Stengiamės kiek galėdami

„STENKIS kiek gali.“ Tokį naudingą patarimą vienam misionieriui davė Jehovos liudytojų Vadovaujančiosios tarybos narys. Bet kodėl tą patarimą reikėtų duoti patyrusiam tarnui? Argi dauguma misionierių nėra bebaimiai žmonės, kasdien kenčiantys sunkumus dėl vabzdžių, gyvačių, karščio, ligų ir įvairių išmėginimų?

Iš tiesų Jehovos liudytojai misionieriai yra paprasti krikščionys, kuriuos meilė Jehovai ir artimui skatina tarnauti užsienio šalyse. Jie kiek galėdami tarnauja Jehovai ir nuolat prašo jo stiprybės (Efeziečiams 6:10).

Kad sužinotume daugiau apie misionierių darbą, praleiskime dieną vienuose Vakarų Afrikos misionierių namuose.

Misionieriškos tarnybos diena

Jau beveik 7 valanda. Į misionierių namus atvykome pačiu laiku, kad galėtume dalyvauti dienos citatos aptarimo programoje. Dešimt misionierių šiltai mus pasveikina ir parodo vietą prie pusryčių stalo. Kai susipažįstame, viena ilgametė misionierė pradeda pasakoti juokingą atsitikimą iš tarnybos. Bet mūsų pokalbis nutrūksta, nes ryto garbinimo programos vadovas primena, kad jau laikas aptarti dienos citatą. Aptarimas vyksta prancūzų kalba. Nors mes nekalbame prancūziškai, iš komentarų aišku, jog kitataučiai misionieriai tą kalbą išmokę puikiai.

Po Rašto eilutės aptarimo pasakoma nuoširdi malda ir pradedame pusryčiauti. Kai įsidedame po gerą porciją košės, greta mūsų sėdintis misionierius ragina užsipjaustyti ant jos bananų. Paaiškiname nesantys jų mėgėjai, bet jis sako, kad paragavę čia augančių bananų pakeisime savo nuomonę. Tad paklausome jo ir po keletą gabalėlių įsimaišome į košę. Kaip skanu! Šitie bananai saldūs kaip ledai. Be to, mus patikina, kad čia patiektas prancūziškas batonas yra iškeptas šį rytą mažutėje kepykloje anapus gatvės priešais misionierių namus.

Po pusryčių dieną praleisime su misionierių pora; vadinkime juos Benu ir Karen. Girdėjome, kad Vakarų Afrikoje vaisinga teritorija, tad norime tuo įsitikinti.

 Atėję į autobusų stotelę randame būrelį žmonių. Netrukus mūsų palydovai misionieriai užkalbina moterį su sūnumi ir pradeda gyvą pokalbį Biblijos tema. Nemokėdami prancūzų kalbos mes tik stovime ir šypsomės. Vos tik moteris paima Sargybos bokšto ir Atsibuskite! žurnalus, atvyksta autobusas, ir visas būrys iškart puola prie jo. Mus, besiropščiančius į vidų, į priekį stumia žmonių minia. Taip besigrūdant sunku išlaikyti pusiausvyrą. Vairuotojui pradėjus važiuoti laikomės įsikibę kas kur. Kartkartėmis autobusas sustoja ir įlipa dar žmonių. Mes šypsomės bendrakeleiviams, o jie šypsosi mums. Kaip norėtume pasikalbėti su jais!

Keliaudami spoksome pro langą į gatvėje šurmuliuojančius žmones. Štai greta eina dvi moterys nešdamos ant galvų sunkius nešulius. Viena iš jų užsidėjusi didelį indą vandens. Apsukrus vyras, ant šaligatvio pasitiesęs apklotą, prekiauja pigiais papuošalais. Visur matyti žmonių, ką nors perkančių ar parduodančių.

Netikėtai Benas pajunta, kad kažkas gnaibo jam koją. Kas tai galėtų būti? Autobusas pilnutėlis, bet jam šiaip taip pavyksta žvilgterėti žemyn. Krepšyje prie jo kojų tupi gyva antis ir iškišusi galvą gnybčioja jį! Benas paaiškina, kad anties savininkas tikriausiai veža ją į turgų parduoti.

Pasiekę savo teritoriją, sužinome, kad lankysime tipiškus afrikiečius. Atėjus prie pirmojo namo Benas energingai suploja rankomis: taip šiame pasaulio krašte „beldžiama į duris“. Pasirodęs jaunas vyras paaiškina esąs užsiėmęs, bet pakviečia užeiti kiek vėliau.

Prie kitų durų sutinkame moterį, kalbančią Benui nesuprantamu dialektu. Ji pasišaukia sūnų ir prašo jo išversti Beno žodžius. Kai Benas baigia kalbėti, moteris paima brošiūrą Biblijos tema, o jos sūnus pažada paaiškinti jai, kas joje rašoma. Trečio namo kieme sėdi keletas jaunų žmonių. Du iš jų tuojau užleidžia savo krėslus svečiams. Užsimezga gyvas pokalbis apie kryžiaus naudojimą garbinant Dievą ir sutariama apsilankyti kitą savaitę. Dabar laikas vėl pakalbinti užsiėmusį jauną vyrą, sutiktą prie pirmųjų durų. Jis jau girdėjo mūsų pokalbį su tais jaunuoliais, taigi pateikia daug klausimų ir prašo Biblijos studijų. Peržvelgęs savo užrašus Benas susitaria aplankyti jį kitą savaitę tuo pačiu laiku. Grįžtant į misionierių namus pietų, Benas ir Karen paaiškina, kad reikia apdairumo tariantis dėl Biblijos studijų, nes taip lengva jas pradėti, kad nespėsi aprėpti.

Pagiriame juos už sklandžią prancūzų kalbą. Benas pasakoja, kad juodu su Karen misionieriais tarnauja šešetą metų ir jau neblogai moka prancūziškai. Anot jų, mokytis naujos kalbos nebuvo lengva, bet pastangos davė rezultatų.

12.30 val. visi misionieriai susirenka pietauti. Sužinome, kad kiekvieną dieną pusryčius ir pietus ruošia bei indus plauna vis kitas misionierius. Šiandien viena misionierė pagamino gardų valgį: keptą viščiuką su bulvių šiaudeliais ir pomidorų salotomis — tai jos firminis patiekalas!

 Kokie Beno ir Karen planai po pietų? Anot jų, nuo 13 iki 15 valandos visi slepiasi nuo saulės, taigi misionieriai paprastai tuo metu studijuoja arba ilsisi. Mes nesistebime Karen žodžiais, kad nauji misionieriai netrunka prisitaikyti prie šio papročio.

Pailsėję vėl einame į lauko tarnybą. Susidomėjusio vyro, su kuriuo Benas jau kurį laiką stengiasi susisiekti, vis nėra namie, tačiau Benui suplojus rankomis prie durų prieina du jaunuoliai. Jie sako, kad šeimininkas užsiminė apie Beno apsilankymus ir rimtai patarė jiems įsigyti Biblijos studijavimo priemonę Pažinimas, vedantis į amžinąjį gyvenimą. Mes mielai paliekame jiems šią knygą. Paskui sėdame į autobusą ir vykstame į vietą, kur Karen ves Biblijos studijas vienai besidominčiai moteriai.

Važiuojant judriomis gatvėmis, Karen pasakoja, kad tą moterį susitiko važiuodama taksi su keletu kitų keleivių. Karen pasiūlė tai moteriai kelionės metu paskaityti traktatą. Moteris perskaitė jį ir paprašė kitokio, o gavusi įniko skaityti dar atidžiau. Baigiantis kelionei Karen susitarė aplankyti moterį jos namuose ir taip prasidėjo vaisingos Biblijos studijos pagal brošiūrą Ko Dievas reikalauja iš mūsų? Šiandien Karen aptars penktąją brošiūros pamoką.

Mes gerai praleidome dieną skelbdami, bet dar turime klausimų apie misionierišką tarnybą. Šeimininkai patikina, jog grįžus namo jie paruoš mums lengvai užkąsti ir atsakys į mūsų klausimus.

Kaip jie išlaiko tempą

Vaišindamiesi keptais kiaušiniais, sūriu ir prancūzišku batonu, dar kai ką sužinome apie misionierių gyvenimą. Pirmadieniais misionieriai ilsisi arba tvarko asmeninius reikalus. Dauguma misionierių tą dieną skiria laiko parašyti artimiesiems ir draugams. Naujienos iš namų visada laukiamos, todėl jiems malonu siųsti ir gauti laiškus.

Kadangi misionieriai gyvena ir dirba šalia vienas kito, jiems būtina išlaikyti gerus santykius bendraujant ir aptariant dvasinius dalykus. Dėl to be reguliaraus asmeniško Biblijos studijavimo, kiekvieno pirmadienio vakarą misionieriai studijuoja Bibliją kartu su Sargybos bokšto žurnalu. Beno žodžiais, įvairios kilmės misionieriams gyvenant drauge, smulkių nuomonių skirtumų neišvengiama, bet studijos dvasinėje šeimoje padeda jiems išsaugoti taikią, vieningą atmosferą. Jis pabrėžia,  jog tai irgi padeda negalvoti per daug gerai apie save.

Nuolankumas taip pat būtina savybė, nes misionieriai siunčiami ne kad jiems tarnautų, bet patys tarnauti. Mūsų draugai pastebi, kad bet kokia kalba sunkiausia pasakyti „atsiprašau“, ypač kai asmuo turi atsiprašyti už tai, ką pasakė ar padarė netyčia. Benas primena mums Biblijos pavyzdį — Abigailę, kuri atsiprašė dėl savo vyro šiurkštumo ir taip sušvelnino padėtį, galėjusią baigtis nelaime (1 Samuelio 25:23-28). Geras misionierius turi sugebėti gyventi taikiai su kitais (2 Korintiečiams 13:11).

Kartą per mėnesį misionieriai susirenka aptarti šeimos reikalų ir tvarkaraščio pasikeitimų. Paskui visi vaišinasi desertu. Tai, mums regis, labai naudinga ir malonu.

Po vakarienės mums surengiama trumpa ekskursija po misionierių namus. Matome, kad nors namai kuklūs, misionierių pastangomis čia palaikoma ideali švara. Yra šaldytuvas, skalbimo mašina ir viryklė. Karen sako, kad tropikų šalyse, tokiose kaip ši Vakarų Afrikoje, galima įsigyti ir kondicionierių. Tinkamos patalpos, geras maistas ir paprastos sveikatos apsaugos priemonės padeda misionieriams išlikti sveikiems ir darbingiems.

Teigiamas požiūris

Mums darė įspūdį viskas, ką tik matėme. Ar patys galėtume dirbti misionieriaus darbą? Kaip išsiaiškinti? Šeimininkai mums duoda keletą naudingų patarimų.

Pirmiausia, anot jų, krikščionių misionieriai vyksta ne nuotykių ieškoti. Jie ieško nuoširdžių žmonių, trokštančių sužinoti apie puikius Dievo pažadus. Misionieriai skelbia mažiausiai 140 valandų per mėnesį, todėl mėgti skelbimo tarnybą būtina.

‛O kaip gyvatės, driežai ir vabzdžiai?’ — klausiame. Jų, Beno nuomone, yra beveik visose misionierių paskyrimo vietose, ir misionieriai prie jų pripranta. Be to, kiekviena šalis yra savaip graži, tad laikui bėgant jie sutelkia dėmesį į teigiamus tarnybos aspektus. Sąlygos, anksčiau atrodžiusios „kitokios“, greitai pasidaro įprastos ir netgi malonios. Viena misionierė, kuri daug metų ištarnavo Vakarų Afrikoje ir dėl asmeninių priežasčių turėjo grįžti namo, pasakė, kad jai buvo sunkiau išvykti iš paskyrimo vietos, negu prieš daug metų palikti savo gimtąją šalį. Misionieriškos tarnybos vieta buvo tapusi jai namais.

Ar tu pasiruošęs?

Benas ir Karen paskatino mus daug ką apmąstyti. O tave? Ar kada nors galvojai apie misionieriaus tarnybą užsienyje? Jei taip, tau šis tikslas gali būti pasiekiamas greičiau nei įsivaizduoji. Vienas iš pagrindinių reikalavimų — mėgti visalaikę tarnybą ir norėti padėti žmonėms. Atmink, kad misionieriai nėra kažkuo ypatingi, bet paprasti vyrai ir moterys. Jie visomis jėgomis atlieka labai svarbų darbą.

[Iliustracijos 27 puslapyje]

Kiekviena diena prasideda biblinės citatos aptarimu

[Iliustracijos 28, 29 puslapiuose]

Afrikos vaizdai

[Iliustracija 29 puslapyje]

Misionieriaus tarnyba gali teikti daug pasitenkinimo