Velnias — ne prietaras

„Visame Naujajame Testamente atskleidžiamas didžiulis konfliktas tarp Dievo bei su juo esančių gėrio jėgų ir Šėtono vadovaujamų blogio jėgų. Tai ne vieno ar dviejų Biblijos rašytojų samprata, bet visų jų pripažintas dalykas... Taigi Naujojo Testamento įrodymai abejonių nekelia. Šėtonas yra realus pagiežingas asmuo, visuomet priešiškas Dievui ir jo tarnams“ („The New Bible Dictionary“).

TAD kodėl daugybė tų, kurie sako išpažįstą krikščionybę ir teigia tikį Biblija, atmeta mintį, kad egzistuoja realus Velnias? Todėl, kad Biblijos jie iš tikrųjų nelaiko Dievo Žodžiu (Jeremijo 8:9). Tokie žmonės tvirtina, jog Biblijos rašytojai atspindėjo aplinkinių tautų filosofijas ir Dievo tiesą perteikė netiksliai. Pavyzdžiui, katalikų teologas Hansas Kiungas rašo: „Mitologinės idėjos apie Šėtoną su legionais demonų... iš babiloniečių mitologijos prasiskverbė į judaizmą jo ankstyvuoju laikotarpiu, o iš čia ir į Naująjį Testamentą“ (On Being a Christian).

Tačiau Biblija nėra paprasta žmonių parašyta knyga. Ji tikrai yra įkvėptas Dievo  Žodis. Todėl įsiklausyti į tai, kas joje sakoma apie Velnią, yra išmintinga (2 Timotiejui 3:14-17; 2 Petro 1:20, 21).

Ką apie tai manė Jėzus?

Jis tikėjo, jog Velnias realus. Jėzus nebuvo gundomas kažkokio blogio, tūnančio jo paties viduje. Jis buvo puolamas realaus asmens, kurį pats vėliau pavadino „šio pasaulio kunigaikščiu“ (Jono 14:30; Mato 4:1-11). Jis taip pat tikėjo, kad Šėtono piktus planus remia kitos dvasinės būtybės. Jėzus gydė „demonų apsėstuosius“ (Mato 12:22-28, Brb). Net ateistiniame leidinyje A Rationalist Encyclopædia pažymima, kaip tai reikšminga. Ten rašoma: „Tai, kad evangelijų Jėzus pripažino tikėjimą velniais, teologams visada buvo suklupimo akmuo.“ Kalbėdamas apie Velnią ir jo demonus, Jėzus ne paprasčiausiai naiviai kartojo iš babiloniečių mitologijos kilusius prietarus. Jis žinojo, kad tos dvasinės būtybės tikrai egzistuoja.

Apie Velnią daug sužinome svarstydami Jėzaus žodžius jo dienų religiniams mokytojams: „Jūsų tėvas — velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jono 8:44).

Taigi Velnias — jo vardas graikų kalboje reiškia „šmeižikas“ — „melagis ir melo tėvas“. Jis buvo pirmasis kūrinys, pamelavęs apie Dievą, ir tai atsitiko seniai Edeno sode. Jehova buvo pasakęs, jog mūsų pirmieji tėvai ‛tikrai mirs’, jei valgys nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Tačiau Šėtonas per gyvatę patikino, jog tai netiesa (Pradžios 2:17; 3:4, Brb). Todėl jis yra „senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu“ (Apreiškimo 12:9, Brb).

Velnias melavo apie gėrio ir blogio pažinimo medį. Jis tvirtino, kad draudimas valgyti nuo to medžio buvo neteisėtas — piktnaudžiavimas valdžia. Pasak jo, Adomas ir Ieva ‛bus kaip Dievas’ ir galės nuspręsti, kas gera ir kas bloga. Šėtonas davė suprasti, kad jie, būdami apdovanoti laisva valia, turėtų būti visiškai nepriklausomi (Pradžios 3:1-5). Šis pasisakymas prieš Dievo valdymo būdo teisėtumą iškėlė svarbius klausimus. Todėl Jehova skyrė laiko, kad į juos būtų atsakyta. Tai reiškia, kad Šėtonui buvo leista kurį laiką  egzistuoti. Jo laikas dabar sparčiai artėja prie pabaigos (Apreiškimo 12:12). Tačiau Šėtonas vis dar naudojasi jo mokymus propaguojančiais žmonėmis, panašiais į Jėzaus dienų Rašto aiškintojus ir fariziejus, ir toliau savo melu bei apgavystėmis stumia žmoniją nuo Dievo (Mato 23:13, 15).

Be to, Jėzus pasakė, jog Velnias „nuo pat pradžios buvo galvažudys“ ir „niekuomet nesilaikė tiesos“. Tai nereiškia, kad Jehova sukūrė Velnią galvažudžiu ar kažkokia pabaisa, prižiūrinčia ugniavietę ir Dievo priešininkų kankinimą. Biblijoje minimas „pragaras“ nėra Šėtono buveinė. Tai tiesiog bendras žmonijos kapas (Apaštalų darbų 2:25-27; Apreiškimo 20:13, 14).

Ta dvasinė būtybė, vėliau tapusi Velniu, iš pradžių pripažino tiesą. Jis, kaip tobulas dvasinis Dievo sūnus, priklausė Jehovos dangiškajai šeimai, bet „nesilaikė tiesos“. Jis teikė pirmenybę savo keliams ir savo melagingiems principams. Šis asmuo tapo Velniu „nuo pat pradžios“ ne kai buvo sukurtas kaip angeliškas Dievo sūnus, bet tada, kai sąmoningai sukilo prieš Jehovą bei ėmėsi suvedžioti Adomą ir Ievą. Velnias panašus į tuos žmones, kurie sukilo prieš Jehovą Mozės laikais. Apie juos rašoma: „Jie sugedo ir nėra Jo vaikai dėl savo išsigimimo“ (Pakartoto Įstatymo 32:5, Brb). Tą patį galima pasakyti apie Šėtoną. Jis tapo galvažudžiu, kai sukilo ir tapo atsakingas už Adomo ir Ievos, — iš tikrųjų ir visos žmonijos — mirtį (Romiečiams 5:12).

Neklusnūs angelai

Prie Šėtono maišto prisidėjo ir kiti angelai (Luko 11:14, 15). Nojaus laikais jie „paliko savo buveinę“ ir materializavosi į žmones, kad galėtų lytiškai santykiauti su „žmonių dukterimis“ (Judo 6; Pradžios 6:1-4; 1 Petro 3:19, 20). Šį kelią pasirinko „trečdalis dangaus žvaigždžių“, arba mažesnė dalis dvasinių kūrinių (Apreiškimo 12:4).

Simbolinėje Apreiškimo knygoje Velnias vaizduojamas kaip „didžiulis ugniaspalvis slibinas“ (Apreiškimo 12:3). Kodėl? Ne todėl, kad jo kūnas iš tikrųjų būtų šlykštus. Mes, tiesą sakant, nežinome, kokie tie dvasiniai kūnai, bet šiuo atžvilgiu Šėtonas tikriausiai nesiskiria nuo kitų angeliškų kūrinių. Tačiau žodžiai „didžiulis ugniaspalvis slibinas“ tinkamai apibūdina Šėtoną kaip godų, bjaurų, galingą, žiaurų.

Dabar Šėtonas ir demonai nebegali materializuotis kaip galėjo anksčiau. Netrukus po to, kai 1914-aisiais įsikūrė Kristaus vadovaujama Dievo Karalystė, jie buvo išmesti į žemę (Apreiškimo 12:7-9).

Velnias — grėsmingas priešininkas

Vis dėlto Velnias lieka grėsmingas priešininkas. Jis „kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Petro 5:8). Tai nėra neapibrėžta blogio priežastis, gyvenanti mūsų netobulame kūne. Tiesa, mes kasdien kovojame su savo nuodėmingais polinkiais (Romiečiams 7:18-20). Bet tikroji kova vyksta „su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Efeziečiams 6:12).

 Kiek paplitusi Velnio įtaka? „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“, — rašo apaštalas Jonas (1 Jono 5:19). Žinoma, nenorime būti apsėsti minčių apie Velnią arba leisti, kad mus kaustytų prietaringa jo baimė. Vis dėlto išmintinga būti pasirengusiems atremti jo pastangas nukreipti mus nuo tiesos ir palaužti mūsų ištikimybę Dievui (Jobo 2:3-5; 2 Korintiečiams 4:3, 4).

Velnias ne visada grubiai užsipuola tuos, kurie nori vykdyti Dievo valią. Kartais jis pasiverčia „šviesos angelu“. Apaštalas Paulius perspėjo krikščionis apie šį pavojų tokiais žodžiais: „Bijau, kad kaip angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kas neatitrauktų nuo tyro ir nuoširdaus atsidavimo Kristui“ (2 Korintiečiams 11:3, 14).

Todėl turime ‛būti blaivūs, budėti ir pasipriešinti tvirtu tikėjimu’ (1 Petro 5:8, 9; 2 Korintiečiams 2:11). Venkime Šėtono apgaulės net paviršutiniškai domėdamiesi bet kuo, kas yra susiję su okultizmu (Pakartoto Įstatymo 18:10-12). Stropiai studijuokime Dievo Žodį, prisiminkime, kad Jėzus Kristus ne kartą juo rėmėsi, kai buvo Velnio gundomas (Mato 4:4, 7, 10). Melskime Dievą dvasios. Jos vaisiai gali padėti išvengti kūno darbų, kuriuos daryti Šėtonas labai veiksmingai skatina (Galatams 5:16-24). Be to, nuoširdžiai melskimės Jehovai, kai jaučiame kokį nors Velnio ir jo demonų spaudimą (Filipiečiams 4:6, 7).

Nereikia bijoti Velnio. Jehova tikrai žada apsaugoti nuo bet kokių jo kėslų (Psalmyno 91:1-4; Patarlių 18:10; Jokūbo 4:7, 8). „Būkite tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga“, — sako apaštalas Paulius. Tada ‛galėsite išsilaikyti prieš velnio klastas’ (Efeziečiams 6:10, 11).

[Iliustracija 5 puslapyje]

Jėzus žinojo, kad Velnias — realus asmuo

[Iliustracija 6 puslapyje]

„Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“

[Šaltinio nuoroda]

NASA photo

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Atsilaikykime prieš Velnią studijuodami Dievo Žodį ir reguliariai melsdamiesi