Bijok Jehovos ir laikykis jo įsakymų
Bijok Jehovos ir laikykis jo įsakymų
„Bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją“ (MOKYTOJO 12:13).
1, 2. a) Kaip baimė mus tiesiogiai apsaugo? b) Kodėl išmintingi tėvai stengiasi įdiegti vaikams sveiką baimę?
„DRĄSA gyvybę stato į pavojų, o baimė ją saugo“, — sakė Leonardas da Vinčis. Beprotiškos drąsos apakintas žmogus nemato pavojaus, bet baimė primena jam būti atsargiam. Pavyzdžiui, priėję prie pat skardžio ir pamatę, kaip žemai galime kristi, daugelis iš mūsų instinktyviai atsitrauktume. Sveika baimė, kaip jau kalbėjome ankstesniame straipsnyje, padeda puoselėti gerus santykius su Dievu, bet kartu ir saugo nuo žalos.
2 Daugelio šiuolaikinių pavojų baimę reikia išsiugdyti. Maži vaikai nežino, kokia pavojinga elektra ar miesto gatvių eismas, todėl jie gali smarkiai nukentėti. * Išmintingi tėvai, ne kartą perspėdami apie gresiančias nelaimes, stengiasi įdiegti savo atžaloms sveiką baimę. Tėvai žino, kad tokia baimė net gali išgelbėti vaikui gyvybę.
3. Kodėl ir kaip Jehova perspėja mus apie dvasinius pavojus?
3 Panašiai mūsų gerove rūpinasi ir Jehova. Kaip mylintis Tėvas, jis per savo Žodį bei organizaciją moko mus naudingų dalykų (Izaijo 48:17). Antai apie dvasines pinkles jis perspėja mus „vis ir vėl, pakartotinai“, kad išsiugdytume sveiką baimę nepakliūti į bėdą (2 Metraščių 36:15, Vl; 2 Petro 3:1). Istorijos tėkmėje daug dvasinių negandų ir kančių būtų buvę galima išvengti, jei ‛žmonių širdis būtų linkusi bijoti Dievo ir laikytis jo įsakymų’ (Pakartoto Įstatymo 5:29, NW). Tad kaip galime šiais „sunkiais laikais“ mokyti savo širdį bijoti Dievo ir vengti dvasinio pavojaus? (2 Timotiejui 3:1)
Traukis nuo blogio
4. a) Kokią neapykantą reikia ugdytis krikščionims? b) Kaip Jehova vertina nuodėmingą elgesį? (Žiūrėk išnašą.)
4 Biblijoje aiškinama, jog „pagarbiai bijoti Viešpaties reiškia nekęsti to, kas pikta“ (Patarlių 8:13). Viename Biblijos žodyne ši neapykanta apibūdinama kaip „emocinė nuostata prieš asmenis arba dalykus, kuriais bjauriesi, kuriems nepritari, jauti panieką ir su kuriais nenori turėti nieko bendra“. Taigi Dievo baimė kartu yra ir šlykštėjimasis tuo, kas Jehovos požiūriu bloga (Psalmyno 97:10, Brb). * Ji pastūmėja mus trauktis nuo blogio, lygiai kaip instinktyvi baimė įspėja eiti atokiau nuo skardžio krašto. „Viešpaties baimė padeda išvengti pikto“, — sakoma Biblijoje (Patarlių 16:6, Brb).
5. a) Kaip galime stiprinti savo dievobaimingumą ir neapykantą blogiui? b) Ko šiuo atžvilgiu mus pamoko Izraelio tautos istorija?
5 Kai pamąstome apie neišvengiamus nuodėmės padarinius, mūsų sveika baimė ir neapykanta blogiui dar sustiprėja. Biblija patikina: ar kūnui sėtum, ar dvasiai, ką sėsi, tai ir pjausi (Galatams 6:7, 8). Todėl Jehova vaizdžiai nupasakojo, kas atsitiktų ignoruojant jo įsakymus ir nebegarbinant teisingai. Be Dievo apsaugos maža, silpna Izraelio tauta patektų į žiaurių, galingų kaimynų rankas (Pakartoto Įstatymo 28:15, 45-48). Tragiškos Izraelio neklusnumo pasekmės Biblijoje detaliai aprašytos „įspėti mums“, kad pasimokytume ir ugdytumės dievobaimingumą (1 Korintiečiams 10:11).
6. Kokius Šventojo Rašto pavyzdžius galime apmąstyti mokydamiesi dievobaimingumo? (Žiūrėk išnašą.)
6 Biblijoje ne tik aprašoma, kas atsitiko visai Izraelio tautai, bet ir pasakojami tikri atsitikimai iš žmonių gyvenimo, kaip vieną ar kitą užvaldė pavydas, amoralūs geismai, godulystė, išdidumas. * Kai kurie iš tų žmonių tarnavo Jehovai daug metų, bet lemiamu momentu pristigo Dievo baimės ir todėl skynė karčius vaisius. Apmąstydami tokius Šventojo Rašto pavyzdžius, dar tvirčiau pasiryžtame nedaryti panašių klaidų. Kaip būtų apmaudu, jei Dievo patarimus į širdį priimtume tik patys išgyvenę tragediją! Priešingai negu daugelis mano, nėra geriausia mokytis iš savo patirties, ypač iš nuolaidžiavimo silpnybėms (Psalmyno 19:8 [19:7, Brb]).
7. Ką Jehova kviečia į savo simbolinę palapinę?
7 Dar viena svari priežastis ugdytis dievobaimingumą — tai mūsų troškimas išlaikyti gerus santykius su Dievu. Mes bijome neįtikti Jehovai, nes branginame jo draugystę. Ką Dievas laiko draugu ir ką jis kviečia į savo simbolinę palapinę? Tiktai tą, kuris „dorai gyvena, daro, kas teisu“ (Psalmyno 15:1, 2). Jeigu vertiname šią garbingą bendrystę su Kūrėju, stengsimės jo akivaizdoje gyventi dorai.
8. Kaip kai kurie Malachijo dienų izraelitai rodė, kad nebrangina draugystės su Dievu?
8 Deja, kai kurie Malachijo dienų izraelitai draugystės su Dievu nebrangino. Užuot bijoję Jehovos ir jį gerbę, atnašavo ant jo aukuro ligotus, luošus gyvulius. Jų požiūris į santuoką irgi rodė dievobaimingumo stoką. Norėdami vesti jaunesnes moteris, jie nerimta dingstimi skyrėsi su jaunystės žmonomis. Malachijas šiems izraelitams pasakė, kad Jehova nekenčia „skyrybų“ ir kad klastinga dvasia atitolina juos nuo Dievo. Kaip Dievas galėtų maloniai priimti jų aukas, jeigu aukuras tiesiog aplaistytas ašaromis — graudžiomis pamestų žmonų ašaromis? Jehova dėl tokios baisios izraelitų nepagarbos jo normoms net paklausė: „Kur mano baimė?“ (Malachijo 1:6-8, Brb; 2:13-16)
9, 10. Kaip mums parodyti, kad vertiname Jehovos draugystę?
9 Šiandien Jehova irgi mato sielvartą daugybės nekaltų sutuoktinių ir vaikų, kuriuos paliko savanaudiški, nedori vyrai ir tėvai ar netgi žmonos ir motinos. Tai tikrai jį liūdina. Dievo draugas viską vertins Dievo požiūriu, labai stengsis stiprinti savo šeimą, nesumenkins santuokos ryšių kaip pasauliečiai ir ‛sergėsis ištvirkimo’ (1 Korintiečiams 6:18).
10 Tiek santuokoje, tiek ir kitose gyvenimo srityse neapykanta visam, ką Jehova laiko blogiu, bei nuoširdus dėkingumas už jo draugystę laimi Jehovos malonę ir pritarimą. Apaštalas Paulius tvirtai pareiškė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apaštalų darbų 10:34, 35). Iš Šventojo Rašto žinome daug pavyzdžių, kaip žmonės, Dievo baimės skatinami, net sunkiomis aplinkybėmis darė, kas teisinga.
Trys dievobaimingi žmonės
11. Kokiomis aplinkybėmis Abraomas buvo pavadintas ‛Dievo bijančiu’?
11 Biblijoje rašoma, kad vieną žmogų, būtent patriarchą Abraomą, pats Jehova pavadino savo draugu (Izaijo 41:8). Abraomo dievobaimingumas buvo išbandytas, kai Dievas paprašė jo paaukoti vienintelį sūnų Izaoką, per kurį Abraomo palikuonys, kaip kad Dievas buvo žadėjęs, turėjo tapti didele tauta (Pradžios 12:2, 3; 17:19). Ar „Dievo draugas“ atlaikys šį skaudų išbandymą? (Jokūbo 2:23, Brb) Tą akimirką, kai Abraomas užsimojo peiliu nužudyti Izaoką, Jehovos angelas prabilo: „Nekelk rankos prieš berniuką, nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienturtį sūnų“ (Pradžios 22:10-12).
12. Kas Abraomą skatino elgtis dievobaimingai ir kaip mes galime rodyti tokią dvasią?
12 Nors ir anksčiau buvo matyti, kad Abraomas bijo Jehovos, tąkart jis parodė ypatingą Dievo baimę. Jo ryžtas paaukoti Izaoką buvo kur kas daugiau negu vien pagarbaus klusnumo demonstravimas. Abraomas tai darė skatinamas tvirčiausio pasitikėjimo, kad dangiškasis Tėvas ištesės pažadą ir, jei reikės, Izaoką prikels. Pasak Pauliaus, Abraomas buvo „tikras, jog, ką [Dievas] pažadėjo, tai įstengs ir įvykdyti“ (Romiečiams 4:16-21). Ar esame pasirengę daryti, ko Dievas reikalauja, net jeigu tenka labai aukotis? Ar žinodami, kad Jehova „jo ieškantiems atsilygina“, nė kiek neabejojame, jog šis klusnumas ilgainiui išeis į naudą? (Hebrajams 11:6) Tokia yra tikroji Dievo baimė (Psalmyno 115:11).
13. Kodėl Juozapas galėjo teisėtai pasakyti, kad ‛bijo Dievo’?
13 Pakalbėkime apie dar vieną žmogų, kuris Dievo baimę parodė darbais, — apie Juozapą. Vergaujančiam Potifaro namuose Juozapui kasdien buvo daromas spaudimas svetimauti. Atrodo, jis niekaip negalėjo išvengti susitikimų su šeimininko žmona, kuri atkakliai lindo prie jo su nepadoriais pasiūlymais. Galiausiai ji „įsikibo į jo drabužį“, o jis „ištrūko ir išbėgo laukan“. Kas pastūmėjo Juozapą nedelsiant trauktis nuo blogio? Aišku, visų pirma Dievo baimė, nenoras „taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui“ (Pradžios 39:7-12). Juozapas galėjo teisėtai pasakyti: „Aš bijau Dievo“ (Pradžios 42:18).
14. Kaip Juozapo gailestingumas atspindėjo tikrą Dievo baimę?
14 Po daugelio metų Juozapas akis į akį susitiko su savo broliais, beširdiškai pardavusiais jį į vergiją. Jiems žūtbūt reikėjo maisto, tad Juozapas lengvai būtų galėjęs pasinaudoti proga ir atsikeršyti už skriaudą. Bet tironiškai elgtis su žmonėmis nebūtų dievobaiminga (Kunigų 25:43). Taigi Juozapas, įsitikinęs, kad brolių širdis pasikeitusi, gailestingai jiems atleido. Mus, kaip ir Juozapą, Dievo baimė skatins nugalėti pikta gerumu ir neleis pasiduoti pagundai (Pradžios 45:1-11; Psalmyno 130:3, 4; Romiečiams 12:17-21).
15. Kodėl Jobo elgesys džiugino Jehovos širdį?
15 Dar vienas ypatingas dievobaimingumo pavyzdys — Jobas. Jehova sakė Velniui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Kito tokio kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta“ (Jobo 1:8). Daugelį metų nepriekaištingas Jobo elgesys džiugino dangiškojo Tėvo širdį. Jobas bijojo Dievo, nes žinojo, kad tai teisinga ir taip gyventi geriausia. „Tikėk manimi, pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis, — sakė Jobas, — o vengimas pikta — protas“ (Jobo 28:28). Jobas buvo vedęs ir gašliai nežvelgė į jaunas moteris, širdyje nepuoselėjo minčių apie svetimavimą. Nors buvo turtingas, jis nesudėjo vilčių į turtus ir saugojosi bet kokios stabmeldystės (Jobo 31:1, 9-11, 24-28).
16. a) Iš ko matyti Jobo gerumas? b) Kaip Jobas parodė, kad neatsisako atleisti?
16 Dievo baimė skatina ne vien trauktis nuo blogio, bet ir daryti gera. Todėl ir Jobas rūpinosi aklaisiais, luošaisiais, beturčiais (Kunigų 19:14; Jobo 29:15, 16). Jobas suprato, jog, „kas atsisako parodyti malonę, palieka Visagalio baimę“ (Jobo 6:14, Jr). Be gerumo, arba malonės, nebūtų nė atlaidumo, — tik pagieža. Jobas, Dievo liepiamas, meldėsi už daug širdgėlos suteikusius tris savo draugus (Jobo 42:7-10). Ar negalėtume ir mes bendratikiui, kuris galbūt mus įskaudino, parodyti tokios atlaidžios dvasios? Jei nuoširdžiai melstumės už savo įžeidėją, mums greičiau atlėgtų apmaudas. Dievobaimingasis Jobas buvo labai palaimintas. Tai byloja, ‛koks nuostabus Viešpaties gerumas, sukauptas tiems, kurie jo pagarbiai bijo’ (Psalmyno 31:20 [31:19, Brb]; Jokūbo 5:11).
Dievo baimė prieš žmogaus baimę
17. Ką mums gali padaryti žmonių baimė ir kodėl tokia baimė trumparegė?
17 Dievo baimė pastūmėja mus daryti, kas teisinga, o žmogaus baimė griauna tikėjimą. Todėl ir Jėzus, ragindamas apaštalus uoliai skelbti gerąją naujieną, pasakė: „Nebijokite tų, kurie užmuša kūną, bet sielos negali užmušti. Verčiau bijokite to, kuris gali ir sielą, ir kūną pražudyti gehenoje“ (Mato 10:28, Jr, išnaša). Jėzus paaiškino, kad bijoti žmonių trumparegiška, nes jie negali sunaikinti mūsų būsimojo gyvenimo perspektyvų. O Dievo mes bijome todėl, kad matome jo stulbinančią jėgą, prieš kurią visų tautų galybė nereikšminga (Izaijo 40:15). Kaip ir Abraomas, nė kiek neabejojame, kad Jehova įstengs prikelti savo ištikimus tarnus (Apreiškimo 2:10). Mes su pasitikėjimu tariame: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ (Romiečiams 8:31)
18. Kaip Jehova apdovanoja tuos, kurie jo bijo?
18 Ar prieš mus nusistatęs koks šeimos narys, ar kenčiame priekabes mokykloje, žinokime, kad „Viešpaties baimėje glūdi tvirtas pasitikėjimas“ (Patarlių 14:26, Jr). Melskime Dievą stiprybės ir jis tikrai mus išgirs (Psalmyno 145:19). Jehova niekada nepamiršta dievobaimingų žmonių. Per pranašą Malachiją jis mus nuramina: „Bijantieji Viešpaties kalbėjo vienas kitam. Viešpats atkreipė dėmesį ir išgirdo. Jo akivaizdoje užrašyti atminimo knygoje tie, kurie bijojo Viešpaties ir pasitikėjo jo vardu“ (Malachijo 3:16).
19. Kokios baimės nebebus, o kokia liks amžinai?
19 Jau netoli metas, kai kiekvienas žemės gyventojas garbins Jehovą ir žmogaus baimės nebebus (Izaijo 11:9). Nebereikės bijoti bado, ligų, nusikalstamumo ir karo. Bet Dievo baimė liks amžinai, nes jo ištikimi tarnai danguje ir žemėje rodys jam deramą pagarbą ir bus klusnūs (Apreiškimo 15:4). O dabar klausykime įkvėpto Saliamono patarimo: „Nepavydėk savo širdyje nusidėjėliams, verčiau kasdien pasižymėk pagarbia Viešpaties baime. Iš tikrųjų tada turėsi ateitį, ir tavo viltys nenueis niekais“ (Patarlių 23:17, 18).
[Išnašos]
^ pstr. 2 Kai kurie suaugusieji nuolat rizikuodami darbe nustoja bijoti pavojaus. Vienas patyręs amatininkas, paklaustas, kodėl tiek daug dailidžių neturi kurio nors piršto, atsakė: „Jie nebebijo tų greitaeigių elektrinių pjūklų.“
^ pstr. 4 Pats Jehova jaučia tokį pasibjaurėjimą. Pavyzdžiui, Efeziečiams 4:29 nepadori kalba vadinama „bjauriu žodžiu“. Graikiškai sąvoka „bjaurus“ tiesiogiai taikoma pūvančiam vaisiui, žuviai, mėsai. Šiuo terminu raiškiai pasakoma, kokia atstumianti mums turėtų būti užgauli, nešvanki kalba. Stabai Šventajame Rašte irgi dažnai vadinami „mėšlinais“ (Pakartoto Įstatymo 29:17, NW; Ezechielio 6:9, NW). Mūsų įgimtas šlykštėjimasis mėšlu, arba išmatomis, padeda suprasti, kokia bjauri Dievui yra bet kokios rūšies stabmeldystė.
^ pstr. 6 Kaip pavyzdį panagrinėk Šventojo Rašto pasakojimus apie Kainą (Pradžios 4:3-12), Dovydą (2 Samuelio 11:2—12:14), Gehazį (2 Karalių 5:20-27), Uziją (2 Metraščių 26:16-21).
Ar prisimeni?
• Kaip išmokstame nekęsti blogio?
• Kaip kai kurie Malachijo dienų izraelitai nuvertino Jehovos draugystę?
• Ko apie Dievo baimę pasimokome iš Abraomo, Juozapo ir Jobo?
• Kokia baimė niekada nepranyks ir kodėl?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 19 puslapyje]
Išmintingi tėvai skiepija savo atžaloms sveiką baimę
[Iliustracija 20 puslapyje]
Kaip baimė skatina trauktis nuo pavojaus, taip dievobaimingumas — nuo blogio
[Iliustracija 23 puslapyje]
Net kaltinamas trijų netikrų draugų, Jobas liko dievobaimingas
[Šaltinio nuoroda]
Iš Biblijos vertimo Vulgata Latina, 1795