Skaitytojų klausimai

Kas yra „poilsis“, minimas Hebrajams 4:9-11 (Brb), ir kaip galima „įeiti į tą poilsį“?

Pirmojo amžiaus krikščionims hebrajams apaštalas Paulius rašė: „Sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai, nes, kas įeina į Jo poilsį, taip pat ilsisi po [„nuo“, NW] savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi po [„nuo“, NW] savųjų. Tad stenkimės įeiti į tą poilsį“ (Hebrajams 4:9-11, Brb).

Kalbėdamas, jog Dievas ilsėjosi nuo savo darbų, Paulius, matyt, turėjo omenyje tai, kas parašyta Pradžios 2:2: „Septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, septintą dieną jis ilsėjosi po [„nuo“, NW] visų darbų, kuriuos buvo atlikęs.“ Kodėl Jehova ‛ilsėjosi septintą dieną’? Aišku, ne todėl, kad norėjo atsigauti „nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs“. Priežastį nurodo tolesnė eilutė: „Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi po [„nuo“, Jr] visų kūrimo darbų“ (Pradžios 2:3; Izaijo 40:26, 28).

„Septintoji diena“ skyrėsi nuo kitų šešių dienų, nes Dievas ją palaimino ir padarė šventą, tai yra paskyrė ypatingam tikslui. Kokiam? Seniau Dievas buvo atskleidęs, ką yra numatęs žmonijos ir žemės labui. Pirmajai porai jis pasakė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pradžios 1:28). Dievas sukūrė žmones tobulus ir davė jiems puikias sąlygas, tačiau užvaldyti žemę, kaip jis buvo numatęs, ir paversti ją rojumi, pilnu tobulų žmonių, reikėjo laiko. Taigi „septintą dieną“ Dievas ilsėjosi, tai yra nieko nebekūrė žemėje, kad tai, ką buvo sukūręs, plėtotųsi pagal jo valią. Tos „dienos“ pabaigoje visi Dievo sumanymai jau bus įgyvendinti. Kiek tas poilsis tęsis?

Rašydamas hebrajams Paulius nurodė, jog „sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai“, ir ragino bendratikius uoliai stengtis „įeiti į tą poilsį“. Iš to aišku, kad Pauliui rašant tas eilutes „septinta diena“, prasidėjusi maždaug prieš 4000 metų, per kurią Dievas ilsėjosi, tebesitęsė. Ji nesibaigs tol, kol Dievo tikslas žmonijos ir žemės atžvilgiu nebus visiškai įgyvendintas Jėzaus Kristaus, „šabo Viešpaties“, tūkstantmečio valdymo pabaigoje (Mato 12:8; Apreiškimo 20:1-6; 21:1-4).

Turėdamas omenyje tą nuostabią ateities perspektyvą, Paulius paaiškino, kaip įmanoma įeiti į Dievo poilsį. Jis rašė: „Kas įeina į Jo poilsį, taip pat ilsisi nuo savo darbų.“ Tai reiškia, kad nors pradžia buvo labai gera, žmonija į Dievo poilsį neįėjo. Taip atsitiko todėl, kad Adomas ir Ieva „septintą dieną“ neilgai paisė Dievo poilsio, tai yra greit nustojo laikytis Jo nurodymų. Jie sukilo ir norėjo tapti nepriklausomi nuo Dievo. Užuot priėmę meilingą Dievo vadovavimą, pakluso Šėtono valiai (Pradžios 2:15-17). Dėl to prarado galimybę gyventi amžinai žemės rojuje. Nuo tada visa žmonija pateko į nuodėmės ir mirties vergiją (Romiečiams 5:12, 14).

Žmonių maištas Dievo tikslo nesužlugdė. Jo poilsio diena tęsiasi. Per savo Sūnų, Jėzų Kristų, Jehova pasirūpino meilinga priemone — išpirka, kad visi priimantys ją su tikėjimu galėtų viltis nusimesti nuodėmės ir mirties naštą (Romiečiams 6:23). Todėl Paulius ir ragino brolius krikščionis ‛ilsėtis nuo savo darbų’. Jie turėjo priimti Dievo išgelbėjimo priemonę ir nebandyti kurti ateitį savaip, kaip Adomas ir Ieva. Be to, jiems reikėjo nemėginti išteisinti savęs darbais.

 Atsisakyti savanaudiškų, žemiškų siekių ir vykdyti Dievo valią išties yra atgaiva ir poilsis. Jėzus kvietė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mato 11:28-30).

Pauliaus paaiškinimas apie Dievo poilsį ir kaip įmanoma į jį įeiti buvo padrąsinimo šaltinis Jeruzalės krikščionims hebrajams, už savo tikėjimą kentusiems persekiojimą ir pajuokas (Apaštalų darbų 8:1; 12:1-5). Pauliaus žodžiai gali būti paskatinimas ir dabartiniams krikščionims. Suvokdami, kad pažadas atkurti žemėje rojų valdant teisingai Dievo Karalystei labai arti, mes irgi turime ilsėtis nuo savo darbų ir uoliai stengtis įeiti į tą poilsį (Mato 6:10, 33; 2 Petro 3:13).

[Iliustracijos 31 puslapyje]

Dievo pažadas paversti žemę rojumi bus įvykdytas jo poilsio dienos pabaigoje