Karalystės skelbėjai praneša

„Jūs paskambinote ne tuo numeriu“

JOHANESBURGE (Pietų Afrikos Respublika) Lesli ir Karolina žmonėms, gyvenantiems senelių namuose, liudijo telefonu, mat įėjimas į ten buvo griežtai kontroliuojamas. Jos rado tik kelis asmenis ir tie beveik neparodė jokio domėjimosi krikščioniška žinia, todėl Karolina buvo pradžiuginta, kai atsiliepė viena ponia.

— Ar jūs ponia B.? — paklausė Karolina.

— O ne, — pasigirdo draugiškas balsas, — aš ponia G. Jūs paskambinote ne tuo numeriu.

Pajutusi šilumą moters balse, Karolina tarė: „Leiskite man paaiškinti, ką norėjau pasakyti poniai B.“ Tada ji pradėjo pasakoti apie būsimas Dievo Karalystės palaimas. Sutikusi priimti brošiūrą Ko Dievas reikalauja iš mūsų?, ponia G. paklausė:

— Tarp kitko, kokia jūsų religija?

— Aš Jehovos liudytoja, — atsakė Karolina.

— O ne, tik ne tai! Nemanau, kad norėčiau su jumis susitikti.

— Bet, ponia G., — apeliavo Karolina, — pastarąsias 20 minučių dalinausi su jumis nuostabiausia viltimi, aiškindama iš Biblijos, ką Dievo Karalystė netrukus suteiks žmonijai. Jums buvo taip malonu viso to klausyti, net buvote sujaudinta ir norėjote sužinoti daugiau. Ką jūs iš tikrųjų esate girdėjusi apie Jehovos liudytojus? Juk jeigu sirgtumėte, neitumėte išsiaiškinti, kas jums yra, pas mechaniką? Tad kodėl jums neleidus, kad būtent aš papasakočiau, ką tiki Jehovos liudytojai?

— Ko gero, jūs teisi, — minutėlę patylėjusi atsakė moteris. — Ką gi, ateikite. Bet žinokite: manęs niekada neatversite!

— Ponia G., aš niekada negalėčiau jūsų atversti, net jei panorėčiau, — atsakė Karolina. — Tai padaryti gali tik Jehova.

Nunešus brošiūrą užsimezgė nuoširdus pokalbis ir ponia G. (Beti) leido apsilankyti kitą kartą. Karolinai atėjus, Beti papasakojo, jog apie savo pokalbį su Jehovos liudytojomis užsiminė moterims, su kuriomis valgo prie vieno stalo. „Kaip tu galėjai, — klausinėjo šios skėsčiodamos rankomis. — Tie žmonės net netiki Jėzaus!“

Karolina tuoj pat priminė Beti jų pokalbio apie Dievo Karalystę pagrindinę mintį.

— Kas bus Karalius? — paklausė Karolina.

— Na, Jėzus, — atsakė Beti.

— Žinoma, — patvirtino Karolina. Tada ji ėmė aiškinti, kad Jehovos liudytojai tiki Jėzų esant Dievo Sūnų, bet jis nėra lygus Dievui kaip Trejybės dalis (Morkaus 13:32; Luko 22:42; Jono 14:28).

Dar po kelių aplankymų paaiškėjo, kad nors Beti buvo džiugi ir nusiteikusi optimistiškai, ji kentėjo dėl silpnos sveikatos. Moteris sirgo vėžiu ir bijojo mirties. „O kad būčiau išgirdusi apie tai anksčiau, ir kad tikėčiau taip kaip jūs“, — atvirai pasakė ji. Karolina guodė ją rodydama Rašto citatas, kur mirtis aprašoma kaip kietas miegas, iš kurio žmogus gali būti prikeltas (Jono 11:11, 25). Tai suteikė Beti vilčių ir dabar ji su džiaugsmu reguliariai studijuoja Bibliją. Tiktai silpstanti sveikata jai kliudo lankyti sueigas Karalystės salėje.

Karolina sako: „Akivaizdu, kad šiam darbui vadovauja angelai, juk Beti numeris buvo surinktas netyčia. Tik pagalvokite, jai 89 metai!“ (Apreiškimo 14:6)