Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kas yra tikrai vertinga?

Kas yra tikrai vertinga?

Kas yra tikrai vertinga?

Puiku turėti ką nors tikrai vertinga. Tačiau kas tai galėtų būti? Daug pinigų? Brangus, retas papuošalas? Garbė, aukšta padėtis? Nemažai žmonių labai vertina šiuos dalykus. Vieni reikalingi pragyventi, kiti labiau įprasmina būtį arba tenkina pripažinimo, sėkmės troškimą. Ar tokie yra ir mūsų siekiai bei ateities viltys?

PAPRASTAI žmonės brangina tai, kas atitinka jų poreikius arba norus. Mums patinka dalykai, užtikrinantys gerovę bei saugią ateitį, taip pat visa, kas iškart padeda jaustis maloniai, jaukiai, susilaukti pripažinimo. Vis dėlto būtų trumparegiška vertybėmis laikyti tai, kas siejasi su mūsų besikeičiančiais troškimais bei siekiais. Juk tikroji vertybė turi tenkinti patį didžiausią poreikį.

Koks tas poreikis? Gyventi. Visa kita nebeturi jokios vertės, jei nelieka gyvenimo — mūsų būties. Senovės Izraelio karalius Saliamonas parašė: „Mirusieji nebežino nieko... Jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole [bendrame žmonijos kape]“ (Mokytojo 9:5, 10). Mirdami paliekame visą savo turtą. Todėl svarbiausias poreikis yra įgyti tai, kas išsaugotų gyvybę. Ką reikėtų įgyti?

Kas išsaugos mūsų gyvybę?

Karalius Saliamonas paminėjo, jog ‛pinigai yra apsauga’ (Mokytojo 7:12, Brb). Turėdami jų pakankamai, galime sočiai maitintis, įsikurti patogiame name, keliauti į tolimas šalis, nepristigti būtiniausių dalykų, kai senatvė ar liga nebeleidžia dirbti. Daug kur naudojame pinigus. Tačiau jie negali išsaugoti gyvybės. Apaštalas Paulius pasakė Timotiejui: „Šio pasaulio turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus, bet viltųsi Dievu“ (1 Timotiejui 6:17). Gyvybės nenusipirksime už jokius pinigus.

Paklausykime, kaip buvo su vienu vyru, Hitošiu. Išaugęs vargingoje šeimoje, jis labai geidė praturtėti. Hitošis tiek kliovėsi pinigais, jog neabejojo galįs nupirkti viską, net meilę bei ištikimybę. Kartą pas jį atėjęs žmogus pasiteiravo, ar žinąs, kad už jį mirė Jėzus Kristus. Tai atrodė neįtikėtina, nes Hitošis buvo tikras, jog už tokį asmenį kaip jis niekas nesutiktų atiduoti gyvybės. Jis nuėjo pasiklausyti kalbos Biblijos tema ir nustebo išgirdęs patarimą gyventi paprastai. Oratorius paaiškino, jog „sveika akis“ yra nuovoki ir žvelgia į dvasinius dalykus (Luko 11:34). Jie, o nebe pinigai ėmė labiausiai dominti Hitošį.

Būdami turtingi, jaučiamės tvirčiau, patikimiau, galime išsivaduoti iš nerimo dėl kasdienių rūpesčių, gyventi puikiame name šalia malonių kaimynų, žavėti aplinkinius madingais rūbais, geru automobiliu.

Palaiminga ‛džiaugtis savo darbo gėrybėmis’ (Mokytojo 3:13, Brb). O jei jų turime su kaupu, mūsų artimieji irgi gali ‛ilsėtis, valgyti, gerti, linksmintis’. Tačiau turto vertė laikina. Įspėdamas saugotis godumo, Jėzus Kristus pasakė: „Jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Luko 12:15-21; Brb). Gyvybės nelaiduoja nei turtų gausa, nei jų vertė.

Štai Liza ištekėjo už turtingo vyro. Ji pasakoja: „Turėjome gražų namą, du automobilius; pinigų buvo tiek, jog galėjome pirkti ką širdis geidė... Keista, bet aš vis tiek nuogąstavau dėl pinigų.“ Ji pridūrė: „Juk tiek daug ką galėjome prarasti. Atrodo, kuo turtingesnis esi, tuo sunkesnis nerimas slegia.“

Daugelį dar labai vilioja garbė bei aukšta padėtis. Pasaulis su pavydu žiūri į tuos, kurie sėkmingai kopia karjeros laiptais. Retas talentas ar gabumai padeda žmogui išgarsėti ir tada kiti jį giria, gerbia jo nuomonę, stengiasi pelnyti palankumą. Visa tai glosto savimeilę. Tačiau galop šlovė praeina. Saliamonas, mėgavęsis karališka garbe bei galia, pasakė: „Išmintingo, kaip ir kvailio, neatsimins ateityje; tai, kas yra dabar, užmirš“ (Mokytojo 2:16, Brb). Gyvybės neįsigysi už šlovę ar iškilią padėtį.

Čelas, skulptorius, suvokė, jog yra kai kas vertingesnio nei garbė. Įgimti gabumai padėjo jam lavintis ir kelti savo meistriškumą. Netrukus spauda bei meno kritikai pradėjo girti jo darbus. Pagrindiniuose Europos miestuose buvo demonstruojama daugelis menininko skulptūrų. Čelas sako: „Kurį laiką buvau atsidavęs vien menui. Paskui suvokiau, jog tolesnė karjera prilygtų tarnavimui dviem šeimininkams (Mato 6:24). Įsitikinau, kad svarbiausia, ką galiu daryti, yra skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Todėl nusprendžiau palikti skulptoriaus darbą.“

Kas yra didžiausia vertybė?

Kadangi nėra nieko brangesnio už gyvybę, kas gali padėti jos neprarasti? Visa gyvybė yra sukurta Jehovos Dievo (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]). Juk „jame gyvename, judame ir esame“ (Apaštalų darbų 17:28). Dievas tiems, ką myli, dovanoja amžinąjį gyvenimą (Romiečiams 6:23). Kaip gauti šią dovaną?

Norint džiaugtis gyvenimu be pabaigos, reikia plėtoti artimus santykius su Jehova. Kad ir ką žmogus turėtų, pats vertingiausias dalykas yra Dievo palankumas, nes tik per jį galima tikėtis tikros ir nesibaigiančios laimės, antraip mums gresia amžina pražūtis. Todėl visa, kas padeda išlaikyti glaudų ryšį su Jehova, turi didžiulę vertę.

Ką reikia daryti

Kad sėkmingai įgyvendintume šį tikslą, būtina įgyti žinių. Tikslių žinių lobynas yra Jehovos Žodis — Biblija. Tik ši knyga mus moko, kaip įtikti Dievui. Vadinasi, privalome ją kruopščiai studijuoti. Stropiai stengdamiesi kuo daugiau išmanyti, kas yra Jehova Dievas ir Jėzus Kristus, įgyjame pažinimą, vedantį į amžinąjį gyvenimą (Jono 17:3). Tokios žinios yra brangintinas turtas! (Patarlių 2:1-5)

Dievo Žodžio pažinimas skatina mus žengti tolesnį žingsnį — rodyti tikėjimą Jėzumi Kristumi. Jehova paskelbė, kad pas jį žmogus gali ateiti tik per Jėzų (Jono 14:6). Išties „nėra niekame kitame išgelbėjimo“ (Apaštalų darbų 4:12). Galutinis mūsų išgelbėjimas priklauso ne nuo ‛sidabro ar aukso, bet nuo Kristaus brangaus kraujo’ (1 Petro 1:18, 19). Savo tikėjimą įrodome laikydamiesi Jėzaus mokymų ir sekdami jo pavyzdžiu (Hebrajams 12:1-3; 1 Petro 2:21). Kokia neįkainojama Kristaus auka! Per ją visi žmonės gali būti palaiminti amžinuoju gyvenimu. Amžinybė yra tikrai brangi dovana, kurią gausime galutinai įgyvendinus visa, dėl ko pasiaukojo Jėzus (Jono 3:16).

Jėzus pasakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mato 22:37). Mylėti Jehovą — tai „vykdyti jo įsakymus“ (1 Jono 5:3). Jis liepia laikytis atskirai nuo pasaulio, teisingai elgtis, ištikimai remti jo Karalystę. Tai ir reiškia „rinktis gyvenimą“, o ne mirtį (Pakartoto Įstatymo 30:19). Jei mes ‛artinsimės prie Dievo, ir jis artinsis prie mūsų’ (Jokūbo 4:8).

Svarbiau už visas pasaulio brangenybes yra laimėti Dievo malonę.Tuos, kurie ja džiaugiasi, galima laikyti turtingiausiais žmonėmis žemėje. Todėl stenkimės įgyti tikrąjį lobį — Jehovos palankumą. Stenkimės kiek galėdami klausyti apaštalo Pauliaus patarimo: „Vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, kantrumą, romumą. Kovok gerą tikėjimo kovą, laikykis amžinojo gyvenimo“ (1 Timotiejui 6:11, 12, Brb).

[Iliustracijos 21 puslapyje]

Ką labiausiai vertinate — pinigus, turtą, šlovę? O gal kažką kita?

[Iliustracija 23 puslapyje]

Turime kruopščiai studijuoti Raštą