Raktas į laimingą pasaulį

PASAK žurnalo Time, „galingiausia asmenybė ne tik per paskutinius du tūkstantmečius, bet ir per visą istoriją yra Jėzus iš Nazareto“. Jėzui gyvenant žemėje, tūkstančiai atviraširdžių žmonių suvokė, koks jis didis ir kaip rūpinasi kitais. Todėl visai nenuostabu, kad jie norėjo paskelbti jį karaliumi (Jono 6:10, 14, 15). Tačiau, kaip jau minėta ankstesniame straipsnyje, Jėzus atsisakė kištis į politiką.

SAVO atsisakymą Jėzus pagrindė mažiausiai trimis veiksniais: tai jo Tėvo požiūris į žmonių pareikštą apsisprendimą valdyti patiems; Jėzaus suvokimas, kad yra galingos nematomos jėgos, žlugdančios net ir geriausius valdovų norus; Dievo tikslas įkurti dangiškąją vyriausybę, kuri valdys visą žemę. Išsamiau nagrinėdami šiuos tris punktus, suprasime, kodėl žmonijos pastangos sukurti geresnį pasaulį nedavė rezultatų ir kaip tai vis dėlto bus įgyvendinta.

Ar gali žmonės valdyti patys?

Sukūręs žmones Dievas liepė jiems viešpatauti gyvūnijai (Pradžios 1:26). O pati žmonija buvo pavaldi Dievo aukščiausiajai valdžiai. Pirmoji pora turėjo rodyti savo pavaldumą Dievui neragaudama vaisiaus nuo „gero bei pikto pažinimo medžio“ (Pradžios 2:17). Deja, Adomas ir Ieva netinkamai pasinaudojo laisvos valios dovana ir nepakluso Dievui. Uždrausto vaisiaus valgymas nebuvo paprasta vagystė. Tai buvo maištas prieš Dievo visavaldystę. Biblijos  vertimo The New Jerusalem Bible Pradžios 2:17 išnašoje aiškinama, kad Adomas ir Ieva pareiškė teises į „visišką moralinę nepriklausomybę, o tai reiškia žmogaus atsisakymą pripažinti, jog jis yra sukurta būtybė... Pirmoji nuodėmė buvo sukilimas prieš Dievo visavaldystę“.

Kadangi iškilo svarbių etinių klausimų, Dievas leido Adomui, Ievai ir jų palikuonims pasirinkti gyvenimo kelią bei nusistatyti savas gėrio ir blogio normas (Psalmyno 147:19, 20; Romiečiams 2:14). Taip prasidėjo žmonių savivaldos eksperimentas. Ar jis buvo sėkmingas? Žvelgdami į praėjusius tūkstantmečius, galime pasakyti, kad ne! Mokytojo 8:9 sakoma: „Žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai.“ Liūdni žmonių savivaldos faktai patvirtina, kokie teisingi Jeremijo 10:23 žodžiai: „Aš žinau, Viešpatie, kad ne žmogus sau kelią lemia. Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio, nei savo žingsnius gyvenime pakreipti.“ Istorija liudija, kad be Kūrėjo žmonės nesugeba sėkmingai valdyti.

Jėzus tam visiškai pritarė. Nepriklausomybė nuo Dievo jam buvo svetima. „Nieko nedarau iš savęs“, — kalbėjo jis. „Visuomet darau, kas [Dievui] patinka“ (Jono 4:34; 8:28, 29). Todėl neturėdamas Dievo įgaliojimų gauti karaliaus valdžią iš žmonių, Jėzus to klausimo net nesvarstė. Tačiau jis norėjo padėti artimui ir darė viską, kas jo galioje, kad žmonės būtų laimingi tada ir ateityje. Jis netgi paaukojo savo gyvybę už žmoniją (Mato 5:3-11; 7:24-27; Jono 3:16). Bet Jėzus žinojo, jog „viskam yra metas“; taigi ir Dievui — paskirtu laiku įtvirtinti savo visavaldystę (Mokytojo 3:1; Mato 24:14, 21, 22, 36-39). Be to, nepamirškime, kad Edene mūsų protėviai pakluso piktam dvasiniam kūriniui, kalbėjusiam per gyvatę. Tai antroji priežastis, kodėl Jėzus nesivėlė į politiką.

Nematomas pasaulio valdovas

Pasak Biblijos, Šėtonas už jo pagarbinimą pasiūlė Jėzui „viso pasaulio karalystes bei jų didybę“ (Mato 4:8-10). Iš esmės jam buvo pasiūlyta valdyti pasaulį, bet tiktai Velnio  sąlygomis. Todėl Jėzus nepasidavė tokiai pagundai. Tačiau ar tai buvo tikras gundymas? Ar Šėtonas iš tiesų galėjo duoti tokį įžūlų pasiūlymą? Taip, nes pats Jėzus Velnią pavadino „šio pasaulio kunigaikščiu“, o apaštalas Paulius — „šio pasaulio dievu“ (Jono 14:30; 2 Korintiečiams 4:4, Jr; Efeziečiams 6:12).

Aišku, Jėzus žinojo, kad Velniui nerūpi žmonijos interesai. Jo žodžiais, Šėtonas yra galvažudys ir melo tėvas (Jono 8:44). Akivaizdu, jog tokiõs piktos dvasios pavergtas pasaulis niekada nebus tikrai laimingas (1 Jono 5:19). Bet Velnias nevaldys amžinai. Jėzus, dabar būdamas galinga dvasinė būtybė, netrukus pašalins Šėtoną ir jo daromą įtaką (Hebrajams 2:14; Apreiškimo 20:1-3).

Šėtonas irgi žino, kad jo dienos valdyti pasaulį suskaičiuotos, todėl žūtbūt stengiasi nepataisomai sugadinti žmones, kaip darė prieš Tvaną Nojaus dienomis (Pradžios 6:1-5; Judo 6). „Vargas žemei ir jūrai, — sakoma Apreiškimo 12:12, — nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko.“ Biblijos pranašystės ir pasaulio įvykiai rodo, jog mes gyvename tokiu metu, kai liko visai ‛mažai laiko’ (2 Timotiejui 3:1-5). Taigi išlaisvinimas labai arti.

Vyriausybė, kuri suteiks laimę

Trečia priežastis, kodėl Jėzus liko neutralus, ta, kad jis žinojo, jog nustatytu laiku Dievas įkurs dangišką vyriausybę, kuri valdys žemę. Ši vyriausybė Biblijoje vadinama Dievo Karalyste; ji buvo pagrindinė Jėzaus mokymų tema (Luko 4:43; Apreiškimo 11:15). Jėzus mokė savo sekėjus melsti, kad ta Karalystė ateitų, nes tik jai valdant ‛Dievo valia bus kaip danguje, taip ir žemėje’ (Mato 6:9, 10). Galbūt jūs klausiate: ‛Jeigu ši Karalystė valdys visą žemę, kas atsitiks žmonių vyriausybėms?’

Atsakymas yra Danieliaus 2:44: „Anų karalių [valdančių dabartinės santvarkos pabaigoje] dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas [žmonių] karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai“ (kursyvas mūsų). Kodėl Dievo Karalystė „sutrupins į šipulius“ žemiškas valdžias? Todėl, kad jos nori amžiams išsaugoti nepriklausomybės nuo Dievo dvasią, kurią Edeno sode paskleidė Šėtonas. Valdovai, propaguojantys tokią dvasią, kenkia žmonijos interesams; jie neišvengs susirėmimo su Kūrėju (Psalmyno 2:6-12; Apreiškimo 16:14, 16). Tad pamąstykime: ‛Ar palaikome, ar atmetame Dievo valdymą?’

Kieno valdymą pasirinksite?

Kad padėtų žmonėms pagrįstai apsispręsti šiuo klausimu, Jėzus liepė savo mokiniams skelbti „karalystės Evangeliją visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms“, kol ateis šios santvarkos galas (Mato 24:14). Kas dabar visoje žemėje skelbia Dievo Karalystę? Jehovos liudytojai. Šio žurnalo viršelyje jau seniai yra užrašas „Skelbia Jehovos Karalystę“. Šiandien maždaug šeši milijonai liudytojų daugiau nei 230 šalių padeda žmonėms įgyti tikslų pažinimą apie tą Karalystę. *

Palaimos Karalystės pavaldiniams

Jėzus visada elgėsi pagal Dievo valią. Jis nesirinko nepriklausomybės kelio ir nebandė  remti ar taisyti esamos santvarkos politinėmis priemonėmis, bet uoliai skelbė Dievo Karalystę kaip vienintelę išeitį iš žmonijos bėdų. Dėl savo ištikimybės jis buvo pasodintas į šlovingą sostą danguje ir tapo tikruoju tos Karalystės Karaliumi. Koks puikus atlygis už klusnumą Dievui! (Danieliaus 7:13, 14)

Šiandien milijonai žmonių, Jėzaus pavyzdžiu pirmiausia ieškančių Dievo Karalystės ir paklūstančių Jo valiai, irgi džiaugiasi puikia dovana — galimybe būti žemiškais tos Karalystės pavaldiniais (Mato 6:33). Jai valdant jie pasieks tobulybę ir amžinąjį gyvenimą (Apreiškimo 21:3, 4). 1 Jono 2:17 sakoma: „Praeina pasaulis ir jo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.“ Kai Šėtonas su savo sekėjais bus pašalintas, o žemė paversta rojumi, kuriame nebeviešpataus nesantaika, komercija ir klaidinga religija, koks nepaprastas džiaugsmas bus gyventi joje amžinai! (Psalmyno 37:29; 72:16, Brb)

Taip, Dievo Karalystė yra raktas į tikrai laimingą pasaulį, o žinia apie ją deramai vadinama gerąja naujiena. Kai kitą kartą pas jus apsilankys Jehovos liudytojai, išklausykite jų skelbiamą gerąją naujieną.

[Išnaša]

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Istorija liudija, kad be Dievo žmonės nesugeba sėkmingai valdyti

[Iliustracija 5 puslapyje]

Šio pasaulio valdovas Šėtonas galėjo pasiūlyti Jėzui viso pasaulio karalystes

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Jėzus mokė, kad valdant Dievo Karalystei pasaulis taps puikiu rojumi