Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Jehova yra mūsų prieglauda

Jehova yra mūsų prieglauda

Jehova yra mūsų prieglauda

„Kadangi tu padarei Viešpatį savo prieglauda, ... tau nieko pikta neatsitiks“ (PSALMYNO 91:9, 10, Jr).

1. Kodėl galime sakyti, kad Jehova yra mūsų prieglauda?

JEHOVA yra tikroji savo tautos prieglauda. Jei esame jam visiškai atsidavę, galime būti ‛visaip slegiami, bet nesugniuždomi, svyruojantys, bet nenusimenantys, persekiojami, bet neapleisti, parblokšti, bet nežuvę’. Kaip? Jehova suteikia „visa viršijančios jėgos apstybės“ (2 Korintiečiams 4:7-9; Brb). Dangiškasis Tėvas padeda mums gyventi dievobaimingai, todėl turėtume dėtis į širdį psalmininko žodžius: „Kadangi tu padarei Viešpatį savo prieglauda, Aukščiausiąjį savo apsauga, tau nieko pikta neatsitiks“ (Psalmyno 91:9, 10, Jr).

2. Ką galima pasakyti apie 91 psalmę ir kas joje garantuojama?

2 Šiuos 91 psalmės žodžius veikiausiai parašė Mozė. Prieraše sakoma, kad jis sudėjo 90 psalmę, o prie gretimos 91 jokios pastabos apie rašytoją nėra. Galbūt 91 psalmė būdavo giedama antifoniškai, tai yra vienas žmogus giedodavo pirmas (91:1, 2), o choras pritardavo (91:3-8), paskui vėl giedodavo vienas balsas (91:9a) ir pasigirsdavo grupės atsakymas (91:9b-13). Galiausiai turbūt vienas giedotojas giesmę baigdavo (91:14-16). Vis dėlto svarbu ne kaip buvo giedama 91 psalmė, o tai, kad joje garantuojamas dvasinis saugumas dviem krikščionių grupėms: pateptiesiems ir jų draugams, pasiaukojusiems Dievui. * Pažvelkime į šitą psalmę šių visų Jehovos tarnų akimis.

Saugūs ‛Dievo pastogėje’

3. a) Kas yra „Aukščiausiojo pastogė“? b) Kaip mes jaučiamės, jeigu ‛pasiliekame Visagalio pavėsy’?

3 Psalmininkas giedojo: „Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje, pasilieka Visagalio pavėsy. Jis sakys Viešpačiui: ‛Mano Dieve, mano prieglauda ir tvirtove, pasitikiu tavimi’“ (Psalmyno 91:1, 2). „Aukščiausiojo pastogė“ yra simbolinė apsaugos vieta visiems mums, o ypač pateptiesiems, kuriuos Velnias puola labiausiai (Apreiškimo 12:15-17). Jis sunaikintų kiekvieną iš mūsų, jeigu nebūtume Dievo globojami kaip jo dvasiniai svečiai. Jei ‛pasiliekame Visagalio pavėsy’, esame saugūs jo ūksmėje (Psalmyno 15:1, 2; 121:5). Nėra kitos, patikimesnės priebėgos ar stipresnės tvirtovės, už mūsų Visavaldį Viešpatį Jehovą (Patarlių 18:10).

4. Kokiais spąstais naudojasi „medžiotojas“ Šėtonas ir kaip iš jų ištrūkstame?

4 Psalmininkas tęsia: „Juk tai jis [Jehova] išgelbės tave nuo medžiotojo kilpos ir nuo mirtį [„nelaimes“, NW] nešančio maro“ (Psalmyno 91:3). Anuomet Izraelyje paukščius dažniausiai gaudydavo kilpa arba spąstais. „Medžiotojas“, Šėtonas, irgi naudojasi žabangomis — savo nedora organizacija, klastomis (Efeziečiams 6:11). Užmaskuotos pinklės dedamos mums pakeliui, kad įviliotų į blogį ir sužlugdytų dvasiškai (Psalmyno 142:4 [142:3, Brb]). Kadangi atsižadėjome nedorybių, „ištrūkome lyg paukštis iš medžiotojo spąstų“ (Psalmyno 124:7, 8). Kokie esame dėkingi, kad Jehova išvaduoja mus iš nedorojo „medžiotojo“! (Mato 6:13, Jr, išnaša)

5, 6. Koks „maras“ kelia „nelaimes“, tačiau kodėl Jehovos tauta nekrinta nuo jo?

5 Psalmininkas mini „nelaimes nešantį marą“. Kažkas lyg kokia epidemija žmonijai, taip pat ir Jehovos valdymo šalininkams, sukelia tokias „nelaimes“. Jų priežastį nurodė istorikas Arnoldas Toinbis: „Nuo tada, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas, dėl nacionalizmo padvigubėjo nepriklausomų valstybių... Žmonija vis labiau linkusi skaldytis.“

6 Amžių amžiais netrūko valdovų, kurstydavusių tautas skaldančius karus. Tokie didžiūnai dar reikalaudavo, kad liaudis garbintų juos arba įvairiausius atvaizdus, simbolius. Tačiau Jehova niekuomet neleido savo tautai kristi nuo tokio „maro“ (Danieliaus 3:1, 2, 20-27; 6:8–11, 17–23 [6:7–10, 16-22, Brb]). Mūsų meilinga tarptautinė, išimtinai Jehovai atsidavusi brolija laikosi Biblija pagrįsto neutraliteto ir nėra šališka, nes pripažįsta, jog „[Dievui] brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apaštalų darbų 10:34, 35; Išėjimo 20:4-6; Jono 13:34, 35; 17:16; 1 Petro 5:8, 9). Nors mes, krikščionys, ir kenčiame „nelaimes“ — persekiojimus, „Aukščiausiojo pastogėje“ esame džiugūs, dvasiškai saugūs.

7. Kaip Jehova saugo mus savo „sparnų plunksnomis“?

7 Jehova yra mūsų prieglobstis, tad guodžiamės žodžiais: „Savo sparnų plunksnomis jis uždengs tave, — po jo sparnais rasi prieglaudą. Jo ištikimybė — dengiantis skydas [„ir tvirtovė“, NW]“ (Psalmyno 91:4). Kaip paukštis gina savo jauniklius, taip mus saugo Dievas (Izaijo 31:5). ‛Savo sparnų plunksnomis jis dengia mus.’ Paukštis slepia nuo plėšrūnų savo mažylius po sparnais. Vaizdžiai tariant, mes tarsi neprityrę jaunikliai esame saugūs po Jehovos sparnais, nes radome prieglaudą jo tikrųjų krikščionių organizacijoje (Rūtos 2:12; Psalmyno 5:2, 12 [5:1, 11, Brb]).

8. Kokia prasme Jehovos „ištikimybė“ yra didelis skydas ir tvirtovė?

8 Mes pasikliaujame Jehovos „ištikimybe“, arba „tiesa“ (Brb). Ją galima palyginti su dideliu senoviniu skydu, kuris paprastai būdavo stačiakampis ir dengdavo visą žmogaus kūną (Psalmyno 5:13 [5:12, Brb]). Pasitikėjimas tokia apsauga išvaduoja nuo baimės (Pradžios 15:1; Psalmyno 84:12 [84:11, Brb]). Kaip ir mūsų tikėjimas, Dievo ištikimybė yra didelis apsauginis skydas, į kurį atsimuša degančios Šėtono strėlės ir atsitrenkia priešo smūgiai (Efeziečiams 6:16). Be to, tai yra tvirtovė, didelis gynybinis pylimas, už kurio mums saugu.

‛Mums nereikės bijoti’

9. Kodėl naktis kai kam kelia siaubą ir kodėl mes jos nebijome?

9 Apie Dievo apsaugą psalmininkas sako: „Nereikės tau bijoti nakties siaubo, nei strėlės, iššautos dieną, nei maro, sėlinančio tamsoje, nei rykštės, niokojančios vidudienį“ (Psalmyno 91:5, 6). Nedorybės paprastai daromos tamsoje, tad naktis kai kam kelia siaubą. Kadangi žemė šiuo metu skendi dvasinėje tamsoje, priešininkai dažnai griebiasi klastų mėgindami sužlugdyti mūsų dvasingumą, sustabdyti skelbimo darbą. Tačiau ‛mums nereikia bijoti nakties siaubo’, nes esame saugomi Jehovos (Psalmyno 64:2, 3 [64:1, 2, Brb]; 121:4; Izaijo 60:2).

10. a) Kas galėtų būti „strėlė, iššauta dieną“, ir kaip į ją reaguojame? b) Koks „maro, sėlinančio tamsoje“, poveikis ir kodėl mes jo nebijome?

10 „Strėlė, iššauta dieną“, regis, yra užgauliojimai (Psalmyno 64:4-6 [64:3-5, Brb]; 94:20, Brb). Jei nenustojame skelbti tiesos, toks atviras priešiškumas mūsų šventajai tarnybai lieka bergždžias. Be to, mes nebijome „maro, sėlinančio tamsoje“. Tai simbolinis maras, plintantis Šėtono valdomo, morališkai ir religiškai nesveiko pasaulio tamsybėse (1 Jono 5:19). Dėl šios negalios protai bei širdys yra apmirę ir žmonės lieka tamsoje nepažindami Jehovos, neįžvelgdami jo tikslų bei meilingų dovanų (1 Timotiejui 6:4). Mes nebijome aplink skendinčios tamsos, nes džiaugiamės dvasinės šviesos apstybe (Psalmyno 43:4 [43:3, Brb]).

11. Kas nutinka tiems, kurie ‛niokojami vidudienį’?

11 Negąsdina mūsų ir „rykštės, niokojančios vidudienį“. „Vidudienis“ tikriausiai yra vadinamoji pasaulietinio lavinimo šviesa. Tie, kas susivilioja jo siūlomais materialistiniais siekiais, dvasiškai žlunga (1 Timotiejui 6:20, 21). Drąsiai skelbdami Karalystės žinią, nesibaiminame priešininkų, nes Jehova yra mūsų Gynėjas (Psalmyno 64:2 [64:1, Brb]; Patarlių 3:25, 26).

12. Kieno pašonėje ‛krinta’ tūkstančiai ir kaip?

12 Psalmininkas toliau sako: „Nors tūkstantis kristų tavo kairėje ir dešimt tūkstančių — dešinėje, tavęs niekas nepasieks. Tu žiūrėsi ir matysi, kaip baudžiami nedorėliai“ (Psalmyno 91:7, 8). Daugelis „krinta“ dvasine mirtimi mūsų „kairėje“, nes nebėga slėptis į Jehovos prieglaudą. Galima sakyti, kad „dešimt tūkstančių“ krito šiuolaikinių dvasinių izraelitų „dešinėje“ (Galatams 6:16). O mes — ar esame pateptieji krikščionys, ar jų pasiaukoję draugai — jaučiamės saugiai Dievo „pastogėje“. Tik ‛matome, kaip baudžiami nedorėliai’, skinantys karčius vaisius komercijoje, religijoje ir kitose srityse (Galatams 6:7).

‛Mums neatsitiks nieko pikta’

13. Kokios nelaimės mūsų neištinka ir kodėl?

13 Mums gyvenime visų svarbiausia — Dievas, tad, nors šio pasaulio saugumas braška, drąsinamės psalmininko žodžiais: „Kadangi tu padarei Viešpatį savo prieglauda, Aukščiausiąjį savo apsauga [„buveine“, išnaša], tau nieko pikta neatsitiks ir jokia sloga neartės prie tavo palapinės“ (Psalmyno 91:9, 10, Jr). Jehova yra ne vien mūsų prieglobstis: Aukščiausiasis — taip pat ir ‛mūsų buveinė’. Šloviname Jehovą, Visatos Valdovą, pasitikime juo, saugumo Šaltiniu, ir skelbiame gerąją naujieną apie jo Karalystę (Mato 24:14). Tad mums ‛neatsitiks nieko pikta’: nepalies nė viena iš psalmėje paminėtų nelaimių. Net jeigu drauge su kitais žmonėmis mus ištinka tokios bėdos kaip žemės drebėjimas, ugnikalnio išsiveržimas, potvynis, badas, karas, jos nesužlugdo mūsų tikėjimo nei dvasinio saugumo.

14. Kodėl Jehovos tarnai neužsikrečia mirtinomis ligomis?

14 Pateptieji krikščionys tarsi palapinėse gyvenantys ateiviai šalinasi šios sistemos (1 Petro 2:11). ‛Jokia sloga nepriartėja prie jų palapinės.’ Visi mes — tiek dangiškąją, tiek žemiškąją viltį puoselėjantys krikščionys — nepriklausome pasauliui, todėl neužsikrečiame dvasiškai mirtinomis ligomis: amoralumu, materializmu, klaidinga religija ir „laukinio žvėries“ bei jo „atvaizdo“, tai yra Jungtinių Tautų, garbinimu (Apreiškimo 9:20, 21; 13:1-18; Jono 17:16).

15. Kaip mums padeda angelai?

15 Apie mūsų apsaugą psalmininkas dar sako: „Jis [Jehova] palieps savo angelams saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum. Savo rankomis jis neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum“ (Psalmyno 91:11, 12). Angelams duota galia mus saugoti (2 Karalių 6:17; Psalmyno 34:8-10 [34:7-9, Brb]; 104:4; Mato 26:53; Luko 1:19). Jie sergi mus visur, ‛kad ir kur eitume’ (Mato 18:10). Esame angelų vadovaujami ir globojami Karalystės skelbėjai, tad neklumpame dvasiškai (Apreiškimo 14:6, 7). Net ‛akmenys’, pavyzdžiui, veiklos draudimai, nepriverčia mūsų palūžti ir netekti Dievo palankumo.

16. Kuo skiriasi „liūtuko“ ir „kobros“ puolimas ir kaip mes į tai reaguojame?

16 Psalmininkas toliau sako: „Liūtuką ir kobrą tu sumindysi, sutrypsi jauniklį liūtą ir gyvatę“ (Psalmyno 91:13, Jr). Kaip jaunas liūtas puola nesislėpdamas, iš priekio, kai kurie priešininkai atvirai kovoja su mumis, stengdamiesi leisti įstatymus, draudžiančius mūsų skelbimo veiklą. Tačiau būna ir netikėtų smūgių, panašiai kaip kobros, kertančios iš pasalų. Pasislėpusi užkulisiuose dvasininkija kartais puola mus per įstatymų leidėjus, teisėjus bei kitus pareigūnus. Tačiau Jehovos palaikomi, mes taikingai siekiame teisybės teismuose — ‛giname ir stipriname Evangeliją’ (Filipiečiams 1:7; Psalmyno 94:14, 20-22).

17. Kaip mes trypiame „jauniklį liūtą“?

17 Psalmininkas rašo: „Sutrypsi jauniklį liūtą ir gyvatę.“ Jauniklių liūtų pasitaiko labai nuožmių, o gyvačių — didžiulių (Izaijo 31:4). Tačiau kad ir kaip aršiai liūtukas pultų, mes tarsi trypiame jį labiau klausydami Dievo, o ne liūtui prilygintų žmonių ar organizacijų (Apaštalų darbų 5:29). Taigi grėsmingasis „liūtas“ nepadaro mums jokios dvasinės žalos.

18. Ką primena žodis „gyvatė“ ir ką turime daryti jos puolami?

18 Žodis, čia išverstas „gyvatė“, Septuagintoje verčiamas „slibinas“. Tai labai primena „didįjį slibiną, senąją gyvatę, vadinamą Velniu ir Šėtonu“ (Apreiškimo 12:7-9; Brb; Pradžios 3:15, Brb). Lyg milžiniškas roplys, jis gali sugriebti ir praryti savo auką (Jeremijo 51:34). Kai Šėtonas mėgina sugauti mus, suspausti šio pasaulio naštomis ir sudoroti, vaduokimės iš jo gniaužtų ir sutrypkime šią „gyvatę“ (1 Petro 5:8). Pateptųjų likutis privalo taip daryti, jei nori prisidėti prie įgyvendinimo to, kas rašoma Romiečiams 16:20.

Jehova — Išgelbėtojas

19. Kodėl bėgame glaustis prie Jehovos?

19 Apie tikrą garbintoją psalmininkas Dievo vardu sako: „Kas myli mane, tą gelbėsiu; saugosiu jį, nes jis žino mano vardą“ (Psalmyno 91:14). Žodžiai „saugosiu jį“ tiesiogiai reiškia „aukštai jį iškelsiu“, tai yra nepasiekiamai. Mes, Jehovos garbintojai, bėgame prie jo glaustis, ypač todėl, kad ‛mylime jį’ (Morkaus 12:29, 30; 1 Jono 4:19). Dievas ‛mus gelbsti’ nuo priešininkų. Mūsų laukia ne sunaikinimas, o išgelbėjimas, nes žinome Dievo vardą ir kupini tikėjimo jo šaukiamės (Romiečiams 10:11–13). Esame pasiryžę ‛vaikščioti su Jehovos vardu amžinai’ (Michėjo 4:5, NW; Izaijo 43:10-12).

20. Ką Jehova žada savo ištikimam tarnui paskutiniais 91 psalmės žodžiais?

20 Apie savo ištikimą tarną 91 psalmės gale Jehova sako: „Kai jis šauksis manęs, išklausysiu, būsiu su juo varge, išgelbėsiu ir pagerbsiu.“ „Ilgu gyvenimu pasotinsiu jį ir parodysiu jam savo išgelbėjimą“ (Psalmyno 91:15, 16; Brb). Kai šaukiamės Dievo pagal jo valią, jis išklauso (1 Jono 5:13-15). Mes jau ištvėrėme daugelį vargų, kuriuos sukelia Šėtono kurstomi priešininkai. Tačiau žodžiai „būsiu su juo varge“ liudija, kad dar nutiks bėdų ir kad Dievas palaikys mus, kai naikins šią sugedusią sistemą.

21. Kokia prasme pateptieji yra šlovingi jau dabar?

21 Nors Šėtonas nuožmiai priešinasi, visas pateptųjų likutis, praleidęs su mumis žemėje „ilgą gyvenimą“, Jehovos nustatytu metu bus pašlovintas danguje. Savo gelbstinčiais darbais Dievas jau pašlovino pateptuosius dvasine prasme. O kokia garbė šiems Jehovos tarnams vadovauti liudijimo darbui žemėje paskutinėmis dienomis! (Izaijo 43:10-12) Jehova neregėtu mastu gelbės savo tautą per didį Armagedono karą, kai išteisins savo visavaldystę ir pašlovins savo šventąjį vardą (Psalmyno 83:18, NW; Ezechielio 38:23, NW; Apreiškimo 16:14, 16).

22. Kas ‛matys Jehovos išgelbėjimą’?

22 Ar būtume pateptieji krikščionys, ar jų draugai, tikimės, jog Dievas išgelbės. Per „didingąją ir baisiąją Viešpaties [„Jehovos“, NW] dieną“ ištikimi jo tarnai bus išsaugoti (Joelio 3:3-5 [2:30-32, Brb]). Tie, kurie priklausys „milžiniškai miniai“ išgelbėtųjų ir gyvens Dievo naujajame pasaulyje, o vėliau liks ištikimi per paskutinį išmėginimą, bus Dievo ‛pasotinti ilgu gyvenimu’ — būviu be pabaigos. Be to, jis prikels daugybę mirusiųjų (Apreiškimo 7:9; 20:7-15). Jehovai tikrai malonu per Jėzų Kristų ‛parodyti mums savo išgelbėjimą’ (Psalmyno 3:9 [3:8, Brb]). Žinodami, kokia puiki ateitis laukia, nenustokime prašyti Dievą padėti mums skaičiuoti savo dienas jo šlovei. Žodžiais ir darbais toliau liudykime, kad Jehova yra mūsų prieglauda.

[Išnaša]

^ pstr. 2 Krikščionių graikiškųjų raštų rašytojai neminėjo 91 psalmės teiginių kaip pranašysčių apie Mesiją. Be abejo, Jehova buvo Jėzaus Kristaus prieglobstis ir tvirtovė; tuo Jis „pabaigos metu“ yra ir dviem krikščionių grupėms: pateptiesiems Jėzaus sekėjams bei jų pasiaukojusiems draugams (Danieliaus 12:4).

Kaip atsakytum?

• Kas yra „Aukščiausiojo pastogė“?

• Kodėl mes nesibaiminame?

• Kodėl ‛mums nieko pikta neatsitiks’?

• Kodėl dera tvirtinti, kad Jehova yra mūsų Išgelbėtojas?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 17 puslapyje]

Ar žinai, kad Jehovos teisingumas yra mūsų didelis išgelbėjimo skydas?

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Net kai liudytojai susilaukia netikėtų išpuolių arba atviro priešiškumo, Jehova padeda jiems tęsti savo tarnybą

[Šaltinio nuoroda]

Kobra: A. N. Jagannatha Rao, Trustee, Madras Snake Park Trust