„Kas bręsta Prancūzijoje?“

„Laisvė, numylėtoji laisvė“, — gieda prancūzai savo valstybės himne „Marselietė“. Be abejo, laisvė — vertingas dalykas. Tačiau paskutiniai įvykiai verčia abejoti, ar pagrindinių laisvių Prancūzijoje paisoma. Todėl 2000-ųjų lapkričio 3-iąją, penktadienį, dešimtys tūkstančių Jehovos liudytojų išplatino 12 milijonų specialiųjų lankstinukų „Kas bręsta Prancūzijoje? Ar nesumažės laisvės?“

JAU keletą metų Prancūzijoje Jehovos liudytojus puola politikai ir su sektomis kovojančios organizacijos. Tai sukelia sunkumų tiek kiekvienam liudytojui asmeniškai, tiek jų susirinkimams, tiek organizacijai toje valstybėje apskritai. Tačiau 2000 metų birželio 23 dieną aukščiausias administracinis Prancūzijos teismas priėmė svarbų sprendimą, kuris sutapo su 31 žemesnio teismo, iš viso svarsčiusio 1100 su liudytojais susijusių bylų, nuomone. Teismas nusprendė, kad Jehovos liudytojų praktikuojamas garbinimas visiškai atitinka Prancūzijos įstatymus ir jų Karalystės salės atleidžiamos nuo tokių mokesčių, nuo kokių atleistos kitos religijos.

Tačiau visiškai ignoruodama tokį teismo sprendimą Prancūzijos Finansų ministerija nesiliauja reikalavusi iš Jehovos liudytojų mokesčių, nuo kurių įstatymas atleidžia religines organizacijas. Ministerija uždėjo 60 procentų mokestį aukoms, surinktoms iš liudytojų ir jiems pritariančių asmenų, lankančių 1500 susirinkimų. Dėl to dabar bylinėjamasi.

Minėtos kampanijos tikslas — išviešinti šį absurdą ir grėsmę keliantį mokesčių  rinkėjų savavaliavimą. Žmonės sužinojo ir apie siūlomus įstatymus, kurie pažeistų visų Prancūzijos gyventojų tikėjimo laisvę. *

Ilga diena

Antra valanda nakties. Kai kurių susirinkimų liudytojai pradeda platinti traktatą geležinkelio stotyse, prie gamyklų ir oro uostuose. Šešta valanda. Paryžius atbunda. 6000 savanorių išsiskirsto po tokias vietas, kokiose gali sutikti daugiausiai keliaujančių į darbą paryžiečių. Viena jauna moteris pasako: „Jūs šauniai darbuojatės dėl tikėjimo laisvės. Tai svarbu ne vien Jehovos liudytojams.“ Marselyje gatvėse ir metro stotelėse lankstinukus dalina daugiau kaip 350 liudytojų. Po valandos apie kampaniją paskelbiama per nacionalinį radiją. Klausytojai įspėjami nenustebti, jeigu prie jų prieis Jehovos liudytojai. Strasbūro, kuriame įsikūręs Europos Žmogaus Teisių Teismas, geležinkelio stotyje keleiviai, norintys gauti lankstinuką, kantriai laukia sustoję į eilę. Vienas teisininkas pamini, kad nors ir netiki tuo, kuo tikime mes, jis susidomėjęs stebi mūsų bylą. Jo manymu, mūsų kova svarbi ir teisinga.

Aštunta valanda. Nors ima pliaupti kaip iš kibiro, Alpėse, Grenoblio mieste, 507 liudytojai darbuojasi gatvėje arba mėto lankstinukus į pašto dėžutes. Automobilių ir tramvajų vairuotojai, pastebėję, kad kažkas vyksta, sustoja ir paprašo platinamo leidinio. Devinta valanda. Į vakaruose esančio Puatjė geležinkelio stotį atvykstantys keleiviai lankstinukus jau turi. Juos gavo ten, iš kur atvyksta. Miulūze, šalia Vokietijos sienos, jau išplatinta 40000 egzempliorių.

Dešimta valanda. Daugelis susirinkimų jau išdalinę daugiau nei pusę turimų lankstinukų. Per visą rytą mažai kas atsisako paimti leidinį. Įvyksta daug įdomių pokalbių. Bezansone, nuo kurio iki Šveicarijos nėra nė 90 kilometrų, vienas jaunuolis susidomi Biblija ir užklausia, kodėl Dievas leidžia kentėti. Jis pakviečiamas pratęsti pokalbio į Karalystės salę, kur iškart pradedamos Biblijos studijos iš brošiūros Ko Dievas reikalauja iš mūsų?

Vidurdienis. Daug kas iš liudytojų vienos ar dviejų valandų pietų pertrauką išnaudoja skelbti. Lankstinukai platinami visą popietę. Nemaža dalis susirinkimų savo atsargas išsėmė jau trečią ketvirtą valandą. Šampano sostinėje Reimse kai kurie žmonės, anksčiau studijavę Bibliją ar kitaip palaikę ryšius su Jehovos liudytojais, panorsta vėl susisiekti su susirinkimu. Bordo pradedamos trejos Biblijos studijos. Tame pačiame mieste viena liudytoja, atėjusi į parduotuvę nusipirkti laikraščio, ant prekystalio pamato visą lankstinukų šūsnį. Pasirodo, parduotuvės savininkė, buvusi liudytoja, irgi gavo vieną lankstinuką. Supratusi, koks jis svarbus, moteris pridarė kopijų ir ėmė jas platinti.

Normandijos mieste Havre viena protestantė, per radiją išgirdusi, kad Jehovos liudytojų  aukoms uždedami mokesčiai, buvo priblokšta. Ji mielai priima lankstinuką ir pasveikina liudytojus, kad prakalbo apie tokią neteisybę. 19 valanda 20 minučių. Lione per regioninės televizijos naujienas apie kampaniją sakoma: „Šį rytą lengviau buvo išsisukti nuo lietaus lašų negu išvengti Jehovos liudytojų lankstinukų.“ Parodomas interviu su dviem liudytojais, kurie paaiškina kampanijos esmę.

Kai kurie skelbėjai platina lankstinukus ir po darbo. Tada jų gauna namo grįžtantys darbininkai. Likusieji leidiniai sumetami į pašto dėžutes. 23 valanda. Breste ir porcelianu garsiame Limože žmonės, išeinantys iš kino teatro, tą dieną gauna lankstinukų vieni iš paskutiniųjų. Neišplatinti leidiniai surenkami ir išdalinami kitą rytą.

Rezultatai

Vienas liudytojas rašė: „Mūsų priešai mano, kad sekina mūsų jėgas. Bet iš tikrųjų yra atvirkščiai.“ Tą dieną tarnyboje dalyvavo 75 procentai daugumos susirinkimų skelbėjų. Kai kurie skelbė net 10, 12 ar 14 valandų! Emo mieste, šiaurės Prancūzijoje, vienas liudytojas po darbo naktinėje pamainoje lankstinukus pradėjo platinti penktą valandą ryto, o baigė trečią valandą popiet. Netoli esančiame Denene, kuriame susirinkimas įkurtas dar 1906-aisiais, 75 liudytojai tarnyboje penktadienį praleido 200 valandų. Kampanijos dalyviai nežiūrėjo savo amžiaus, negalių, blogo oro. Štai Le Mane trys 80-metės dvi valandas mėtė lankstinukus į pašto dėžutes, o vienas liudytojas, prikaustytas prie invalido vežimėlio, dalino juos šalia geležinkelio stoties. Kaip džiugino akį daugybė buvusių neaktyvių skelbėjų, įsijungusių į šią kampaniją!

Be jokios abejonės, tokiu darbu buvo puikiai paliudyta apie Jehovą. Lankstinuką gavo patys įvairiausi žmonės, net tie, kuriuos sunku rasti namuose. Daug kas suprato, kad tokiais veiksmais liudytojai gina ne tik savo teises, bet ir visų prancūzų sąžinės bei garbinimo laisvę. Tai suvokdami kai kurie žmonės paprašydavo daugiau lankstinukų, nes norėjo duoti jų savo draugams, kolegoms ar giminaičiams.

Taip, Prancūzijos Jehovos liudytojai didžiuojasi garsindami Jehovos vardą ir gindami Karalystę (1 Petro 3:15). Jie nuoširdžiai viliasi, kad ‛galės tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą’ (1 Timotiejui 2:2). Taip pat jie tikisi, kad dar tūkstančiai prisijungs prie jų šlovinti savo dangiškąjį Tėvą Jehovą.

[Išnaša]