Aukso taisyklė. Jos laikytis verta

Nors daugumos nuomone Aukso taisyklę, kaip moralinį mokymą, suformulavo Jėzus, jis sakė: „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs“ (Jono 7:16).

TAIP, viso, ko mokė Jėzus — taigi ir Aukso taisyklės, — Pradininkas yra tas, kuris siuntė Jėzų, būtent Kūrėjas, Jehova Dievas.

Dievo tikslas nuo pat pradžių buvo, kad kiekvienas žmogus elgtųsi su kitais taip, kaip norėtų, kad būtų elgiamasi su juo. Tai, kaip jis sukūrė žmones, yra puikiausias rūpinimosi kitų gerove pavyzdys: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pradžios 1:27). Tai reiškia, jog Dievas meilingai apdovanojo žmones savo nuostabiomis savybėmis, kad jie amžinai galėtų džiaugtis taikiu, laimingu ir darniu gyvenimu. O Dievo duota ir tinkamai išlavinta sąžinė turėjo žmonėms vadovauti taip, kad su kitais jie elgtųsi,  kaip norėtų, kad būtų elgiamasi su jais pačiais.

Įsivyravo savanaudiškumas

Kas atsitiko, juk žmonija turėjo tokią nuostabią pradžią? Trumpai tariant, pasireiškė bjaurus žmonių savanaudiškumas. Daugeliui gerai pažįstamas Biblijos Pradžios knygos 3 skyriuje užrašytas pasakojimas apie tai, kaip pasielgė pirmoji žmonių pora. Paskatinti Šėtono, kuris priešinasi visoms teisingoms Dievo normoms, Adomas ir Ieva egoistiškai atmetė Dievo vadovavimą. Jie mieliau pasirinko būti nepriklausomi ir veikti savo nuožiūra. Dėl tokio egoistiško, maištingo veiksmo jie ne tik daug prarado patys, bet ir užtraukė tragiškus padarinius visiems savo būsimiems palikuonims. Taip buvo aiškiai pademonstruota, kokios yra pražūtingos pasekmės, kai nepaisoma mokymo, pavadinto Aukso taisykle. Todėl „per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12).

Nors žmonija apskritai nusigręžė nuo meilingų Jehovos Dievo kelių, jis jos neapleido. Pavyzdžiui, Jehova davė Izraelio tautai savo Įstatymą, kuriuo ji galėjo vadovautis. Įstatymas mokė žmones elgtis su kitais taip, kaip jie norėtų, kad būtų elgiamasi su jais pačiais. Jame buvo nurodyta, kaip elgtis su vergais, našlaičiais ir našlėmis, išdėstyta, kaip tvarkyti reikalus smurto, žmogaus pagrobimo bei vagystės atvejais. Įstatymai dėl higienos rodė, kaip svarbu rūpintis kitų sveikata. Netgi buvo įstatymų dėl lytinių santykių. Savo Įstatymą, duotą žmonėms, Jehova apibendrino žodžiais, kuriuos vėliau citavo Jėzus: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kunigų 19:18; Mato 22:39, 40). Įstatymas taip pat reglamentavo izraelitų  elgesį su tarp jų gyvenančiais svetimšaliais. Jame buvo sakoma: „Neskriausi ateivio. Juk jūs gerai žinote, kaip jaučiasi ateivis, nes patys buvote ateiviai Egipto žemėje.“ Kitaip tariant, izraelitai turėjo rodyti užuojautą nuskriaustiesiems (Išėjimo 23:9; Kunigų 19:34; Pakartoto Įstatymo 10:19).

Kol Izraelis ištikimai laikėsi Įstatymo, Jehova laimino tautą. Valdant Dovydui ir Saliamonui tauta klestėjo, žmonės buvo laimingi ir patenkinti. Istoriniame pasakojime rašoma: „Judas ir Izraelis buvo tokie gausūs kaip jūros smiltys. Jie valgė bei gėrė ir buvo patenkinti. Per visą Saliamono gyvenimą Judas ir Izraelis... gyveno saugiai, kiekvienas žmogus po savo vynmedžiu ir figmedžiu“ (1 Karalių 4:20; 5:5 [4:20, 25, Brb]).

Deja, taikiai ir saugiai tauta gyveno neilgai. Nors izraelitai turėjo Dievo Įstatymą, jo nesilaikė; jie leido, kad egoizmas nustelbtų rūpinimąsi kitais. Tai, kartu su atskalūnybe, sukėlė sunkumų tiek pavieniams žmonėms, tiek tautai. Galiausiai 607 m. p. m. e. Jehova leido babiloniečiams sunaikinti Judo karalystę, Jeruzalę ir netgi jos didingą šventyklą. Kodėl? „Kadangi mano žodžių neklausėte, štai aš pasikviesiu visas šiaurės gentis, — tai Viešpaties žodis, — pasikviesiu Babilono karalių Nebukadnecarą, savo tarną. Aš atvesiu jas prieš šį kraštą, prieš jo gyventojus ir prieš visas kaimynines tautas. Sunaikindamas jas, paversiu jas klaiko ir pajuokos reginiu, užtrauksiu joms amžiną gėdą“ (Jeremijo 25:8, 9). Štai kokią kainą teko sumokėti už atsisakymą tyrai garbinti Jehovą!

Sektinas pavyzdys

Kita vertus, Jėzus Kristus ne tik mokė Aukso taisyklės, bet ir rodė puikų pavyzdį, kaip jos laikytis. Jis nuoširdžiai rūpinosi kitų gerove (Mato 9:36; 14:14; Luko 5:12, 13). Kartą netoli Naino miesto Jėzus pamatė sielvarto palaužtą našlę, laidotuvių eisenoje lydinčią savo vienintelį sūnų. Biblijoje rašoma: „Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos“ (Luko 7:11-15). Žodis „pagailo“ pagal žodyną Vine’s Expository Dictionary of Old and New Testament Words nurodo „gilų susijaudinimą“. Jėzus jautė moters širdies skausmą ir tai paskatino jį imtis veiksmų jos skausmą palengvinti. Kokį džiaugsmą patyrė ta našlė, kai Jėzus prikėlė jaunuolį ir „atidavė jį motinai“!

Galiausiai įgyvendindamas Dievo tikslą Jėzus savo noru kentėjo ir atidavė gyvybę kaip išpirką, kad žmonija būtų išlaisvinta iš nuodėmės ir mirties vergijos. Tai buvo žymiausias gyvenimo pagal Aukso taisyklę pavyzdys (Mato 20:28; Jono 15:13; Hebrajams 4:15).

Žmonės, kurie laikosi Aukso taisyklės

Ar šiais laikais yra žmonių, kurie iš tiesų gyvena pagal Aukso taisyklę? Taip, ir ne tik tada, kai taip elgtis jiems paranku. Pavyzdžiui, per II pasaulinį karą nacistinėje Vokietijoje Jehovos liudytojai išlaikė savo tikėjimą Dievu bei meilę artimui ir Aukso taisyklės pažeisti nesutiko. Valstybės verčiami neapkęsti žydų ir prisidėti prie jų diskriminacijos, liudytojai ir toliau laikėsi Aukso taisyklės. Net būdami koncentracijos stovyklose jie rūpinosi kitais žmonėmis, dalinosi nors ir menku maistu tiek su alkstančiais žydais, tiek su nežydais. Be to, nors valstybė reikalavo pakelti ranką prieš kitus žmones, liudytojai nesutiko taip elgtis, nes ir patys nenorėjo būti kitų žudomi. Kaip jie galėjo žudyti tuos, kuriuos mylėjo kaip save pačius? Už atsisakymą tai daryti daugybė liudytojų buvo siunčiami ne tik į koncentracijos stovyklas, bet ir į mirtį (Mato 5:43-48).

 Skaitydamas šį straipsnį jūs irgi semiatės naudos iš Aukso taisyklės. Jehovos liudytojai supranta, jog šiandien daug žmonių kenčia nuo nevilties ir bejėgiškumo. Todėl jie savanoriškai imasi padėti kitiems sužinoti apie Biblijoje teikiamą viltį ir praktinį vadovavimą. Visa tai — dalis dabar pasaulyje vykdomo precedento neturinčio biblinio mokymo darbo. Kokie jo rezultatai? Kaip išpranašauta Izaijo 2:2-4, „daug tautų“, daugiau kaip šeši milijonai žmonių visame pasaulyje, yra ‛mokomi [„Jehovos“, NW] kelių ir vaikšto jo takais’. Vaizdingai tariant, jie išmoksta ‛perkalti savo kalavijus į arklus, o ietis — į geneklius’. Šiais neramiais laikais tie žmonės patiria taiką ir saugumą.

O kaip jūs?

Pamąstykite minutėlę apie baisias kančias, užgriuvusias žmoniją, kai po Edene Šėtono Velnio sukurstyto maišto žmonės nustojo paisyti jiems duotos Aukso taisyklės. Jehova rengiasi netrukus pakeisti esamą padėtį. Kaip? „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“ (1 Jono 3:8). Tai bus įvykdyta valdant Dievo Karalystei, vadovaujamai išmintingo ir galingo Jėzaus Kristaus, kuris mokė Aukso taisyklės ir pagal ją gyveno (Psalmyno 37:9-11; Danieliaus 2:44).

Senovės Izraelio karalius Dovydas pareiškė: „Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos. Teisusis visada dosniai kitiems duoda ir skolina, o jo vaikai yra tikra palaima“ (Psalmyno 37:25, 26). Ar sutinkate, kad šiandien dauguma žmonių, užuot ‛dosniai kitiems davę ir skolinę’, ima ir beatodairiškai grobia? Be abejo, jei laikomės Aukso taisyklės, tai teikia mums tikrąją taiką ir saugumą, nes leidžia džiaugtis palaimomis dabar ir ateityje valdant Dievo Karalystei. Ji pašalins nuo žemės visokį savanaudiškumą ir blogį, o dabartinę žmonių sukurtą korumpuotą santvarką pakeis nauja Dievo santvarka. Tada visi žmonės džiaugsis gyvendami pagal Aukso taisyklę (Psalmyno 29:11; 2 Petro 3:13).

[Iliustracijos 4, 5 puslapiuose]

Jėzus ne tik mokė Aukso taisyklės, bet ir rodė puikiausią pavyzdį, kaip ją taikyti

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Laikydamiesi Aukso taisyklės patirsime tikrąją taiką ir saugumą