Gyvenimo istorija

Netikėtumų kupina Jehovos tarnyba

PAPASAKOJO ERIKAS IR HEIZEL BEVRIDŽAI

„Jūs nuteisiamas šešis mėnesius kalėti.“ Tie žodžiai vis sukosi galvoje, kai mane, devyniolikmetį jaunuolį, nugabeno į Streindžveiso kalėjimą Mančesteryje (Anglija). Tai buvo vienas sunkiausių jaunystės išbandymų. Ėjo 1950-ųjų gruodis. Buvau nuteistas dėl to, kad atsisakiau eiti į kariuomenę (2 Korintiečiams 10:3-5).

TARNAVAU pionieriumi, visalaikiu Jehovos liudytoju, ir tai turėjo reikšti, jog būsiu atleistas nuo karinės tarnybos. Tačiau Britanijos įstatymai mūsų statuso nepripažino. Taip atsidūriau kalėjimo kameroje. Mąsčiau apie tėvą, nes netiesiogine prasme buvau įkalintas per jį.

Tėvas — kalėjimo pareigūnas, kilęs iš Jorkšyro, buvo griežtų įsitikinimų ir principų žmogus. Patirtis tarnaujant armijoje ir kalėjime paskatino jį neapkęsti katalikybės. Pirmą kartą su liudytojais jis susitiko ketvirto dešimtmečio pradžioje. Nuėjęs prie durų, kad jais nusikratytų, jis grįžo su keliomis jų knygomis! Vėliau prenumeravo žurnalą „Paguoda“ (dabar Atsibuskite!). Liudytojai kasmet jį aplankydavo ir pasiūlydavo atnaujinti prenumeratą. Kai man buvo 15 metų, jie įtraukė tėtį į diskusiją, prie kurios prisidėjau ir aš, tik liudytojų pusėje. Taip pradėjau studijuoti Bibliją.

Sulaukęs 17 metų, 1949-ųjų kovą parodžiau pasiaukojimą Jehovai pasikrikštydamas. Tais pačiais metais sutikau brolius Džoną ir Maiklą Čarukus, neseniai baigusius Gileado misionierių mokyklą ir vykstančius  į Nigeriją. Mane labai paveikė jų misionieriška dvasia. Galbūt patys to nežinodami jie įdiegė tą dvasią mano širdyje.

Biblijos studijos nustelbė norą stoti į universitetą. Išvykęs iš namų įsidarbinau Muitų ir akcizo biure Londone, bet po metų suvokiau, jog negalėsiu vykdyti savo įsipareigojimo Dievui, jei ir toliau būsiu valstybės pareigūnas. Kai darbo atsisakiau, vienas ilgametis biuro darbuotojas pagyrė, kad palieku tą „smukdančią tarnybą“.

Tačiau prieš tai turėjau kitą išbandymą. Reikėjo pasakyti tėvui apie savo ketinimus mesti pasaulietinį darbą ir tapti visalaikiu tarnu. Atostogaudamas namie vieną vakarą pranešiau tą stulbinančią naujieną. Maniau, tėvas pratrūks šauksmais. Tačiau, mano nuostabai, jis tepasakė: „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Bet jei bus blogai, nesiskųsk.“ Savo dienoraštyje, 1950-ųjų sausio 1-osios lape, skaitau įrašą: „Tėčiui pasakiau apie ketinimą būti pionieriumi. Jo palankus požiūris ir gerumas taip sujaudino, kad net apsiverkiau.“ Atsisakiau darbo biure ir ėmiausi visalaikės pionieriaus tarnybos.

Paskyrimas su „kotedžu“

Mano atsidavimas Dievui greit vėl buvo išbandytas. Gavau pasiūlymą tarnauti pionieriumi ir gyventi Lankašyro grafystėje „kotedže“ kartu su Loidu Grifitsu, bendratikiu iš Velso. Kupinas vilčių ir svajonių apie puikų būstą, atvykau į pilką, lietaus permerktą Beikapo miestelį. Mano svajonės tuoj sudužo, kai tas kotedžas pasirodė esąs rūsys! Naktį ramybės nedavė pelės ir tarakonai. Buvau begalvojąs viską mesti ir grįžti namo. Bet maldoje tyliai paprašiau jėgų ištverti šį išbandymą. Netrukus nusiraminau ir pradėjau situaciją vertinti realiai. Tai buvo Jehovos organizacijos paskyrimas. Turėjau pasitikėti Jehovos pagalba. Kaip džiaugiuosi, kad tuomet išlaikiau, nes jei būčiau pasidavęs, mano gyvenimas būtų pasikeitęs visam laikui! (Izaijo 26:3, 4)

Apie devynis mėnesius skelbiau ekonomiškai nualintame rajone — Rozendeilo slėnyje, kol buvau paimtas į Streindžveiso kalėjimą už atsisakymą tarnauti kariuomenėje. Po dviejų savaičių mane perkėlė į Luso kalėjimą Anglijos pietinėje pakrantėje. Ilgainiui čia jau buvome penki liudytojai ir galėjome kameroje surengti Kristaus mirties Minėjimą.

Kartą mane aplankė tėvas. Jam, žinomam kalėjimo pareigūnui, reikėjo nugalėti puikybę — eiti pas įkalintą sūnų! Visuomet būsiu dėkingas už tą vizitą. Pagaliau 1951-ųjų balandį mano bausmės laikas baigėsi.

Išleistas iš Luso, traukiniu nuvažiavau į Kardifą Velse, kur mano tėvas tarnavo kalėjimo viršininku. Šeimoje buvome keturi vaikai — trys broliai ir sesuo, aš vyriausias. Kad galėčiau išsilaikyti ir tarnauti pionieriumi, turėjau ieškotis darbo ne visai dienai. Įsidarbinau drabužių parduotuvėje, bet mano pagrindinis tikslas buvo krikščioniška tarnyba. Tuo metu mus paliko mama. Tai buvo skaudus smūgis tėčiui ir mums, vaikams, teturintiems nuo 8 iki 19 metų. Deja, tėvai išsiskyrė.

Kas randa gerą žmoną...

Susirinkime buvo keletas pionierių, tarp jų — sesuo, kasdien atkeliaujanti į darbą ir į skelbimo tarnybą iš kasyklų srities Rondos slėnyje. Ši sesuo, Heizel Gryn, buvo puiki pionierė. Ji sužinojo tiesą daug anksčiau už mane. Jos tėvai lankė Biblijos tyrinėtojų (dabar Jehovos liudytojai) sueigas jau trečiajame dešimtmetyje. Bet tegu papasakoja ji pati.

„Biblija rimtai nesidomėjau iki 1944-ųjų, kol neperskaičiau bukleto „Religija pjauna audrą“. Mama paragino mane nuvykti į rajono asamblėją Kardife. Kad ir menkai  išmaniau Bibliją, atsidūriau dideliame prekybos centre užsikabinusi plakatą, skelbiantį apie viešąją kalbą. Išlaikiau tą išbandymą, nors dvasininkai ir kiti žmonės užgauliojo mane. Pasikrikštijusi 1946-aisiais, tų pačių metų gruodį ėmiausi pionieriaus tarnybos. Paskui, 1951-aisiais, į Kardifą atvyko vienas jaunas pionierius, ką tik grįžęs iš kalėjimo. Tai buvo Erikas.

Eidavome kartu skelbti. Gerai sutarėme. Turėjome vieną tikslą — paremti Dievo Karalystės interesus. Tad 1952-ųjų gruodį susituokėme. Nors abu tarnavome visą laiką ir turėjome mažai lėšų, niekada nepristigome būtiniausių dalykų. Kartais gaudavome dovanų iš vienos liudytojos krautuvininkės, kai jai netyčia atlikdavo džemo ar muilo, — ir kaip tik tuomet, kai mums jų pritrūkdavo. Tokias naudingas dovanas labai vertinome. Bet ateityje mūsų laukė dar didesnės staigmenos.“

Netikėtumas, pakeitęs mūsų gyvenimą

1954-ųjų lapkritį mudu su Heizel, savo nuostabai, gavome iš Jehovos liudytojų filialo Londone pasiūlymą man tarnauti keliaujančiuoju prižiūrėtoju, tai yra kas savaitę lankyti vis kitą susirinkimą. Kartu buvo pridėtas blankas. Buvome įsitikinę, kad tai klaida, tad susirinkime niekam nesakėme. Vis dėlto blanką užpildęs išsiunčiau ir su jauduliu laukėme. Po kelių dienų atėjo atsakymas: „Atvyk į Londoną ruoštis“!

Atsidūręs Londono biure negalėjau patikėti, kad aš, vos 23 metų, esu kartu su tokiais žinomais broliais, kuriuos laikiau dvasios milžinais: Praisu Hjuzu, Emlinu Vainsu, Erniu Bivoru, Erniu Gaiveru, Bobu Gafu, Glinu Paru, Stenu ir Martinu Vudbernais bei daugeliu kitų, iš kurių gyvų belikę tik keletas. Jie parodė puikų uolumo bei ištikimybės pavyzdį Britanijoje penktajame ir šeštajame dešimtmetyje.

Rajoninis darbas Anglijoje niekada nepabodo

Keliaujamąjį darbą pradėjome sniegingą 1954—1955 metų žiemą. Buvome paskirti į Rytų Angliją, lygumų kraštą, gairinamą šaltų Šiaurės jūros vėjų. Tuo metu Britanijoje tebuvo 31000 liudytojų. Tame pirmajame rajone patyrėme sunkių išbandymų; ne visada buvo lengva ir mūsų lankomiems broliams. Neįžvalgiai elgdamasis, savo jorkšyrietišku šiurkštumu kartais juos užgaudavau. Metams bėgant supratau, kad gerumas svarbiau už našumą, o žmonės — už tikslią tvarką. Nuolat stengiuosi, nors ne visuomet sėkmingai, drąsinti kitus taip kaip Jėzus (Mato 11:28-30).

Ištarnavę 18 mėnesių Rytų Anglijoje, buvome paskirti į šiaurės rytus — Nortamberlendo grafystę ir Niukaslį prie Taino. Aš mėgau nuoširdžius to vaizdingo regiono žmones. Daug man padėjo iš Siatlio (Vašingtono valstija, JAV) atvykęs srities prižiūrėtojas Donas Vordas. Jis buvo 20-osios Gileado mokyklos laidos absolventas. Kalbėdamas dažnai tiesiog berdavau informaciją. Jis mokė mane neskubėti, daryti pauzes ir aiškinti.

 Kita netikėta permaina

1958 metais gavome laišką, dar kartą pakeitusį mūsų gyvenimą. Buvome pakviesti lankyti Gileado mokyklą Pietų Lansinge (Niujorko valstija, JAV). Pardavėme savo mažiuką 1935 metų laidos automobilį ir nusipirkome bilietus į Niujorką. Atvykę dalyvavome Jehovos liudytojų tarptautiniame kongrese Niujorko mieste. Iš ten nukeliavome į Piterborą (Ontarijo valstija), kur šešis mėnesius tarnavome pionieriais, ir pagaliau pasukome pietų link į Gileado mokyklą.

Mokykloje dėstė Albertas Šrėderis, dabartinis Vadovaujančiosios tarybos narys, taip pat Maksvelas Frendas ir Džekas Redfordas, dabar jau mirę. Bendravimas su 82 studentais iš 14 šalių labai ugdė. Pradėjome geriau suprasti vieni kitų kultūrą. Būdami tarp studentų užsieniečių, dedančių pastangas kalbėti angliškai, pajutome, kokių sunkumų teks patirti mokantis svetimą kalbą. Per penkis mėnesius baigėme kursą ir buvome paskirti į 27 šalis. Atėjo išleistuvės ir netrukus Niujorke jau laukėme laivo Queen Elizabeth grįžti į Europą.

Pirmasis paskyrimas užsienyje

Kur buvome paskirti? Į Portugaliją! Lisaboną pasiekėme 1959-ųjų lapkritį. Reikėjo mokytis naujos kalbos ir prisitaikyti prie kultūros. 1959-aisiais Portugalijoje, šalyje su maždaug 9 milijonais gyventojų, buvo 643 aktyvūs liudytojai. Tačiau mūsų skelbimo darbas nebuvo teisiškai pripažintas. Nors turėjome Karalystės salių, prie jų nebuvo jokių iškabų.

Misionierės Elzos Pikonės pamokyti portugalų kalbos, mudu su Heizel lankėme susirinkimus ir grupes aplink Lisaboną, Farą, Evorą ir Bežą. Paskui 1961 metais aplinkybės ėmė keistis. Studijavau Bibliją su jaunuoliu, vardu Žvaunas Gonsalvišas Matėjusas. Jis nusprendė laikytis krikščioniško neutralumo ir neiti į kariuomenę. Netrukus buvau pašauktas į policijos būstinę apklausai. Vėl staigmena! Praėjus kelioms dienoms sužinojome, kad po mėnesio turime palikti šalį! Tą pačią žinią gavo misionieriai Erikas ir Kristina Britenai bei Domenikas ir Elza Pikonės.

Kreipiausi su prašymu išklausyti mus ir mums buvo leista susitikti su slaptosios policijos viršininku. Jis pasakė gana aiškiai, kodėl privalome išvykti, ir paminėjo Žvauną Gonsalvišą Matėjusą — mano studijuotoją! Viršininko žodžiais, Portugalija, kitaip nei Britanija, negali toleruoti atsisakymo nuo karinės tarnybos dėl įsitikinimų. Tad mums teko palikti Portugaliją ir ryšiai su Žvaunu nutrūko. Kaip aš džiaugiausi po 26 metų sutikęs jį su žmona ir trimis dukromis naujojo Portugalijos Betelio paskyrimo ceremonijoje! Taigi mūsų tarnystė Portugalijoje nebuvo veltui! (1 Korintiečiams 3:6-9)

 Kas laukė mūsų toliau? Netikėtumas! Kaimyninė Ispanija. 1962-ųjų vasarį su ašaromis akyse sėdome Lisabonoje į traukinį ir pasukome link Madrido.

Pratinamės prie kitos kultūros

Ispanijoje turėjome priprasti skelbti ir vesti sueigas slapta. Skelbdami paprastai niekada nelankydavome dviejų gretimų namų. Paliudiję prie vienų durų eidavome į kitą gatvę, kitą pastatą. Taip policijai ir kunigams buvo sunku mus pagauti. Reikia nepamiršti, kad šalį valdė fašistinė katalikiška diktatūra, ir mūsų skelbimo darbas buvo uždraustas. Kad nebūtume atpažinti, mes, užsieniečiai, pasivadinome ispaniškais vardais. Aš tapau Pablu, o Heizel — Chuana.

Ištarnavę keletą mėnesių Madride, buvome paskirti rajoniniam darbui Barselonoje. Lankėme įvairius susirinkimus, dažnai praleisdami kiekviename iš jų po dvi tris savaites. Tiek ilgai užtrukdavome dėl to, kad lankėme kiekvieną knygos studijų grupę — kas savaitę po dvi — kaip atskirą susirinkimą.

Netikėta užduotis

1963 metais manęs paprašė Ispanijoje imtis srities prižiūrėtojo darbo. Norėdami aplankyti maždaug 3000 aktyvių liudytojų, turėdavome aprėpti visą šalį, devynis tuomet buvusius rajonus. Surengėme keletą slaptų asamblėjų, kurių įsimintiniausios buvo miške netoli Sevilijos, ūkyje prie Chichono ir paupiuose netoli Madrido, Barselonos ir Logronjo.

Liudydami per namus imdavomės atsargumo priemonių. Tyrinėdavau gretimų gatvių planą, kad kilus pavojui galėtume sprukti. Kartą skelbiant Madride su kitu liudytoju buvome viršutiniame aukšte, kai staiga apačioje pasigirdo riksmas ir spiegimas. Nusileidę žemyn išvydome grupę mergaičių, katalikiškos grupės Hijas de María (Marijos dukterys) narių. Jos ėjo perspėdamos apie mus kaimynus. Negalėjome joms nieko įrodyti. Žinojau, kad turime pasišalinti, kitaip mus suims. Tad nieko nelaukdami dingome!

Metai, praleisti Ispanijoje, buvo labai džiugūs. Stengėmės drąsinti malonius brolius ir seseris, įskaitant specialiuosius pionierius. Jie rizikuodavo būti įkalinti ir dažnai kentė nepriteklių, kad galėtų skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę ir kurti bei stiprinti susirinkimus.

Per tą laiką mus pasiekė ir keletas blogų naujienų. Heizel aiškina: „1964 metais mirė mano mama, ištikima liudytoja. Tai buvo skaudus smūgis netekti jos net nespėjus atsisveikinti. Tokių atvejų patiria ne vienas misionierius.“

Pagaliau laisvė

Po ilgai trukusio persekiojimo Franko valdžia pagaliau pripažino mūsų veiklą. Tai įvyko 1970-ųjų liepą. Mudu su Heizel džiaugėmės, kai buvo atidarytos Karalystės salės: pirmoji Madride, o kita — Lesepse, Barselonoje. Salės turėjo dideles iškabas, dažnai apšviestas. Norėjome žmonėms parodyti, kad mes įteisinti ir čia pasiliksime! Tuomet,  1972-aisiais, Ispanijoje liudytojų buvo jau apie 17000.

Maždaug tada atėjo keletas malonių žinių iš Anglijos. Mano tėvas 1969-aisiais buvo apsilankęs pas mus Ispanijoje. Jį taip paveikė Ispanijos liudytojų dėmesys, kad grįžęs į Angliją pradėjo studijuoti Bibliją. Paskui 1971-aisiais sužinojau, kad tėvas pasikrikštijo! Buvo jaudinanti akimirka, kai apsilankius namuose jis, jau mūsų tikėjimo brolis, kalbėjo prieš valgį maldą. Tos dienos laukiau 20 metų. Mano brolis Bobas su žmona Airis tapo liudytojais 1958-aisiais. Jų sūnus Filipas dabar tarnauja Ispanijoje rajono prižiūrėtoju kartu su žmona Džin. Kaip malonu matyti juos tarnaujančius toje nuostabioje šalyje.

Naujausia staigmena

1980-ųjų vasarį Ispanijoje lankėsi zonos prižiūrėtojas, vienas iš Vadovaujančiosios tarybos narių. Mano nuostabai, jis panoro su manimi eiti į tarnybą. Net nenumaniau esąs tikrinamas! Paskui, rugsėjį, buvome pakviesti persikelti į pagrindinį Bendrijos biurą Brukline, Niujorke! Tai mus apstulbino. Kvietimą priėmėme, nors palikti brolius Ispanijoje buvo labai sunku. Tuomet ten jau buvo 48000 liudytojų!

Išvykstant vienas brolis padovanojo man kišeninį laikrodį. Ant jo jis buvo išgraviravęs: „Lucas 16:10; Lucas 17:10“. Jis pasakė, kad tas eilutes minėdavau kalbose. Luko 16:10 pabrėžiama būti patikimiems smulkmenose, o Luko 17:10, kad esame „nenaudingi tarnai“ ir todėl neturime pagrindo girtis. Visada žinojau: kad ir ką veiktume kaip Jehovos tarnai, tik atliekame pasiaukojusio krikščionies pareigą.

Netikėtumai dėl sveikatos

1990-aisiais ėmė šlubuoti širdis. Galų gale į vieną užsikimšusią arteriją buvo įstatytas vamzdelis. Per tą nelengvą fizinės negalios laikotarpį Heizel kaip galėdama įvairiopai palaikė mane ir dažnai pati tempė krepšius ir lagaminus, kurių negalėdavau pakelti. 2000-ųjų gegužę man implantavo širdies stimuliatorių. Koks tai buvo palengvėjimas!

Per pastaruosius 50 metų mudu su Heizel įsitikinome, kad Jehovos ranka ne per trumpa ir kad savo tikslus jis įgyvendina numatytu laiku, — ne kaip mums norisi (Izaijo 59:1; Habakuko 2:3). Gyvenime patyrėme daug džiaugsmingų netikėtumų, taip pat keletą liūdnų, bet Jehova visuomet palaikė. Čia, Jehovos tautos pagrindiniame biure, esame laimingi galėdami kasdien bendrauti su Vadovaujančiosios tarybos nariais. Kartais galvoju: ‛Ar mes iš tikrųjų čia?’ Tai iš tiesų neužtarnautas Dievo gerumas (2 Korintiečiams 12:9). Tikime, kad Jehova ir toliau saugos mus nuo Šėtono intrigų ir palaikys, kad galėtume džiaugtis jo teisinga valdžia visoje žemėje (Efeziečiams 6:11-18; Apreiškimo 21:1-4).

[Iliustracija 26 puslapyje]

Streindžveiso kalėjimas Mančesteryje, kur prasidėjo mano įkalinimas

[Iliustracija 27 puslapyje]

Prie savo automobilio lankant susirinkimus Anglijoje

[Iliustracija 28 puslapyje]

Slaptas kongresas Sersediljoje, Madride, 1962-aisiais

[Iliustracija 29 puslapyje]

Prie literatūros stalo Brukline