Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kaip mūsų širdyse gali viešpatauti Kristaus ramybė?

Kaip mūsų širdyse gali viešpatauti Kristaus ramybė?

Kaip mūsų širdyse gali viešpatauti Kristaus ramybė?

„Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne“ (KOLOSIEČIAMS 3:15).

1, 2. Kaip „Kristaus ramybė“ viešpatauja krikščionies širdyje?

DAUGELIUI nemalonu girdėti apie viešpatavimą, nes tai siejasi su prievarta bei manipuliacija. Todėl Pauliaus paraginimas Kolosų krikščionims leisti ‛širdyse viešpatauti Kristaus ramybei’ kai kam gali atrodyti netinkamas (Kolosiečiams 3:15). Argi mums neduota laisva valia? Kodėl turėtume leisti kažkam viešpatauti mūsų širdyse?

2 Paulius nesiūlė kolosiečiams atsisakyti laisvos valios. Graikiškas terminas, pavartotas Kolosiečiams 3:15 ir verčiamas ‛viešpatauti’, yra giminingas žodžiui, reiškiančiam varžybų teisėją, skirdavusį apdovanojimus senovės atletų kovose. Varžovai patys pasirinkdavo veiksmų taktiką, kiek leisdavo žaidimo taisyklės, tačiau kas jų laikėsi ir laimėjo, spręsdavo teisėjas. Mes irgi galime dėl daug ko laisvai apsispręsti, bet mūsų širdies teisėjas, arba, kaip verčia E. Gudspidas, vadovas, visada turėtų būti „Kristaus ramybė“.

3. Kas yra „Kristaus ramybė“?

3 Kas yra „Kristaus ramybė“? Tai tokia vidinė ramuma, kurią įgyjame tapę Jėzaus mokiniais ir sužinoję, jog esame Jehovos Dievo ir jo Sūnaus mylimi bei turį jų pritarimą. Prieš palikdamas mokinius, Jėzus jiems pasakė: „Duodu jums savo ramybę... Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jono 14:27) Beveik 2000 metų tokia ramybe džiaugiasi ištikimi Kristaus kūno pateptieji nariai, o dabar ir jų draugai, „kitos avys“ (Jono 10:16). Ji turi valdyti mūsų širdį. Per sunkius išmėginimus ramybė apsaugo mus nuo didelės baimės arba nerimasties. Aptarkime, kaip ji padeda, kai kenčiame neteisybę, esame slegiami nerimo, kai jaučiamės niekam verti.

Kai susiduriame su neteisybe

4. a) Kokią neteisybę patyrė Jėzus? b) Kaip elgiasi krikščionys, susidūrę su neteisybe?

4 Karalius Saliamonas pasakė: „Žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“ (Mokytojo 8:9). Jėzus žinojo, kokie tikri šie žodžiai, ir iš savo dangiškosios buveinės matė didžiulę neteisybę žemėje. Čia jis pats, niekuo nekaltas, patyrė baisiausią neteisybę, kai buvo apkaltintas piktžodžiavimu Dievui ir nuteistas mirti kaip nusikaltėlis (Mato 26:63-66; Morkaus 15:27). Šiandien neteisybė tebėra įsigalėjusi ir ji ypač slegia tikruosius krikščionis, „visų tautų nekenčiamus“ (Mato 24:9). Tačiau Kristaus ramybė padėjo jiems ištverti nacistinių mirties stovyklų bei tarybinio gulago siaubą, chuliganiškus išpuolius, melagingus kaltinimus, šmeižtą. Krikščionys seka šiuo Jėzaus pavyzdžiu: „Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui“ (1 Petro 2:23).

5. Apie ką pirmiausia vertėtų susimąstyti išgirdus kalbas, jog kuris nors susirinkimo narys elgiasi neteisingai?

5 Bet dabar galbūt susiduriame su daug smulkesniais dalykais, pavyzdžiui, manome, jog kai kas susirinkime elgiasi neteisingai. Tokiu atveju jaučiamės kaip Paulius: „Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu?!“ (2 Korintiečiams 11:29) Ką daryti? Pagalvokime: ‛Ar tikrai anas krikščionis neteisus?’ Juk dažnai nežinome visų aplinkybių ir imame smerkti žmogų tik todėl, jog kas nors mus patikino esąs informuotas. Ne veltui Biblijoje sakoma: „Neišmanėlis tiki kiekvienu žodžiu“ (Patarlių 14:15, Brb). Todėl neskubėkime daryti išvadų.

6. Ką derėtų daryti, jei kas nors susirinkime su tavimi pasielgė neteisingai?

6 Tarkim, manome patys tapę neteisybės auka. Kaip reaguotume turėdami širdyje Kristaus ramybę? Tikriausiai pasikalbėtume su tuo, kurio skriaudą jaučiame. Paskui, užuot aptarinėjus reikalą su kitais, ar nebūtų geriau maldoje patikėti viską Jehovai ir neabejoti, jog tai teisingiausia išeitis? (Psalmyno 9:11 [9:10, Brb]; Patarlių 3:5) Taip nusprendę širdyje, jausime pasitenkinimą ir ‛tylėsime’ (Psalmyno 4:5 [4:4, Brb]). Daugumai atvejų tinka šis Pauliaus patarimas: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kolosiečiams 3:13).

7. Ko turime niekada nepamiršti bendraudami su broliais?

7 Visada prisiminkime štai ką: nors įvykių kontroliuoti neįmanoma, save valdyti galime. Jei, pamatę neteisybę, imsime karščiuotis, savo ramybę žlugdysime daugiau nei ta skriauda (Patarlių 18:14). Galime tiek susvyruoti, jog nustosime bendrauti su susirinkimu, kol, mūsų požiūriu, neįsigalės teisingumas. Psalmininkas sakė, kad Jehovos įstatymo mylėtojai nesuklumpa (Psalmyno 119:165, Brb). Kol kas niekaip neišvengsime neteisybės, todėl nereaguokime taip, kad šis dalykas trukdytų tarnauti Jehovai. Stenkimės, kad mūsų širdyse viešpatautų Kristaus ramybė.

Kai slegia nerimas

8. Kas kartais sukelia nerimą žmogui ir kiek jį gali prislėgti?

8 Jausti nerimą yra įprasta šiomis „paskutinėmis dienomis“ (2 Timotiejui 3:1). Tiesa, Jėzus pasakė: „Per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite“ (Luko 12:22). Tačiau trikdo ne vien materialiniai rūpesčiai. Štai Lotą vargino Sodomos gyventojų palaidumas (2 Petro 2:7). Paulių spaudė „rūpestis visomis bendruomenėmis“ (2 Korintiečiams 11:28, Jr). Jėzus taip kankinosi paskutinę naktį prieš mirtį, kad „jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn“ (Luko 22:44). Taigi nerimas nebūtinai liudija silpną žmogaus tikėjimą. Tačiau jei ilgai dėl ko nors graužiamės, galime prarasti ramybę. Kai kuriuos liudytojus susirūpinimas vargino tiek, jog jie nebepajėgė atlikti Jehovos tarnybos užduočių. Biblijoje sakoma: „Nerimas apsunkina žmogaus širdį“ (Patarlių 12:25). Ką daryti, kai slegia nerimastis?

9. Ko turėtume imtis norėdami palengvinti nerimastį, tačiau kokių jos priežasčių nepajėgsime pašalinti?

9 Kai kada galime pašalinti nerimastį sukeliančias priežastis. Jei sušlubavo sveikata, reikėtų pasirūpinti gydymu, bet apie tai kiekvienas sprendžia pats * (Mato 9:12). Jei nebesusidorojame su daugeliu reikalų, galbūt kai ką derėtų pavesti kitiems (Išėjimo 18:13-23). Tačiau ko imtis tėvams, negalintiems su niekuo dalytis savo nelengvomis pareigomis? O kaip su krikščionimi, kurio sutuoktinis yra priešiškas jo įsitikinimams? O jei šeima sunkiai išsilaiko arba priversta gyventi karo zonoje? Tikrai niekada nepajėgsime įveikti visko, kas šioje santvarkoje sukelia rūpesčių. Vis dėlto išsaugoti širdyje Kristaus ramybę galime. Kaip?

10. Kokių dviejų dalykų padedami, krikščionys gali palengvinti savo nerimą?

10 Viena, kaip galime sau padėti, — ieškoti paguodos Dievo Žodyje. Karalius Dovydas pasakė: „Kai būnu neramus ir susirūpinęs, tu paguodi mane ir pralinksmini“ (Psalmyno 94:19). Jehova mus guodžia per Bibliją. Nuolat studijuodami šią įkvėptą knygą, sugebėsime išsaugoti Kristaus ramybę savo širdyje. Biblijoje rašoma: „Mesk ant Viešpaties savo naštą, o jis palaikys tave: jis niekados neleis teisiajam svyruoti!“ (Psalmyno 55:22, Jr [55:23, BD]) Panašiai kalbėjo ir Paulius: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams 4:6, 7). Karštai nepaliaujamai melsdamiesi, neprarasime ramybės.

11. a) Kaip Jėzus paliko puikų maldingo asmens pavyzdį? b) Koks turi būti mūsų požiūris į maldą?

11 Nepranokstamą pavyzdį nerimo prislėgtiems žmonėms paliko Jėzus. Kartais jis valandų valandas melsdavosi savo dangiškajam Tėvui (Mato 14:23; Luko 6:12). Malda padėjo jam ištverti patį sunkiausią išmėginimą. Naktį prieš mirtį jo sielvartas vis didėjo. Kaip Jėzus vadavosi? Jis meldėsi „dar karščiau“ (Luko 22:44). Tobulas Dievo Sūnus išties buvo maldingas, juolab netobuli jo sekėjai turi išsiugdyti įprotį melstis! Jėzus patarė mokiniams „visuomet melstis ir nepaliauti“ (Luko 18:1). Malda — tikras, niekuo nepakeičiamas ryšys su Tuo, kuris pažįsta kiekvieną geriau nei mes save (Psalmyno 103:14, Brb). Jei trokštame išsaugoti savo širdyje Kristaus ramybę, melsimės „be paliovos“ (1 Tesalonikiečiams 5:17).

Kaip įveikti savo ribotumus

12. Dėl kokių priežasčių kai kurie mano, jog jų krikščioniška tarnyba yra netinkama?

12 Jehovai kiekvienas jo tarnas yra kaip brangenybė, tarsi lobis (Agėjo 2:7). Tačiau daug kam sunku tuo patikėti. Kai kurie yra savimi nusivylę dėl senyvo amžiaus, didėjančių šeimos pareigų, silpstančios sveikatos. Yra tokių, kurie jaučiasi nevisaverčiai dėl nelaimingos vaikystės, dar kitus kamuoja praeityje padarytos klaidos ir mintys, kad Jehova gali niekad neatleisti (Psalmyno 51:5 [51:3, Brb]). Kaip nepasiduoti tokioms mintims?

13. Kaip Raštas paguodžia tuos, kurie jaučiasi niekam verti?

13 Kristaus ramybė padeda mums neabejoti Jehovos meile. Tokią ramybę galime atgauti mąstydami apie Jėzų: jis niekada neminėjo, kad esame vertinami pagal tai, ką nuveikiame lyginant su kitais (Mato 25:14, 15; Morkaus 12:41-44). Jis kalbėjo apie kitką — ištikimybę. Savo mokiniams Jėzus pasakė: „Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mato 24:13). Jėzus pats buvo žmonių paniekintas, tačiau neabejojo, jog Tėvas jį myli (Izaijo 53:3; Jono 10:17). Jis patikino mokinius, kad jie irgi yra mylimi (Jono 14:21). Jėzus pabrėžė šią mintį tokiu palyginimu: „Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Mato 10:29-31). Kokie šilti žodžiai apie Jehovos meilę!

14. Iš kur žinome, kad Jehova brangina kiekvieną iš mūsų?

14 Jėzus paminėjo dar kai ką: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jono 6:44). Jehova patraukė mus sekti Jėzumi, vadinasi, Jis trokšta, kad būtume išgelbėti. Jėzus tvirtino mokiniams: „Jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas šitų mažutėlių“ (Mato 18:14). Tad jei tarnauji iš visos širdies, džiaukis savo puikiais darbais (Galatams 6:4). Jei kamuoja praeities klaidos, žinok, kad Jehova tikram atgailautojui „labai atlaidus“ (Izaijo 43:25; 55:7). Būdamas nusivylęs savimi dėl kokios nors kitos priežasties, nepamiršk, jog „Viešpats arti tų, kurie sielojasi, ir gelbsti nevilties apimtuosius“ (Psalmyno 34:19 [34:18, Brb]).

15. a) Kaip Šėtonas stengiasi išplėšti mūsų ramybę? b) Kodėl galime pasitikėti Jehova?

15 Šėtonas labai stengiasi išplėšti mūsų ramybę. Jis yra pradininkas paveldėtos nuodėmės, su kuria visi grumiamės (Romiečiams 7:21-24). Jis tikrai būtų patenkintas, jei manytum, jog tavo, netobulo žmogaus, tarnyba Dievui nepriimtina. Niekada nesiduok Velnio sugniuždomas! Žinodamas, kokie jo kėslai, būk pasiryžęs ištverti iki pabaigos (2 Korintiečiams 2:11; Efeziečiams 6:11-13). Atmink, jog „Dievas didesnis už mūsų širdį ir žino viską“ (1 Jono 3:20, Brb). Jehova mato ne tik mūsų silpnybes, bet ir mūsų motyvus bei norus. Todėl guoskis psalmininko žodžiais: „Viešpats neapleis savo tautos, nepaliks savo paveldo“ (Psalmyno 94:14).

Suvienyti Kristaus ramybe

16. Kokia prasme mes, besistengiantys ištverti, esame ne vieniši?

16 Paulius rašė, kad turime leisti Kristaus ramybei viešpatauti mūsų širdyje, nes esame tam „pašaukti viename kūne“. Pateptieji krikščionys, kuriems rašė Paulius, buvo Kristaus kūno nariai kaip ir pateptasis likutis šiais laikais. Išvien su juo eina „kitos avys“ ir drauge yra suburti į „vieną kaimenę“, prižiūrimą „vieno ganytojo“, Jėzaus Kristaus (Jono 10:16). Milijonų žmonių, sudarančių pasaulinę „kaimenę“, širdyse viešpatauja Kristaus ramybė. Tai, kad esame ne vieniši, padeda mums ištverti iki pabaigos. Petras rašė: „Pasipriešinkite [Šėtonui] tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje“ (1 Petro 5:9).

17. Kas skatina leisti Kristaus ramybei viešpatauti mūsų širdyse?

17 Tad visi stenkimės toliau ugdytis ramybę, itin brangų Dievo šventosios dvasios vaisių (Galatams 5:22, 23). Tie, kuriuos Jehova matys esant be dėmės, nepriekaištingus, saugančius ramybę, bus apdovanoti amžinuoju gyvenimu žemės rojuje, kur klestės teisumas (2 Petro 3:13, 14). Tai skatina leisti Kristaus ramybei viešpatauti mūsų širdyse.

[Išnaša]

^ pstr. 9 Kartais nerimą sukelia arba aštrina ligos, pavyzdžiui, depresija.

Ar atsimeni?

• Kas yra Kristaus ramybė?

• Kaip Kristaus ramybė gali viešpatauti mūsų širdyse, kai susiduriame su neteisybe?

• Kaip Kristaus ramybė gali padėti įveikti nerimą?

• Kaip Kristaus ramybė guodžia, kai jaučiamės niekam verti?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Jėzus kaltinamas atsidavė Jehovos valiai

[Iliustracija 16 puslapyje]

Jehovos paguoda, kaip šiltas tėvo apkabinimas, gali numalšinti mūsų nerimą

[Iliustracija 18 puslapyje]

Dievas labai vertina ištvermę