Gyvenimo istorija

Tarnaudamas Jehovai tapau turtingas

PAPASAKOJO RASELAS KURZENAS

Pasaulį išvydau 1907-ųjų rugsėjo 22-ąją, septyneriais metais anksčiau, nei kilo pirmasis pasaulinis karas ir prasidėjo nepaprasta epocha. Iš tiesų mūsų šeima buvo turtinga. Sužinoję kai ką iš jos istorijos, manau, su tuo sutiksite.

MOČIUTĖ Kurzen tiesos apie Dievą ieškojo dar būdama maža. Vaikystėje ji lankėsi keliose savo vaizdingo gimtojo miesto Špico (Šveicarija) bažnyčiose. 1887-aisiais, praėjus keleriems metams po vedybų, Kurzenai, kaip ir daugelis kitų, emigravo į Jungtines Valstijas.

Šeima įsikūrė Ohajo valstijoje; ten apie 1900 metus močiutė rado ilgai ieškotą lobį. Jis glūdėjo Čarlso Teizo Raselo knygos Laikas prisiartino puslapiuose. Knygą močiutė gavo vokiečių kalba. Ji greit suprato, kad tai, ką skaito, yra Biblijos tiesa. Nors močiutė prastai skaitė angliškai, žurnalą Sargybos bokštas užsisakė anglų kalba. Taip ji toliau gilinosi į Biblijos tiesas ir kartu išmoko anglų kalbą. Senelis taip uoliai kaip žmona Biblijos tiesomis niekada nesidomėjo.

Iš 11 močiutės vaikų jos atrastą dvasinį lobį brangino 2 jos sūnūs, Džonas ir Adolfas. Džonas buvo mano tėvas; jis pasikrikštijo 1904-aisiais Biblijos tyrinėtojų (taip tada buvo vadinami Jehovos liudytojai) kongrese Sent Luise (Misūrio valstija). Kadangi dauguma Biblijos tyrinėtojų buvo neturtingi, kongresas Sent Luise buvo surengtas tuo pačiu metu, kai ten vyko pasaulinė mugė, kad kongreso dalyviai galėtų pasinaudoti sumažintomis traukinio bilietų kainomis. Dėdė Adolfas pasikrikštijo vėliau,  1907-aisiais, kongrese Niagara Folse (Niujorko valstija). Tiek tėtis, tiek dėdė uoliai skelbė, ką buvo sužinoję iš Biblijos, ir netrukus abu tapo visalaikiais tarnais (dabar tokie tarnai vadinami pionieriais).

Taigi 1907-aisiais, kai gimiau, dvasine prasme mano šeima jau buvo turtinga (Patarlių 10:22, Brb). Mane, dar kūdikį, 1908-aisiais tėvai Džonas ir Aida nusivežė į Put in Bėjuje (Ohajo valstija) vykusį kongresą „Į pergalę“. Kongresui pirmininkavo Džozefas Rezerfordas; tuo metu jis buvo keliaujantysis tarnas. Prieš kelias savaites Rezerfordas buvo atvykęs į Doltoną (Ohajo valstija), lankėsi mūsų namuose ir sakė kalbas vietiniams Biblijos tyrinėtojams.

Žinoma, aš viso to neprisimenu, bet mano atmintyje liko 1911-ųjų metų kongresas Mauntin Leik Parke (Merilendo valstija). Čia aš ir mano jaunesnioji sesutė Estera sutikome Čarlsą Teizą Raselą, prižiūrėjusį pasaulinę Biblijos tyrinėtojų veiklą.

1914-ųjų birželio 28-ąją, — dieną, kai po erchercogo Ferdinando ir jo žmonos nužudymo Sarajeve pasaulis pradėjo karą, — aš su šeima dalyvavau taikiame kongrese Kolambe (Ohajo valstija). Nuo pat vaikystės man teko laimė dalyvauti daugybėje Jehovos tautos kongresų. Vieni buvo tik kokio šimto žmonių sueigos, kiti — masiniai sambūriai kai kuriuose didžiausiuose pasaulio stadionuose.

Mūsų namai — patogi vieta

Maždaug nuo 1908-ųjų iki 1918-ųjų mūsų namai Doltone — pusiaukelėje tarp Pitsburgo (Pensilvanijos valstija) ir Klivlendo (Ohajo valstija) — buvo nedidelio Biblijos tyrinėtojų susirinkimo sueigų vieta. Pas mus užsukdavo daug keliaujančiųjų kalbėtojų. Jie pririšdavo arklius, brikeles pastatydavo už mūsų tvarto ir susirinkusiesiems pasakodavo įdomius patirties atvejus bei dalindavosi dvasinėmis vertybėmis. Kaip tai drąsino!

Tėtis buvo mokytojas, tačiau jo širdis buvo užimta pačiu svarbiausiu mokymo darbu — krikščioniška tarnyba. Apie Jehovą jis stengėsi mokyti ir savo šeimą; kas vakarą  visi drauge melsdavomės. Kad skelbimo tarnyboje galėtų pasiekti daugiau žmonių, 1919-ųjų pavasarį tėtis pardavė arklį ir brikelę ir už 175 JAV dolerius nusipirko 1914-ųjų metų laidos fordą. 1919 ir 1922 metais tuo automobiliu mūsų šeima važiavo į istorinius Biblijos tyrinėtojų kongresus Sydar Pointe (Ohajo valstija).

Skelbimo darbe dalyvavo visa šeima: mama, tėtis, Estera, mano jaunesnis brolis Džonas ir aš. Aiškiai prisimenu, kai pirmą kartą man uždavė biblinį klausimą. Buvau maždaug septynerių. „Berniuk, kas yra Armagedonas?“ — paklausė vyras. Truputį padedamas tėčio sugebėjau jam duoti atsakymą iš Biblijos.

Pradedu visalaikę tarnybą

1931-aisiais mūsų šeima dalyvavo kongrese Kolambe (Ohajo valstija), kur su jauduliu klausėmės pranešimo, kad nuo dabar vadinsimės nauju vardu — Jehovos liudytojais. Džonas buvo taip sujaudintas, kad nusprendė, jog mudu turėtume pradėti tarnauti pionieriais. * Taip ir padarėme; prie mūsų prisijungė mama, tėtis ir Estera. Kokį lobį turėjome — šeimą, kurią vienijo džiaugsmingas gerosios naujienos apie Dievo Karalystę skelbimo darbas! Man niekada nepabosta dėkoti Jehovai už šią palaimą. Nors buvome labai laimingi, mūsų laukė dar daugiau džiaugsmo.

1934-ųjų vasarį pradėjau tarnauti pagrindiniame Jehovos liudytojų biure (vadinamas Beteliu) Brukline (Niujorkas). Po kelių savaičių prie manęs prisidėjo Džonas. Iki 1953-iųjų — tada jis susituokė su Džesi — gyvenome kartu.

Mums su Džonu išvykus į Betelį, tėvai pagal paskyrimą tarnavo pionieriais įvairiose šalies vietovėse; Estera su savo vyru Džordžu Ridu darbavosi kartu su jais. Tėvai tęsė pionierišką tarnybą iki 1963-iųjų, kol baigė savo žemiškojo gyvenimo kelią. Estera su vyru užaugino puikią šeimą ir aš esu laimingas turėdamas dukterėčių ir sūnėnų, kuriuos labai myliu.

Darbas ir bendravimas Betelyje

Džonas Betelyje pritaikė savo technikos sugebėjimus ir drauge su kitais beteliečiais konstravo portatyvinius gramofonus. Jais tarnyboje po namus naudojosi tūkstančiai Jehovos liudytojų. Be to, Džonas padėjo sukurti ir surinkti pagal prenumeratą siunčiamų žurnalų pakavimo ir adresavimo įrenginius.

Aš tarnybą Betelyje pradėjau knygrišykloje. Tuo metu ten darbavosi ir daugiau jaunų vyrų, kurie ligi šiol ištikimai tebetarnauja Betelyje. Tai Keris Barberis ir Robertas Hacfeldas. Malonu prisiminti ir jau mirusius brolius Nataną Norą, Karlą Kleiną, Laimaną Svinglą, Klausą Janseną, Grantą Sjuterį, Džordžą Gangą, Oriną Hibardą, Džoną Sjorą, Robertą Peiną, Čarlsą Fekelį, Beną Burčiką ir Džoną Perį. Jie metų metais ištikimai darbavosi, niekada nesiskųsdami ir nelaukdami „paaukštinimo“. Vis dėlto organizacijai plečiantis, daugeliui tų ištikimų dvasia pateptųjų krikščionių buvo patikėtos atsakingesnės pareigos. Kai kurie net tarnavo Jehovos liudytojų Vadovaujančiojoje taryboje.

Darbas su tais pasiaukojusiais broliais mane išmokė svarbių dalykų. Pasaulietiniame darbe darbininkams už triūsą mokami pinigai. Tai — jų atlygis. Tarnyba Betelyje teikia gausių dvasinių palaimų; tokį atlygį vertina tik dvasingi vyrai ir moterys (1 Korintiečiams 2:6-16).

Natanas Noras, 1923-iaisiais į Betelį atėjęs jaunuolis, kitame dešimtmetyje jau dirbo  spaustuvės prižiūrėtoju. Jis kasdien pereidavo per spaustuvę ir pasisveikindavo su kiekvienu darbininku. Nauji beteliečiai buvo dėkingi už tokį jiems rodomą dėmesį. 1936-aisiais iš Vokietijos gavome naują spausdinimo mašiną ir kažkam iš jaunų brolių sunkiai sekėsi ją surinkti. Todėl brolis Noras daugiau kaip mėnesį užsivilkdavo kombinezoną ir dirbdavo su jais; tai darė tol, kol paleido mašiną.

Jis buvo toks darbštus, kad daugelis iš mūsų negalėjome su juo susilyginti. Bet Noras mokėjo ir atsipalaiduoti. Net kai 1942-ųjų sausį jam buvo pavesta prižiūrėti pasaulinę Jehovos liudytojų skelbimo veiklą, kartais Noras su Betelio šeimos nariais arba Gileado studentais mokyklos miestelyje netoli Pietų Lansingo (Niujorkas) žaisdavo beisbolą.

1950-ųjų balandį Betelio šeima persikėlė į naujai pastatytą dešimties aukštų gyvenamąjį pastatą adresu 124 Columbia Heights, Brooklyn, New York. Į naują valgomąjį galėjome rinktis visi kartu. Kol buvo statomos šios gyvenamosios patalpos, apie trejus metus nebuvo kaip rengti rytinio garbinimo programos. Kaip buvo džiugu, kai galėjome ją atnaujinti! Brolis Noras paskyrė mane sėdėti drauge su juo prie programos vedėjo stalo, kad galėčiau jam priminti naujesnių mūsų šeimos narių pavardes. Per rytinį garbinimą ir pusryčius toje pačioje vietoje sėdėjau 50 metų. Paskiau, 2000-ųjų rugpjūčio 4-ąją, tas valgomasis buvo uždarytas ir mane paskyrė į vieną iš atnaujintų valgomųjų anksčiau buvusiame „Towers Hotel“ viešbutyje.

Šeštajame dešimtmetyje kurį laiką dirbau spaustuvėje prie linotipo: rinkau eilutes, kurios, ruošiant spausdinimo plokštes, būdavo sudėliojamos į puslapius. Tai nebuvo mano mėgiamas darbas, bet dėl įrenginių prižiūrėtojo Viljamo Pitersono nepaprasto gerumo man čia vis tiek buvo gana malonu. Paskui, 1960-aisiais, reikėjo savanorių dažyti naujai pastatytą gyvenamąjį pastatą — 107-ąjį Columbia Heights gatvės namą. Aš mielai pasisiūliau padėti jį įrengti mūsų augančiai Betelio šeimai.

Neilgai trukus po to, kai baigėme dažyti tą pastatą, buvau maloniai nustebintas paskyrimu sutikinėti Betelio svečius. Tie 40 metų, kai dirbau sekretoriumi priimamajame, buvo tokie pat nuostabūs, kaip ir laikas, praleistas kitur Betelyje. Ar į Betelį atvykdavo svečiai, ar nauji šeimos nariai, būdavo malonu su jais apžvelgti mūsų visų pastangomis pasiektus Karalystės plėtimo rezultatus.

Uolūs Biblijos tyrinėtojai

Mūsų Betelio šeima dvasiškai klesti, nes jos nariai myli Bibliją. Pirmą kartą atvykęs į Betelį, Emos Hamilton, dirbusios korektore, paklausiau, kiek kartų ji yra perskaičiusi Bibliją. „Trisdešimt penkis, — atsakė ji, — o paskiau pamečiau skaičių.“ Antonas Kerberis, kitas ištikimas krikščionis, tarnavęs Betelyje maždaug tuo pačiu laikotarpiu, sakydavo: „Bibliją visada turiu po ranka.“

1916-aisiais, po brolio Raselo mirties, jo organizacines pareigas perėmė Džozefas Rezerfordas. Jis buvo puikus, prityręs kalbėtojas, profesionalus advokatas, tad gindavo Jehovos liudytojų bylas prieš Jungtinių Valstijų Aukščiausiąjį teismą. 1942-aisiais Rezerfordui mirus, jo vietą užėmė brolis Noras; jis labai stengėsi lavinti kalbėjimo įgūdžius. Kadangi mūsų kambariai buvo šalia, dažnai girdėdavau, kaip jis vis kartoja savo kalbą. Laikui bėgant uolios pastangos davė vaisių — jis tapo puikiu kalbėtoju.

1942-ųjų vasarį brolis Noras padėjo įdiegti programą, skirtą pagelbėti mūsų broliams Betelyje gerinti mokymo ir kalbos įgūdžius.  Pamokose dėmesys labiausiai buvo sutelktas į Biblijos tyrinėjimą ir kalbėjimo meną. Pradžioje kiekvienam buvo paskirta pasakyti trumpą kalbą apie biblinius asmenis. Mano pirmoji kalba buvo apie Mozę. 1943-iaisiais panašus mokymas buvo įdiegtas Jehovos liudytojų susirinkimuose ir jis tęsiasi iki šių dienų. Betelyje tebėra skatinama įgyti Biblijos pažinimą ir išmokti veiksmingų mokymo metodų.

1943-iųjų vasarį mokslus pradėjo pirmoji Gileado misionierių mokyklos laida. Dabar jau išleista 111-oji! Per daugiau kaip 58 savo gyvavimo metus mokykla tarnybai visame pasaulyje parengė per 7000 misionierių. Reikšminga tai, kad 1943-iaisiais, įsteigus mokyklą, visame pasaulyje buvo tik kiek daugiau nei 100000 Jehovos liudytojų. Dabar gerąją naujieną apie Dievo Karalystę skelbia daugiau kaip 6000000 žmonių!

Dėkingas už savo dvasinį paveldą

Prieš pat įsteigiant Gileado mokyklą trys broliai iš Betelio buvome paskirti keliauti po Jungtines Valstijas stiprinti susirinkimų. Juose pabūdavome dieną, kelias dienas ar net savaitę. Mus vadino brolijos tarnais, vėliau pavadinimas buvo pakeistas ir tokius brolius pradėta vadinti rajono tarnais arba rajono prižiūrėtojais. Tačiau netrukus po Gileado mokyklos atidarymo buvau pakviestas grįžti skaityti joje kai kurias paskaitas. Dėstytoju tarnavau laikotarpiu, kai mokėsi 2—5 laidos studentai, taip pat pavadavau vieną iš dėstytojų ir mokiau 14-ąją laidą. Galimybė su studentais apžvelgti nepaprastus šių dienų Jehovos liudytojų organizacijos istorijos įvykius, apie daugelį iš kurių galėjau papasakoti iš savo patirties, leido  man pajusti dar didesnį dėkingumą už savo didžiulį dvasinį paveldą.

Kita vertinga galimybė, kuria džiaugiausi per tuos metus, — dalyvavimas tarptautiniuose Jehovos tautos kongresuose. 1963-iaisiais kartu su daugiau kaip 500 kitų delegatų keliavau aplink pasaulį į kongresus „Amžinoji geroji naujiena“. Kiti istoriniai kongresai, kuriuose dalyvavau, buvo 1989-aisiais — Varšuvoje, 1990-aisiais — Berlyne ir 1993-iaisiais — Maskvoje. Kiekviename kongrese turėjau progų susitikti su kai kuriais mūsų brangiais broliais bei seserimis, dešimtmečius ištvėrusiais nacių, komunistinio arba abiejų tų režimų persekiojimus. Tai sustiprino mano tikėjimą.

Mano gyvenimas, paaukotas Jehovos tarnybai, iš tiesų turtingas. Dvasinės palaimos niekada nesibaigia. Priešingai materialiniams turtams, kuo daugiau šių vertybių išdalijame, tuo daromės turtingesni. Kartais girdžiu ką nors sakant, jog norėtų nebūti auginti kaip Jehovos liudytojai. Jų manymu, jie Biblijos tiesas vertintų labiau, jei pirmiau būtų patyrę, koks yra gyvenimas, kai nesi Dievo tautoje.

Kai girdžiu jaunuolius taip kalbančius, mane apima nerimas, nes iš tikrųjų jie sako, kad geriau augti nepažįstant Jehovos kelių. Tačiau pagalvokime apie visus blogus įpročius ir iškreiptą mąstyseną, nuo kurios Biblijos tiesą vėliau atradęs žmogus turi atprasti. Visada esu labai dėkingas, kad tėvai, augindami mus tris, mokė teisingumo kelio. Džonas liko ištikimas Jehovos tarnas iki savo mirties 1980-ųjų liepą, o Estera iki šiol tebėra ištikima liudytoja.

Su didžiule meile prisimenu draugystę su daugeliu puikių ištikimų krikščionių brolių ir seserų. Betelyje praleidau daugiau kaip 67 nuostabius metus. Nors niekada nebuvau susituokęs, turiu daugybę tikėjimo sūnų, dukterų ir vaikaičių. Man džiugu mąstyti, kad dar teks sutikti daug naujų mūsų pasaulinės šeimos narių, kurių kiekvienas yra brangus. Kokie teisingi žodžiai: „Viešpaties palaiminimas daro turtingą ir sielvarto neatneša“! (Patarlių 10:22, Brb)

[Išnaša]

[Iliustracija 20 puslapyje]

Iš kairės į dešinę: tėtis su mano broliu Džonu ant kelių, Estera, aš ir mama

[Iliustracijos 23 puslapyje]

1945-ieji. Mokau Gileado studentus

Viršuje dešinėje: Gileado mokyklos dėstytojai Eduardas Keleris, Fredas Frencas, aš ir Albertas Šrėderis

[Iliustracija 24 puslapyje]

Tarnaudamas Jehovai tapau turtingas