmogaus savybes. Prižiūrėtojai vertina nuoširdžias tikėjimo brolių pastangas ir neabejoja jų troškimu tarnauti kuo geriau (2 Korintiečiams 2:3, 4).
20. Kokia nauda susirinkimui, kai visi jo nariai yra taikdariai?
20 Su visais — namiškiais, bendratikiais, kitamaniais — mes stengiamės gyventi taikoje ir ją saugoti. Jei uoliai stiprinsime taiką, susirinkime klestės laimė. Sykiu būsime įvairiopai apsaugoti bei sustiprinti. Apie tai — kitame straipsnyje.
Ar atsimeni?
• Ką reiškia būti taikingam?
• Kaip galime taikingai elgtis su pasaulio žmonėmis?
• Kaip galime saugoti taiką šeimoje?
• Kaip vyresnieji palaiko susirinkimo taiką?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 9 puslapyje]
Taikingas krikščionis nesideda pranašesniu
[Iliustracijos 10 puslapyje]
Krikščionys yra taikdariai skelbimo tarnyboje, namie, susirinkime